Var­na­gi­rių kai­mo sen­bu­viai Le­o­nė ir Al­bi­nas Po­ce­vi­čiai rug­sė­jo vi­du­ry­je šven­tė ben­dro gy­ve­ni­mo še­šias­de­šimt­me­tį. Kry­žių šven­to­vė­je Laz­di­jų de­ka­nas ka­nau­nin­kas Vy­tau­tas Pra­ja­ra su­tuok­ti­niams su­tei­kė San­tuo­kos sak­ra­men­to dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus pa­lai­mi­ni­mą. Dvy­li­kos vai­kų, dvi­de­šimt sep­ty­nių vai­kai­čių ir de­vy­nių pro­vai­kai­čių su­lau­ku­sių su­tuok­ti­nių šven­tė­je vy­ra­vo mei­lė, gro­žis ir tvar­ka. Šie bū­ties kri­te­ri­jai žen­kli­na vi­są L. ir A.Po­ce­vi­čių bei vi­sų jų at­ža­lų gy­ve­ni­mą.
Rankos
© Shutterstock nuotr.

„Gal net ne­mie­go­da­vo“

„Da­bar tė­ve­liui vis sa­kau, kad nors ir daž­nos vieš­nios li­gos ir ne­ga­la­vi­mai, li­ku­sį gy­ve­ni­mo tarpiu­ką nu­gy­ven­ki­me gra­žiai ir džiaugs­min­gai“, – sa­ko dvy­li­kos vai­kų ma­ma. Ji iš­sa­kė ir sa­vo su­si­krim­ti­mą dėl vie­no iš šei­mos ne­su­kū­ru­sio sū­nų, ku­ris kar­tais pa­ra­gau­ja dū­mo. Pa­sak mo­ters, ne­ge­rai rū­ky­ti, nė vie­nas to ne­da­ro, ban­dys su duk­ro­mis pa­si­tar­ti, kaip su šiuo pa­kal­bė­ti, kad ne­pri­pras­tų prie blo­go įpro­čio.

„Aš daž­nai gal­vo­ju, kad gal žmo­gus ir pa­klys­tum iš do­ro ke­lio, bet ne­ga­li, kai ap­lin­kui tik ge­ri žmo­nės. Bet nuo­sta­biau­sias yra ma­no vy­ras Al­bi­nas, ku­rį nuo mū­sų pir­ma­gi­mių tė­ve­liu va­di­nu. Klau­sia­te, kaip to­kį ge­rą vy­rą su­ra­dau? Ma­ne vi­są gy­ve­ni­mą Die­vas ly­dė­jo. Nuo vai­kys­tės aš prie baž­ny­tė­lės lin­kau, bū­da­vo, par­ge­nu gy­vu­lius ir bė­gu mels­tis. Per pro­ce­si­jas gė­les bars­ty­da­vau. Už tą ma­no mei­lę Die­vas ma­ne ge­rais žmo­nė­mis ap­su­po“, – da­ro iš­va­dą Le­o­nė, ne vel­tui ir pa­krikš­ty­ta šven­tu var­du, ku­rį su­teik­da­mas Krikš­to sak­ra­men­tą da­vė dva­si­nin­kas.

Dau­gia­vai­kė ma­ma tei­gia kar­tais su­lauk­da­vu­si ki­tų užuo­jau­tos dėl dar­bų gau­sos, ta­čiau ji ra­miai ati­tar­da­vu­si, kad nė vie­nas iš dvy­li­kos jiems su vy­ru pro lan­gą ne­bu­vo įmes­tas. Ir vi­suo­met pa­tai­sy­da­vo iš­gir­du­si įvar­di­jant ma­žes­nį skai­čių vai­kų.

