Ore tvyrojo ramybė ir harmonija – atrodo, paliečiamos ranka. O pašnekovė, kad ir paskendusi begalėje reikalų, kalbėjo apie gyvenimą, madą bei stilių rami ir užsisvajojusi. Kaip pati sakė, tądien ji buvo rūko žmogus.
- Esate dizainerė, menininkė, vadinasi, drįsčiau teigti, aplinkai jautrus žmogus. Kas šiandieniame pasaulyje Jus labiausia jaudina?
Triukšmas, kurį kelia patys žmonės. Man kelia nerimą tai, ką žmonės daro gamtai. Manau, kad žmonija yra išsigimusi rūšis, taip neturėjo būti, tai tarsi gamtos liga, kaip vėžys, o miestai – lyg metastazės. Jie nieko nekuria, tik šiukšlina ir siaubingai teršia. Kadangi gamta pati išsigydo, man atrodo, būtų visai natūralu, jei ji anksčiau ar vėliau sunaikintų žmones ar tiesiog smarkiai sumažintų jų skaičių. Bet nemanau, kad jaudinčiausi, net jei ir man taip nutiktų, suprantu, kad taip turi būti. Todėl labiausiai nerimauju dėl asmeninių dalykų: ar artimiesiems viskas gerai, ar aš sveika, ką daryti, kad gyvenčiau harmoningai su aplinka.
- Kokia mados reikšmė Jūsų gyvenime?
Kiekvienas žmogus renkasi profesiją pagal tai, kas jam kelia nerimą, pagal tai, kas jam įdomu. Jei turi psichologinių problemų, renkiesi psichologo specialybę, jei myli šunis, tampi šunų dresuotoju ar veterinaru. Aš ne išimtis. Man patinka, kad žmonės tam tikra prasme laiko mane burtininke. Jaučiu, kas geriausiai tiktų konkrečiam žmogui, kaip jį reikėtų pakeisti, kad jis gerai jaustųsi.
Man patinka puošti žmones. Bet nekalbu vien apie drabužius – tai ir gyvenimo stilius. Man įdomu, kaip žmonės gyvena ir kodėl gyvena būtent taip. Kodėl jie negalėtų būti įvairesni, įdomesni? Siekiu, kad jie norėtų tokie būti. Išvaizda suteikia žmogui daug vidinio komforto: jei asmuo patenkintas savo išvaizda, jam ir viduje bus gera... Ir, žinoma, atvirkščiai: jei žmogui kas nors negerai viduje, tai bus matoma ir iš išorės.
- Kada rūpinimasis savimi tampa tuštybe?
Rūpinimasis savimi – tai dėmesys ne tik savo išvaizdai, bet ir vidui. Jei šis balansas sutrinka, atsiranda disharmonija. Tokiu atveju rūpinimasis tampa tuštybe.
- Ar išėjusi į gatvę stebite žmones?
Visada. Turiu profesinę ligą ir nužiūrinėju, kaip praeiviai apsirengę. Greitai padarau savo išvadas. Būna, kad paskui tas žmogus, kurio išvaizdą ką tik apsvarsčiau, prieina ir sako: „Ko nesisveikini?“ Pasirodo, tai buvo pažįstamas (juokiasi)...
- Kaip vertinate mūsiškę gatvės madą, jaunimo stilių?
Ačiū Dievui, yra jaunimas ir jis keliauja. Keliaujančio jaunimo apranga tampa įvairesnė, o tas, kuris sėdi užsidaręs čia, tampa labai nuobodus. Apranga irgi nuobodi. Nusižiūri vieni į kitus, tampa visi vienodi... Blogiausia, kad ne tik išore, bet ir vidumi. Apskritai gatvės mada mūsų šalyje nėra įdomi. Jei pamatai įdomiau apsirengusį žmogų, iškart širdis nudžiunga. Nežinau, ką atiduočiau, kad galėčiau nepastebima sėdėti gatvės kavinėje ir stebėti žmones, kaip galiu tai daryti užsienyje. Ši veikla be galo įdomi.
- Kuriame pasaulio mieste įdomiausia stebėti praeivius?
Man labai patinka Londonas, Maskva, Kopenhaga, nes ten tiek merginos, tiek vaikinai labai išradingi. Pavyzdžiui, Stokholme – visi puošeivos. Deja, nebuvau Tokijuje, tačiau tie, kurie buvo, sako, kad tai nepaprastai įdomus miestas.
- Kokie Lietuvos ir užsienio dizaineriai Jums įdomiausi?
