2014-11-15
Tiesą pasakius man įgriso, nusibodo, nervina mano Mamos (93 + 7 mėn.) nuolatinis „Rojaus“ ilgesys. Ne. Mirties Ji nenori, bijo, bet tikisi, kad Dievas Ją pasiims tyliai, be skausmo ir mano Mama staiga išnyks, kaip dūmas. Žinojau, kad Mama – didelė artistė. Jai nieko nereiškia apsimesti, kad skauda pilvą, šoną ar „žūsta“ visas kūnas. Ak, kaip dejuoja, glosto šonus ir pravėrusi burną, na, kitaip ir nepasakysi, alpsta.
- Mama, tučtuojau važiuojam į polikliniką! Kelkis! Tuojau aprengsiu Tave gražiais drabužiais ir važiuojam!
- Kur važiuojam?! – iš karto atsimerkia mano Mama. Suklūsta.
- Į ligoninę! Jei jau miršti, tai į ligoninę! Nedelsus!
- Nereikia man jokios ligoninės! – sukruta Mama, – Čia guli daktaras. Jis jau mane gydo. Jau nuo pilvo nuėmė skausmus. Dabar suka kairę koją. Oi oi, kaip suka kairę koją!
- Suka?! Tada į ligoninę!
Čia mano ryžtas ne juokais Mamą išgąsdina. Vos nueinu į vonią rankšluosčių, jau, žiū, jau sėdi lovoje ir griežtai gestikuliuoja, kad Ji niekur NEVAŽIUOS!
O vakar jau jau beveik „tikrai“ sulaukė mirties.
- Atidaryk langą,– griežtai įsako man Mama, – Dievas iš dangaus atsiuntė angelą, kad mane pasiimtų. Jau skrenda. Jau netoli. Jau prie lango. Atidaryk langą, tau sakau! Matai? Jau beldžiasi!
Na, ką man daryti?!
- Gerai, mama, atidarysiu. Ar greitai angelas Tave pasiims?
Šalta. Kambarys prikūrentas. Pas mus šilta.
- Pasiims tuojau pat!
Čia Mama sukruto kaip reikiant. Spėriai šoko iš lovos, sugriebė savo ryšuliuką, dar spėjo į tą ryšuliuką įkišti keletą sausainių, griebė sulčių poką, supylė, kiek tilpo į buteliuką, šiaip ne taip sukimšo į ryšulį, apsidairė: ką čia dar pasiėmus? Ir... skubiai atsigulė į lovą. Šalia ryšuliukas. Tvirtai įsitvėrus dešine ranka. Atsiduso, užsimerkė, garsiai ištarė: dabar atidaryk!
Atidariau, bet nedaug. Vos vos.
- Ten nieko nėra, Mama.
Pašoko Mama, žiūri į tamsų nakties langą.
- Plačiau atidaryk. Angelo sparnai platūs. Netelpa!
Atidariau iki galo. Mama ir vėl brinkt aukštelnika ir guli. Užsimerkus, paraudus, visa įdirgus.
- Įskrido? – klausia.
- Angelas į Tave pasižiūrėjo, pamatė, kad gerai atrodai, kad turi sveikatos, tai pasakė, kad atskris kitais metais ir apsisukęs nuplasnojo atgal į dangų.
Čia reikėjo matyti, kaip Mama žaibiškai pašoko iš lovos, puolė prie lango, išrėkė, kad atverčiau plačiau! Ir pilna nerimo sužiuro į juodą dangų. Žiūrėjo žiūrėjo, o nakties žiemiškas šaltis veržėsi į kambarį, bet Mamai nė motais.
- Nieko nematau, – labai nusivylė.
- Sakė, kad atskris tik kitais metais. – tariau taikiai, ramiai ir pamažu užvėriau langą.
Reikėjo matyti kokia nusiminusi ir vėl į tą pačią lovą atgulė Mama. Pravirko. Ir raudojo ilgesio balsu, kaip mažas vaikas, pasikūkčiodama.
- Nepalik manęs. Gulk šalia, – sako Mama.
- Viskas gerai, Mama. Pamiegok. Pavargai.
- Pabūk šalia. Dabar, kai angelas manęs nepaėmė, mane užpuls juodieji magai.
- Nieko Tau nepadarys. Nėra jokių juodųjų magų.
- Žinau. Nekalbėk taip! Yra! Mačiau! Jei jiems pasiseks, tai nužudys mane ir mano dvasią atiduos velniui, į peklą. Gulk šalia. Užrakink visas duris ir pažiūrėk, kad neįlįstų pro kaminą.
XXXXXXXXXXXXXXXXX
Pabuvau kol Mama užmigo. Palikau degančią naktinę lempą, kad Mama neišsigąstų ir tyliai išėjau.
O ryte Mama – keista – nieko neprisiminė.
Visiškai nieko.
- Laba diena, Mama, – sakau.
- Labas labas, aš ne viena, – šypsosi Mama, – Su manim geras ūpas visą dieną!
Ir suprask, žmogau.
********************
Bus tęsinys