„Aš ne­ži­nau, kiek va­lan­dų ma­ma mie­go­da­vo, kai mus au­gi­no, kar­tais at­ro­dy­da­vo, kad ji net ne­pri­gul­da­vo. Kai mes iš­mau­dy­ti ei­da­vo­me gul­ti, pa­lik­da­vo­me ją skal­bian­čią. Nak­tį ant ki­bi­ro at­lik­da­mi gam­ti­nius rei­ka­lus, ma­ty­da­vo­me ją rū­pes­tin­gai per­var­tan­čią prie kros­nies džiūs­tan­čius mū­sų dra­bu­žius, o ry­te ke­lis mo­ki­nu­kus iš­leis­da­vo į mo­kyk­lą pa­mai­ti­nu­si karš­tais varš­kė­čiais ar ga­ruo­jan­čiais vir­tų bul­vių ce­pe­li­nais. O ir kiau­lės jau bū­da­vo pa­šer­tos, kar­vės pa­melž­tos, ma­žy­lis per­vys­ty­tas, pa­mai­tin­tas, mer­gai­tėms ka­sos gra­žiai su­pin­tos... Vis ma­niau, kad ma­ma taip rū­pi­na­si tik mu­mis, ma­žes­niais, bet to­kia ji ir vy­riau­sių mū­sų se­se­rų ir bro­lių pri­si­mi­ni­muo­se“, – vai­kys­tę me­na Ku­me­čių pa­grin­di­nės mo­kyk­los mo­ky­to­ja Jur­gi­ta An­driuš­ke­vi­čie­nė.

Vi­si vai­kai įsi­kū­rė Lie­tu­vo­je

Pa­sak L.Po­ce­vi­čie­nės, ne­su­skai­čiuo­tu­mei, kiek jos su vy­ru na­muo­se sve­ti­mų pa­mai­tin­ta, ne­at­stum­tas nė vie­nas stik­le­lio mė­gė­jas. Kaip tu ant jo, už­su­ku­sio pas ta­ve, bar­sie­si, jei jis, vos du­ris pra­vė­ręs, iš­pyš­ki­na, kad su ma­ni­mi jam vai­kys­tė­je bu­vo sma­gu kar­ves ga­ny­ti?! Kaip rū­go­si ant žmo­gaus, va­ry­si jį lauk, jei jau­ti, kaip jam rei­kia sa­vas min­tis iš­sa­ky­ti, nuo dū­šios iš­si­pa­sa­ko­ti? Pa­tir­tas var­gas su­ar­ti­na žmo­nes. Ji try­li­kos bū­da­ma jau duo­ną ke­pė. Ko­lū­kių lai­kais va­do­vai įvai­rio­mis pro­go­mis tik pas Le­o­nę duo­ną už­sa­ky­da­vo. Ši nie­ka­da ne­at­sa­kė, tik pra­šy­da­vo iš va­ka­ro pra­neš­ti, duo­ne­lei rei­kia spė­ti iš­rūg­ti.

Nors šian­dien dar­bų rit­mas jau su­lė­tė­jęs, ji vis tiek ke­lia­si penk­tą va­lan­dą ry­to. „Sa­vo ran­ko­mis jau ne kaž­ką nu­dir­bu, bet dir­bu. Die­na grei­tai pra­bė­ga, ma­žai be­lie­ka lai­ko ir ne­se­niai kie­me at­si­ra­du­sio­je pa­vė­si­nė­je pa­sė­dė­ti. Prieš dei­man­ti­nių ves­tu­vių iš­kil­mes at­si­gu­liau į li­go­ni­nę pa­si­stip­rin­ti, o su­grį­žu­si, žiū­riu, kie­me gra­ži pa­vė­si­nė su­ręs­ta. Iš jo­je pri­tvir­tin­to nuo­sa­vy­bės do­ku­men­to su­pra­tau, kad tai vai­kai­čių do­va­na mums”, – nau­jo sta­ti­nio at­si­ra­di­mą pa­aiš­ki­na Le­o­nė.

Al­bi­nas taip pat ne mie­ga­lius. Pra­bu­dęs vis prie bi­te­lių sku­ba, pri­sė­da ir žiū­ri žiū­ri į jų dar­bą, o pas­kui žmo­nai pa­sa­ko­ja, kaip sto­rai jų ko­je­lės me­du­mi ap­li­pu­sios. Jo bi­tės net ne­kan­da, tik šie­met pa­tei­kė staig­me­ną. Gau­siai žy­dė­jus so­dams, jis ti­kė­jo­si jų me­daus, o avi­liuo­se ra­do ne­įpras­tai bal­tą. Iš­si­aiš­ki­nus su­pras­ta, kad bi­tės mie­liau lan­kė tuo­met žy­din­čius ūki­nin­kų rap­sus.