Lietuvoje daugelis dizainerių labai vienodi. Na, gal išskyrus G. Paulauską ir G. Šarkauską. Deja, kiti labai nori būti elitiniai ir rengti tuos penkis veidus iš „Žmonių“ žurnalo puslapių... Lietuvos dizaineriams trūksta savitumo, vyrauja vienodas slaviškas prabangos suvokimas.
Tiesa, dar yra S. Straukaitė, atstovaujanti ironiškajai mados krypčiai, kuri suteikia savitumo Lietuvos dizainui. O I. Ševiakovaitė ir J. Rimkutė stipriai laikosi savojo tapatumo ir jų kurti drabužiai yra labai jaukūs. Iš užsienio dizainerių man labai patinka amerikietis Rickas Owensas. Dar žaviuosi Ann Demeulemeister ir Miuccia Prada. Šie žmonės kuria naujai, įdomiai. Iš aukštosios mados dizainerių man labai patinka Elie Saabas. Be galo gražus jo kurtų suknelių plazdenimas, tai labai moteriška. Neminėsiu garsių prekių ženklų, nes jų produkciją jau kuria nebe dizaineriai, o grupės. Nebelieka savitumo.
- Ar yra žmogus, su kuriuo norėtumėte sukurti bendrą kolekciją?
Manau, įdomu dirbti su bet kokia kūrybinga asmenybe. Jei žmogus yra kūrybingas profesionalas, papildant vienam kitą galima sukurti tikrą šedevrą. Žinoma, dar turi sutapti tam tikra „chemija“, kitaip nieko nebus. Juk kiekvieno žmogaus galva pilna idėjų, ir jos niekada nėra vienodos. Pastebėjau tik tiek, kad kuo kūrybingesnis, talentingesnis žmogus, tuo mažiau jis bijo kitų, tuo paprasčiau į viską žiūri, yra pozityvesnis. Bet jei kūrėjas jaučia, kad yra menkiau talentingas, – bijo labiau. Nuogąstauja, kad jį nukopijuos, baiminasi dalytis, užsidaro savyje. Taip atsiranda pyktis.
- Kas Jus įkvepia ir motyvuoja?
Labiausiai žmonės, su kuriais įdomu bendrauti. O inspiracijų suteikia pati gamta. Pavyzdžiui, dabar kuriu kitų metų pavasario–vasaros Julia Janus kolekciją pavadinimu „Vėjas“, tad ir įkvepia mintys apie šį gamtos reiškinį, su juo susiję vaizdiniai: vėjo plaikstomi plaukai, barstomi obelų žiedlapiai, vėjo jėgainės, vėjo keliamas vandens raibuliavimas...
- Turbūt negalėtumėte dabar visko mesti ir tiesiog pusmetį patinginiauti?
Pusę metų! Jūs juokaujat? Kita vertus, aš visą laiką tinginiauju... Nejaučiu, kad dirbu, tai mano laisvalaikis, nepavadinčiau to rimtu darbu.
- Kuo ši veikla Jus žavi labiausiai?
Įdomiausias yra procesas.
- O rezultatas?
Rezultatą labai noriu pamatyti, bet kai tai įvyksta – viskas. Iškart reikia pradėti daryti ką nors kita. Labiausiai intriguoja vis dėlto yra procesas, laukimas, pataisymai.
- Ar būna taip, kad pas Jus atėjęs žmogus nori ko nors, kas jam visiškai netinka?
Būna. Kai pas mane ateina žmogus, norintis individualaus, išskirtinio drabužio, ir aš, ir klientas ar klientė visada žinome, kodėl kreipėsi į mane. Aš kuriu drabužį atsižvelgdama į individą, nes esu profesionalė. Moku įtikinti (šypsosi). Pirma „pačiupinėju“ charakterį, aplinką, tada siūlau. Nieko neprimetu. Puikiai žinau, kad joks žmogus negali pasikeisti per prievartą. Pokyčiams reikia subręsti ir turėti kantrybės. Bet jei viso to nestokojama, tuomet per metus ar dvejus galima virsti tiesiog kitu žmogumi.
- O ar prisimenate pirmą savo sukurtą drabužį?
Prisimenu pieštas lėles ir popierines jų sukneles. Prisimenu piešinius, kurių būdavo pilni sąsiuviniai. Apie visa tai būtinai norėdavau papasakoti ramiai vakarojantiems tėvams ir jų draugams. Jiems tekdavo išklausyti ilgas istorijas. Juk nenuvysi vaiko it įkyrios musės! Papasakojusi vieną istoriją, iškart bėgdavau piešti kitos. Taip ir kuriu pasakas iki dabar.