Do­mi­si Al­bi­nas ir po­li­ti­ka. Jam ne­su­pran­ta­ma, kaip ga­li­ma ta­pus Sei­mo na­riu pa­mirš­ti rin­kė­jams duo­tus pa­ža­dus? „Keis­ta gir­dė­ti, kad sei­mū­nų reik­mėms pi­ni­gų už­ten­ka, o gy­ven­to­jams ne­be­lie­ka. Ap­mau­du, kad tė­vai tiek tūks­tan­čių li­tų su­plo­ja už vai­kų moks­lus, o dar­bo jiems Lie­tu­vo­je gau­ti ne­lie­ka jo­kių šan­sų, ten­ka iš­vyk­ti dirb­ti į už­sie­nį. Mes ge­ro­vę su­si­kū­rę, gau­na­me pen­si­jas, bet kaip jau­noms šei­moms sa­vo liz­de­lius su­kur­ti, vai­kus au­gin­ti?“ – sa­vus pa­ste­bė­ji­mus iš­sa­ko A.Po­ce­vi­čius.

Žmo­na ati­ta­ria, kad mo­ky­tis jau­ni­mui vis tiek rei­kia, gal lai­kai pa­si­keis. Jų vi­si vai­kai Lie­tu­vo­je li­kę, tik da­lis vai­kai­čių už­si­dirb­ti sve­tur iš­le­kia, ta­čiau lik­ti ten ne­ke­ti­na.

Do­va­no­tos ro­žės dar ne­nu­vy­to

Duk­ra Jur­gi­ta sa­ko, kad tiek me­tų nu­gy­ve­nę tė­ve­liai la­bai su­pa­na­šė­jo ir min­ti­mis, ir iš­vaiz­da. „Nuo ma­žens kai­mo žmo­nės mus su­ti­kę sa­ky­da­vo: jei pa­si­klys­tu­mėt, ži­no­tu­me, kam par­ves­ti. To­kie esat pa­na­šūs į tė­ve­lius ir vie­ni į ki­tus“, – ti­ki­na duk­ra. Vai­kai­tės Ie­vos nuo­mo­ne, mo­čiu­tė daug ra­mes­nė už se­ne­lį ir la­bai rū­pes­tin­ga.

Kad tė­vu­kas mėgs­ta pa­pokš­tau­ti, įsi­ti­ki­no­me ir mes. Jis sa­ko ne­su­pran­tąs, ko­dėl ne­te­kė­ju­sios pa­ne­lės sten­gia­si į kuo to­li­mes­nius va­ka­rė­lius nu­lėk­ti, kuo gra­žes­nius vai­ki­nus „pa­ka­bin­ti”, o iš­te­kė­ju­sios be­veik vi­sos ieš­ko kuo ge­res­nių dak­ta­rų. Pa­pokš­ta­vęs su­rim­tė­ja: „Dir­bau bri­ga­di­nin­ku, ko­lū­kie­čių kie­mus lan­kiau. Daž­nai ir da­bar pra­va­žiuo­ju pro apy­lin­kės kai­mus. Grau­du ma­ty­ti so­dy­bas, ku­rio­se yran­čių tvo­rų po tė­vų mir­ties li­kę vai­kai iki šių die­nų nė pirš­tu ne­pa­lie­tę. Tik tiek ge­rai, kad to­kių vien­kie­mių nė­ra daug, o nau­ja­ku­riai rū­pes­tin­gai tvar­ko­si.“

Mū­sų ap­lan­ky­ti su­tuok­ti­niai šven­ti­ne nuo­tai­ka gy­ve­na. Dar ne­nu­vy­tu­sios 36 vai­kų pa­do­va­no­tos gel­to­nos ro­žės – kiek­vie­no po tris. Dar va­zo­je bal­tuo­ja ir po­li­ti­ko Vy­do Ba­ra­vy­ko ju­bi­lia­tams per­duo­ta ro­žių puokš­tė. O San­tuo­kos sak­ra­men­to dei­man­ti­nio ju­bi­lie­jaus pa­žy­mė­ji­mas pui­kiai pri­siš­lie­jo prie po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II svei­ki­ni­mo, apaš­ta­li­nio pa­lai­mi­ni­mo Le­o­nei ir Al­bi­nui jųd­vie­jų auk­si­nio ju­bi­lie­jaus pro­ga.

Duk­rų Jur­gi­tos ir Onu­tės pa­šne­ke­siai su ma­ma

„Mes la­bai lai­min­gos, kad esa­te jaut­ri, pa­mal­di, gi­liai ti­kin­ti, darbš­ti. Taip sa­ko­me ne tik mes, duk­ros, bet ir ap­lin­ki­niai, drau­gės ir gi­mi­nai­čiai. Su mu­mis mėg­da­vo­te žais­ti slė­py­nių, kvad­ra­tą, kirs­tu­ką. Pa­me­na­te, dar prieš ke­le­tą me­tų žai­dė­me kar­tu. Sa­vo vai­kus ir jų drau­gus iš­mo­kė­te val­są šok­ti, taip ruo­šė­te ves­tu­vėms. Ko­kios jos bū­tų be šio šo­kio? Ir pa­ti kiek­vie­no­je šven­tė­je val­są mie­lai iki da­bar šo­ka­te su sū­nu­mis ir žen­tais.“

„Ne tik šok­ti mėgs­tu. Nuo jau­nys­tės šei­mi­nin­ka­vau ves­tu­vė­se, kai­mo vai­ki­nų iš­leis­tu­vė­se į ar­mi­ją, krikš­ty­no­se, lai­do­tu­vė­se... Ne­be­įma­no­ma su­skai­čiuo­ti, kiek po­bū­vių su sa­vo vy­riau­sia, prieš me­tus mi­ru­sia se­se­ri­mi Ju­li­ja ir kai­my­ne Ka­zy­te Ta­mu­ly­nie­ne su­ren­gė­me. Vi­są mais­tą na­mie ga­mi­no­me, o kiek sal­du­my­nų rei­kė­jo iš­kep­ti: gry­bu­kai, vo­ve­rai­tės, kaš­to­nai, ku­ku­rū­zai, braš­ky­tės, gi­lės... Į pa­gal­bą ir jus kvies­da­vo­me, kad grei­čiau bū­tų. Ar ne­ge­rai, kad jūs ku­li­na­ri­jos mo­kyk­lą na­mie bai­gė­te? Aš tuo džiau­giuo­si: pui­kios šei­mi­nin­kės esa­te vi­sos ke­tu­rios, vi­soms šei­mos šven­tėms pa­čios vai­šes su­ren­gia­te, dar ir ki­tiems pa­gel­bė­ja­te. At­ro­do, ma­no py­ra­gai ska­nūs bu­vo, o jau jū­sų – tie­siog bur­noj tirps­ta. Sma­gu, kad ir jū­sų mer­gai­tės mėgs­ta šei­mi­nin­kau­ti.“

„Daž­nai sa­ko­me, kad mums ge­rai vai­din­ti pui­kias šei­mi­nin­kes, kai to­kį pa­vyz­dį tu­ri­me ša­lia.“

„Ma­lo­nu iš ki­tų pa­gi­rian­čius žo­džius apie sa­vo vai­kus iš­girs­ti. O kiek sal­džių varš­kės sū­rių su­spaus­ta, po vi­są Lie­tu­vą iš­ve­žio­ta ir lauk­tu­vėms, ir už­sa­ky­mams!.. Ne­su ta­len­tin­ga, tie­siog da­rau vis­ką, ką tik rei­kia ir taip, kaip mo­ku, sten­giuo­si vis­ką da­ry­ti nuo­šir­džiai, su mei­le. Jūs sa­ko­te, kad di­džiau­sias ma­mos ta­len­tas – bū­ti ma­ma, tik­rą­ja ma­ma.“

„Ju­my­se su­tel­pa vis­kas: ge­ru­mas, nuo­šir­du­mas, jaut­ru­mas, ti­kė­ji­mas, darbš­tu­mas, pa­rei­ga, at­sa­ko­my­bė, mei­lė, at­jau­ta.“

„Sma­gu gir­dė­ti ar­ti­mų­jų ir ki­tų žmo­nių kom­pli­men­tus man, kaip ma­mai. Esu pa­pras­ta kai­mo mo­te­ris, bet pa­si­puoš­ti no­ri­si, juk kai au­go­te, sau ne­ga­lė­jo­me to leis­ti. Kos­me­ti­kos prie­mo­nių ir gro­žio pro­ce­dū­rų aš ne­pri­pa­žįs­tu, bet plau­kus su­si­tvar­ky­ti man bū­ti­na, ge­riau jau­čiuo­si. O jau­nat­viš­ku­mo, sa­ko, ir gim­dy­mai su­tei­kia, ir ju­dė­ji­mas, juk nė­ra ka­da ra­miai sė­dė­ti. Ša­lia vai­kų, anū­kų dar ir pa­si­temp­ti rei­kia.