- Apdarai, kurti individualiai konkrečiam žmogui, pažymėti Julijos parašu, ir drabužiai, skirti gaminti masiškai, paženklinti „Julia Janus“ etikete – kuo jie skiriasi? Ar teisinga būtų teigti, kad kuriant masinės gamybos drabužius įdedama mažiau širdies? O gal atvirkščiai?
Ne, neteisinga, nes kiekvieno drabužio pirmasis modelis yra mano iščiupinėtas. Aš jį matuojuosi, todėl visada pirmąjį kuriu savo dydžio. Tiesa, prieš patvirtinant naują modelį, tą apdarą matuojasi dar bent keli žmonės. Juk reikia patikrinti, kaip jis atrodys ant kitokio stoto žmogaus, kaip derės prie skirtingų plaukų ar odos atspalvio.
Žinoma, žmonės labai skirtingi, todėl tik įsitikinusi, kad drabužio konstrukcija daugeliui patogi, jį „paleidžiu“. O kai ateina žmogus individualiai siūtis drabužio, irgi įsijautusi apsvarstai kiekvieną kuriamo apdaro detalę ar siūlę. Juokinga, kad siūdama konkrečiam žmogui drabužį, tarsi pati jį jau nešioju, todėl paskui kartais būna sunku išsirinkti, ką vilkėti ar pasisiūti sau. Dabar, kai atsirado „Julia Janus“ kolekcijos, man labai palengvėjo. Tiesiog išsirenku iš ten, kas patinka, ir dėviu.
- Kaip pati apibūdintumėte savo kuriamą stilių?
Rokas, džiazas ir poezija (juokiasi). Čia yra ir švelnios romantikos, ir draivo, o klasikinis drabužis turi ir modernių ypatumų. Kartais detalėse paslepiu kokį juoką, ką nors užrašau. Mėgstu siuvinėjimą, manau, tai drabužį daro savitesnį, jaukesnį. Jaučiu, kad bėgant laikui kolekcijose bus vis daugiau humoro. Juk nereikia žmonėms visą laiką taip rimtai žiūrėti į gyvenimą.
- Jeigu detaliau panagrinėtume Jūsų prekės ženklo pavadinimą, paaiškėtų, kad trumpinys „Janus“, kylantis iš Jūsų pavardės Janulaitytė, yra ir senovės romėnų dievo vardas. Jis buvo laikomas pradžios ir pokyčių dievu. Kaip vertinate pokyčius savo gyvenime?
Iš pradžių visi pokyčiai sukelia stresą. Bet vėliau dėl to džiaugiesi, nes kiekvienas pokytis tave tarsi pastumia į kitą gyvenimo etapą, kitą profesionalumo lygį, imi geriau suprasti pasaulį, išsiugdai daugiau tolerancijos. Geri pokyčiai visada kelia džiaugsmą, o labiausiai pamoko tie blogieji, kurie iš pradžių verčia jaustis nepatogiai.
- Tiek daug kuriate – prekės ženklui „Julia Janus“, taip pat savo mados namuose, ateljė. Akivaizdu, kad Jums būtina judėti į priekį ir vis plėsti veiklą. Kas toliau?
Net nežinau, šiuo metu mane labai domina darbas ateljė. Čia sutinku įdomių žmonių. Juk kiekvienas žmogus, atėjęs užsisakyti drabužio, yra neišsenkantis lobis. O jei kalbėtume apie „Julia Janus“ kolekcijas, tai su jomis sietini labai dideli kūrybiniai iššūkiai. Kiekvieną sezoną ši kolekcija auga. Didėja komanda, darbų apimtis, tad ir uždaviniai tampa vis svarbesni. Šiandien veikė parduotuvės Paryžiuje, Lione, Vilniuje ir Klaipėdoje. Rytoj jau norisi parduotuvių Stokholme, Osle ir Maskvoje. O poryt – jau parduotuvių internete.
- O kokį stilių mėgstate pati?
Manyje gyvena du skirtingi žmonės. Vienas labai ryškus, turbūt praeitą gyvenimą praleidęs kur nors arabiškose šalyse, gal Persijoje. Mane labai žavi tas kvapų ir spalvų intensyvumas. Tai liudija ir mano interjeras. O kita manosios tapatybės dalis – tai rūko žmogus, mėgstantis blankias spalvas, švelnius atspalvius, pustonius. Tai atspindi ir mano kolekcijos. Tiesa, dominuoja žemės spalvos, labai nemėgstu sintetinių, cheminių spalvų.
- Koks darbas Jums buvo didžiausias iššūkis?
Daug važinėjau, dirbau užsienyje kaip laisvai samdoma dizainerė, kūriau kitiems prekių ženklams. Tarp šių užsakovų buvo danų kompanija „Angel Circle“. Mažiausias jų kuriamų drabužių dydis – XXL. Tai ne drabužiai, o palapinės! Metus išdirbau, paskiau atsisakiau supratusi, kad tai ne man. Juk net jei žmogus ir labai stambus, reikia sukurti tam tikrą siluetą, padaryti, kad asmuo, vilkintis tą apdarą, atrodytų smulkesnis, o ne dar stambesnis. Man tai buvo labai negražu, dėl to ir išėjau.
- Kokios, Jūsų manymu, yra didžiausios stiliaus klaidos?
Galima sakyti, kad stiliaus klaidų nėra. Yra tik netinkami drabužiai netinkamoje vietoje, netinkamu laiku, ant netinkamo kūno ar netinkamu oru. Tiesa, labai didelė bėda – stiliaus nebuvimas.
Bet juk sakoma, kad net ir stiliaus nebuvimas yra savotiškas stilius.
Melas. Taip nebūna. Kad sukurtum stilių, reikia pastangų ir dėmesio tam. Yra gamtos apdovanotų žmonių, kuriems šis jausmas yra įgimtas, o iš esmės tai darbas. Galima ir mokytoją susirasti, pavyzdžiui, mane (juokiasi). Tačiau mokytojais gali tapti ir knygos ar mados žurnalai. Galų gale galima nueiti į parduotuvę ir išsimatavus drabužius atrasti, kas labiausiai tinka.
- Kas, Jūsų nuomone, moteriai svarbiausia, kad ji būtų laiminga?
Moteriai svarbiausia būti mylimai, taip pat svarbu skirti pakankamai dėmesio sau, tobulinti savo vidų ir išorę. Jaustis gražiai. Juk nėra negražių moterų – yra tinginės (juokiasi). Svarbu, kad žmogus nesustotų vietoje, neapsileistų. Reikia paisyti vidaus ir išorės higienos, tvarkyti mintis, laikytis disciplinos. Tik tada žmogus gali būti laimingas.
- Kokiomis savo savybėmis didžiuojatės?
Geriau pasakysiu, kuo nesididžiuoju: man trūksta humoro jausmo, jis vis kartais kažkur dingsta. O daugiau – net nežinau. Nesu iš tų žmonių, kurie patys sau yra faini. Užtenka tik užmesti akį į tokį žmogų ir matai, koks jis sau gražus ir puikus. Ne, man patinka klausytis kitų, mokytis. Juk kiekvieno žmogaus gyvenimas – tarsi romanas. Turbūt iš tiesų gerai, kad esu tokia, kokia esu. Būtų negerai, manęs paprasčiausiai nebūtų.
*****************************
Kuo vaikystėje norėjote būti?
Visada troškau būti burtininkė, kad galėčiau nustebinti mane supykdžiusius žmones. Dar kriminalistė, nes labai norėjau ieškoti nusikaltimų pėdsakų, minti mįsles. O taip pat svajojau būti labai turtinga, kad galėčiau padėti gabiems vaikams ir daug keliauti.
Ko niekada sau neleistumėte?
Apgauti kito žmogaus.
Dėl ko gyvenime verta kovoti?
Dažniausiai gyvenime tenka kovoti ginant savo interesus, savo pasirinktą kelią, bendrai kalbant, dėl savasties.
Apie ką svajojate?
Apie tą patį, kaip ir vaikystėje. Vis dar neturiu burtų lazdelės, nesu tokia turtinga, kad galėčiau visiems duoti tai, ko trūksta.
Turite autoritetą?
Nekintamas ir vienintelis autoritetas yra mano tėtis.
Elegantiškiausias filmas?
Jimo Jarmuscho „Kontroliuojamos ribos“ (angl. „Limits of Control“).
**************************************
Naujame žurnalo „L'Officiel“ numeryje skaitykite:
Vulgarumo istorija
Tarpduryje – septintojo dešimtmečio aidas
Kryptingi mados savaičių vėjai
Interviu su podiumų mūza Svetlana Lazareva
Sveikinimai pasaulio madai!