Au­gin­ti to­kią gau­sią šei­mą tik­rai ne­leng­va, bet man sa­va naš­ta ne­sun­ki, net mie­la, sa­ky­čiau.“

„Mes džiau­gia­mės, kad mū­sų tiek, vie­nas ki­tam pa­gel­bė­ja­me, pa­si­ta­ria­me. Jums au­gin­ti mus tik­rai ne­bu­vo leng­va, bet da­bar ma­to­me, kad jau­čia­tės lai­min­gi mus tu­rė­da­mi. Vis pri­si­me­na­me, kaip vy­res­nie­ji jau­nes­niais rū­pin­da­vo­mės, kaip abiem pa­dė­da­vo­me.

La­bai sma­gu su­si­rink­ti di­džių­jų šven­čių pro­ga tė­viš­kė­je: Ka­lė­dų, Ve­ly­kų, Mo­ti­nos ir Tė­vo die­nų ne­įsi­vaiz­duo­ja­me be jū­sų, bro­lių, se­sių ir jų šei­mų. Ir be šven­čių ga­na daž­nai ap­lan­ko­me jus, tai vie­ni, tai ki­ti vis už­su­ka­me.“

„Da­bar nuo­lat sku­bu į baž­ny­tė­lę už vi­sa ge­ra Die­vui pa­dė­ko­ti. Ma­nau, kad dar sma­giai su­kuo­si ir vir­tu­vė­je, pa­ti na­mus ap­si­tvar­kau, dar­žus vis dar ra­viu. La­bai džiau­giuo­si gė­ly­nais. Nors ran­kos ir vir­pa, Par­kin­so­no li­ga ka­muo­ja, bet dar ir ko­ji­nes ar pirš­ti­nes nu­mez­gu, ir pa­ta­ly­nių pa­siu­vu, sau­sai­nė­lių iš­ke­pu, sū­rį pa­spau­džiu. Skai­tau kny­gas, laik­raš­čius. Vis daž­niau pa­var­tau nuo­trau­kų al­bu­mus, per­skai­tau kruopš­čiai su­rink­tus ir iš­sau­go­tus se­nus straips­nius apie ar­ti­muo­sius, sa­vo kraš­to žmo­nes. La­bai džiau­giuo­si kiek­vie­no žmo­gaus ap­si­lan­ky­mu, sten­giuo­si vi­sa­da pa­vai­šin­ti, pa­si­kal­bė­ti.

Ma­nau, kad per­nai Mo­ti­nos die­nos pro­ga pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė pa­do­va­no­jo ne­pa­kar­to­ja­mą šven­tę vi­sai mū­sų šei­mai. Su džiaugs­mu me­nu, ly­dė­jo­te ma­ne į pre­zi­den­tū­rą at­si­im­ti ap­do­va­no­ji­mo už nuo­pel­nus Lie­tu­vai už­au­gi­nus 12 vai­kų. To ne­įma­no­ma pa­mirš­ti. O juk vai­kus au­gi­nau ne dėl to, kad įver­tin­tų, bet, pa­ti­kė­ki­te, tai taip ma­lo­nu, tie­siog ne­ap­sa­ko­mas jaus­mas. Pa­ma­lo­ni­no ir me­ro, se­niū­no, So­cia­li­nės pa­ra­mos sky­riaus ve­dė­jos pa­svei­ki­ni­mas.

Džiau­giuo­si, kad pa­čio­mis gra­žiau­sio­mis ir svar­biau­sio­mis aki­mir­ko­mis kar­tu su ma­ni­mi bū­na­te jūs, ma­no vai­kai, anū­kai. Džiau­giuo­si, kad esa­me abu su vy­ru, kad su mu­mis kas­dien mū­sų sū­nus Arū­nė­lis.”

Bičiulės turi kuo pasidžiaugti

Vie­šė­da­mi Le­o­nės ir Al­bi­no Po­ce­vi­čių na­muo­se ra­do­me čia be­si­lan­kan­čią šei­mos bi­čiu­lę Onu­tę Sto­lie­nę iš Bal­kū­nų kai­mo. Nors vieš­nia, įsi­gi­ju­si Al­bi­no iš­suk­to bi­čių me­daus, jau sku­bė­jo jį vež­ti sa­vo li­go­niu­kams, ne­pa­šykš­tė­jo ge­rų žo­džių apie bi­čiu­lius Po­ce­vi­čius.

„Var­gu ar ras­čiau tin­ka­miau­sių žo­džių šių su­tuok­ti­nių ge­ru­mui ir nuo­šir­du­mui ap­sa­ky­ti. Jie ku­pi­ni mei­lės vie­nas ki­tam ir vi­siems ap­lin­ki­niams. Tik pats Die­vas ma­ne ap­do­va­no­jo pa­žin­ti­mi su šiais žmo­nė­mis. Ro­dos, 1960-ai­siais abi sa­vo vai­kus slau­gė­me li­go­ni­nė­je, iš­si­kal­bė­jo­me ir li­ko­me bi­čiu­lės iki šių die­nų. Le­o­nei li­ki­mas da­vė dvy­li­ka vai­kų, o mums su vy­ru – pen­kis. Jos vai­kai vi­si la­bai ma­lo­nūs, ne­ga­liu ir sa­vų­jų peik­ti.

Ir vy­rą ge­rą ga­vau, 21-eriais vy­res­nį, bet at­jau­tų, darbš­tų. Prieš Ka­lė­das, pra­dė­jęs 97-uo­sius, še­še­rius me­tus lo­vo­je iš­gu­lė­jęs, ma­no slau­gy­tas, jis pa­li­ko šį pa­sau­lį. Ne­li­kau vie­ni­ša, sū­nus Val­das tė­viš­kė­je li­ko ir ki­ti vai­kai ša­lia, bet kar­tais no­ri­si, kad Le­o­nė ar­čiau ma­no na­mų gy­ven­tų. Sek­ma­die­niais vi­suo­met San­tai­kos baž­ny­čio­je su­si­tin­ka­me, bet tuo­met sa­vų­jų ka­pų kiek­vie­na sku­ba­me lan­ky­ti, il­ges­niam po­kal­biui ne­lie­ka lai­ko. Ka­pe­lių ir vie­na, ir ki­ta tu­ri­me, dar tuos, ku­rių nie­kas ne­lan­ko, ap­tvar­ko­me. Pa­si­džiau­gia­me, kad ap­leis­tų­jų ma­žė­ja, jie pa­puo­šia­mi gė­lė­mis, va­di­na­si, ir dva­sin­gu­mo kai­me dau­giau.

Tu­ri­me lai­di­nius te­le­fo­nus, tai kai šir­dį ne­ri­mas su­spau­džia, skam­bi­na­me vie­na ki­tai. O po­kal­biai mū­sų pra­si­de­da taip: kaip svei­ka­tė­lė, ar dar sma­giai bė­gio­ji, taip grei­tai ne­si­su­kio­ki, to­kių dar­bų ne­si­im­ki, mū­sų am­žiui jau per sun­kūs... Ta­da abi pa­si­džiau­gia­me, kad vai­kai ge­ri, kad ap­skri­tai kai­me dau­gė­ja ge­rų žmo­nių, įsi­tvir­ti­na jau­nos šei­mos, kaip an­tai pui­kiai su tė­ve­liais Ka­zy­te ir Al­fon­su su­ta­rian­tys, tris vai­kus au­gi­nan­tys jau­nie­ji ūki­nin­kai Gra­ži­na ir Jur­gis Ta­mu­ly­nai. Pa­lin­ki­me vie­na ki­tai stip­ry­bės, pa­ta­ri­mų pa­sa­ko­me.

Daž­nai vie­na pas ki­tą ne­si­sve­čiuo­ja­me, mū­sų kai­mus ski­ria pen­ki ki­lo­met­rai. Bet jei ke­lias die­nas drau­gės bal­so ne­iš­girs­tu, jau skam­bi­nu, do­miuo­si, ar vis­kas ge­rai. Man jau sun­ku vi­sų jos vai­kų var­dus įsi­min­ti, o Le­o­nė ma­nų­jų pui­kiai at­si­me­na, kiek­vie­no svei­ka­ta pa­si­do­mi.“

Leonės Onos (Buzaitės) ir Albino Pocevičių šeima:

1. Dukra Vida Gumauskienė (1953), vyras Vytas Gumauskas.

Anūkės:

Vytautė Gumauskaitė;

Judita Kalėdaitė, vyras Klaidas Maslauskas, proanūkė Eva Kalėdaitė;

Renata Krugelienė, vyras Mantas Krugelis, proanūkiai Smiltė ir Matas Krugeliai.

2. Sūnus Vitas Pocevičius (1955), žmona Angelė.

Anūkai:

Daiva Kaminskienė, vyras Irmantas Kaminskas, proanūkė Gabija Kaminskaitė;

Donatas Pocevičius, žmona Diana Pocevičienė, proanūkis Domas Pocevičius;

Dovilė Masionienė, vyras Deivydas Masionis, proanūkiai Diana ir Rokas Masioniai.

Jonas Pocevičius

Justinas Pocevičius

3. Sūnus Gintas Pocevičius (1956), žmona Rima;

Anūkės:

Agnė Pocevičiūtė;

Aistė Sinkevičė, vyras Tomas Sinkevičius.

4. Dukra Ona Berčiūnienė (1958), vyras Algirdas Berčiūnas;

Anūkai:

Gytis Berčiūnas, buvusi žmona Kristina Berčiūnienė (išsiskyrę), proanūkė Elzė Marija Berčiūnaitė;

Dalia Berčiūnaitė, vyras Mindaugas Rakauskas, proanūkė Barbora Rakauskaitė.

5. Sūnus Vidmantas Pocevičius (1959), žmona Virginija;

Anūkai:

Egidijus ir Rolandas Pocevičiai.

6. Dukra Irena Valentukonienė (1960), vyras Gintas Valentukonis;

Anūkas Gintaras Valentukonis.

7. Sūnus Arūnas Pocevičius (1963).

8. Kęstutis Pocevičius (1964), žmona Nijolė;

Anūkės: Gintarė, Simona ir Silvija Pocevičiūtės.

9. Sūnus Saulius Pocevičius (1967), žmona Daiva;

Anūkai: Mindaugas, Andrius ir Rytis Pocevičiai.

10. Sūnus Žydrūnas Pocevičius (1969), žmona Inga;

Anūkai: Justina ir Arnas Pocevičiai.

11. Dukra Jurgita Andriuškevičienė (1970), vyras Artūras Andriuškevičius;

Anūkės: Ieva ir Karolina Andriuškevičiūtės.

12. Sūnus Virginijus Pocevičius (1973), žmona Edita;

Anūkai: Gabrielė ir Kajus Pocevičiai.

12 vaikų, 27 anūkai ir 9 proanūkiai.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Perspėja: šių specialistų Lietuvoje jau ieškoma masiškai (350)

Nors valdžios atstovai vis kartoja, kad mokytojų skaičius Lietuvoje turi mažėti, situaciją darbo...

Naujoji Mokesčių inspekcijos vadovė žada išieškoti daugiau mokesčių (231)

„Šuniui uodegą geriau iš karto nukirsti, negu kapoti kelis kartus“, – apie būsimas...

Tragiška avarija Trakų rajone: susidūrė trys automobiliai, žuvo žmogus papildyta 7.41 (46)

Ketvirtadienį 06.41 valandą ryte Bendrajame pagalbos centre skubios pagalbos telefono numeriu 112...

Apklausa: gyventojai abejoja dėl koalicijos ateities (56)

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos koalicija su socialdemokratais Lietuvos...

Kas apsaugos mūsų darbo vietas? (17)

JAV ir Europos politikos lyderiai nerimauja dėl kokybiškų darbo vietų likimo. Ta proga jiems...

Ateities perspektyvos: protingėjantys automobiliai ir kvailėjantys vairuotojai (18)

Jeigu jūsų automobilis geba kritinėje situacijoje sustoti ir mato aplinką geriau, nei jūs pats,...

J. Arlauskaitė – Jazzu rengiasi išleisti poezijos knygą (24)

Besirengdama savo ir Leono Somovo koncertams Kaune ir Vilniuje DELFI TV konferencijoje...

Po rekonstrukcijos atidaromas Vilniaus oro uostas (14)

Ketvirtadienį Vilniaus oro uostas atnaujina savo veiklą po 35 dienas trukusios kilimo ir tūpimo...

„Real“ futbolininkai antrą kartą pranoko „Barceloną“ ir iškovojo Supertaurę (4)

Ispanijos Supertaurės atsakomose rungtynėse Madrido „Santiago Bernabeu“ stadione vietos klubas...

Pakistanietis turi ką papasakoti apie gyvenimą Lietuvoje (19)

Į Lietuvą pakistanietis elektronikos inžinierius Muhammadas Rohanas atvyko patartas dėdės ir...