Dailininkė A. Kišonaitė: diabetą, matyt, paskatino didžiulis stresas

 (2)
Originaliais meno kūriniais ir instaliacijomis garsėjančiai dailininkei Agnei Kišonaitei (33 m.) cukrinio diabeto diagnozė nenuslopino optimizmo ir noro skleisti džiugesį savo kūryba. Moteris tikina – nors laukiantis pirmagimio apsukos ir sulėtėjo, padaranti tikrai ne mažiau: ką tik gimtojoje Klaipėdoje atidaryta nauja paroda „Portretai“, o kitą savaitę endokrinologų konferencijoje Agnė pristatys projektą „Diabetas“.
Agnė Kišonaitė
© Organizatorių archyvas

Gyveni pirmagimio laukimu. Ar diabetas neapsunkino nėštumo?

Gydytojai juokauja, kad ir sveikos nėščios moterys taip gerai nesijaučia kaip aš. Siečiau tai su geru mitybos režimu, fiziniu aktyvumu – kasdien, jei subjuręs oras nesutrukdo, nueinu kokius septynis kilometrus. Itin pagelbėjo specialus gliukozės matuoklis, kuriuo galima pasitikrinti nebadant piršto.

Labai džiaugiuosi, kad vienas gydytojas šį aparatą pasiūlė. Tai leido suvokti, kaip per dieną kinta gliukozės kiekis, kaip reaguoja organizmas. Piršto juk per daug neprisibadysi, o ir juostelių tiek daug nekompensuoja. Anksčiau suvaldyti cukraus svyravimus nėščiosioms pagelbėdavo tik insulino pompos. Dabar naudodama sensorių galiu pagal poreikį leistis insuliną švirkštu.

Prieš penketą metų išgirsta ligos diagnozė trenkė kaip žaibas iš giedro dangaus?

Be abejo, tai buvo šokas ne tik man, bet ir šeimai, aplinkiniams. Visada buvau liekna, maitinausi sveikai, per daug nepiktnaudžiavau nesveiku maistu. Gydytojai ne kartą atliko tyrimus bandydami „surasti“ antrojo tipo diabetą. Visgi buvo diagnozuotas pirmasis tipas. Mano atveju ligą, matyt, paskatino didžiulis patirtas stresas.

Gyvenimo įpročius teko stipriai koreguoti?

Be abejo, turi praeiti laiko, kol adaptuojiesi. Tiesiog nebesupranti, kas galima, kas – ne. Nuėjęs į parduotuvę tyrinėji kiekvieną pakuotę, skaičiuoji angliavandenius... Sunkiausias dalykas pradėti matuoti gliukozės kiekį kraujyje duriantis į pirštą. Mano pirštų galai jautrūs, dar ir kraujo bijau... Toliau išbandymas – pačiam leistis insuliną. Išties save stebėti ir kontroliuoti tampa nemažu darbu. Turi išmokti nukreipti mintis kur nors kitur, nes vien stengiantis laiku valgyti, skaičiuojant cukraus kiekį maiste, jį matuojant, leidžiantis insuliną gali užsisukti uždarame rate.

Ieškodama pagalbos išmėginai ir ne vieną alternatyvų pagalbos būdą. Žaliavalgystė, minėjai, padėjusi bene labiausiai?

Mano tikslas – leistis kuo mažiau insulino, todėl stengiuosi itin reguliuoti mitybą. O žaliavalgystė jo dozes leido stipriai sumažinti. Tačiau tokios mitybos laikiausi tik kurį laiką. Mūsų krašte žaliavalgiu būti nėra paprasta, klimatas nepritaikytas šviežiu kokybišku maistu maitintis visus metus. Be to, tokia mityba tampa iššūkiu prie greito nesveiko maisto jau pripratusiam organizmui. Šiaip dabar valgau ir sūrio, mėsos, tik stengiuosi rinktis ekologišką. Bandau įsiklausyti į organizmą, ko jam reikia tuo metu, o ne nusistatyti griežtas taisykles.

„Įkvėpta“ ligos ėmeisi ir kūrybos – iš tuščių panaudotų insulino injektorių konstruoji trijų metrų aukščio žmogaus figūrą.

Meno objekto „Diabetas“ idėja kilo natūraliai prieš gerus porą metų. Vienos „skulptūros“ kūrimas išaugo iki viso projekto, nes viską suorganizuoti, o svarbiausia – surinkti penkis tūkstančius švirkštų, tapo nemažu darbu. Iš šių švirkštų, kurie išoriškai šiaip labai gražūs, spalvoti, konstruoju sėdinčios ir insulino dozę į pilvą besileidžiančios moters „skulptūrą“.

Realiai jai reikalingą švirkštų kiekį vienas žmogus per tam tikrą laiką ir suvartoja. Tai leidžia akivaizdžiai suvokti, kiek insulino prireikia žmogui vien tam, kad jo gyvenimas tęstųsi, kad būtų kuo kokybiškesnis. Džiaugiuosi, kad gydytojai endokrinologai palaiko šią idėją, pagelbėja surenkant iš pacientų panaudotus švirkštus. Norisi šviesti žmones, skatinti juos priminti šeimos gydytojams apie būtiną patikrinti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat norisi atkreipti dėmesį ir į injektorių perdirbimo klausimą. Keista, kai jie išmetami į bendrą šiukšlių konteinerį...

Ekologijos idėjos atsispindi ne viename tavo darbe – iš lūpdažių pakuočių sukurtas „Lūpdažių bokštas“ prieš beveik porą metų pateko ir į Gineso rekordų knygą.

Nuo mažens mama įskiepijo švarios aplinkos suvokimą. Mano, sesers šeima, tėvai – visi rūšiuojame šiukšles. Kiek tenka važinėti po pasaulines meno parodas, su tokiais savo kūriniais labai pataikau „į temą“. Pas mus gal kiek konservatyvesnis požiūris.

Kai kas tokių darbų nenorėtų vadinti menu, o greičiau kūrybiniu eksperimentu?

Na, į akis man to niekas nėra pasakęs (juokiasi). Esu profesioni menininkė, dailės akademijoje įgijau tris specialybes. Man labai svarbus išbaigtumas, kokybė, mintis. Gerai žinau, ką ir kodėl darau, galėčiau apginti kiekvieną savo kūrinį.

Matyt, tikrasis menas šiandien niveliuojamas vos ne kas antram žmogui prisistant menininku?

Paviršutininkumo yra labai daug kur. Gyvename vaizdų, medijų pasaulyje, kur dažnai net nespėjame įsiginti į vaizdus, į jų paaiškinimus. Dabar ir kirpėja, ir mokslų nebaigusi dizainerė gali prisistatyti menininke. Tačiau manau, kad kiekvienas meninkas privalėtų būti baigęs meno mokslus. Kam atradinėti dviratį, kai visos piešimo, spalvų maišymo taisyklės yra atrastos. Tai reikia žinoti, kad vėliau galėtum nevaržomai kurti. Kitu atveju anksčiau ar vėliau atsiremi į tam tikras savo galimybių lubas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

S. Paltanavičius: pavasariui atsisveikinant mes galime dar sykį nustebti

Lietuvoje – dar pavasaris. Atrodo, pagaliau toks, kokio taip ilgai laukėme. Paskutinės dvi saulėtos ir šiltos pavasario savaitės užmarštin palydėjo visas jo negandas, ypač ne laiku kritusį sniegą ir šalnas.

Juvelyrė J. Lago: man patinka viskas, kas tikra (5)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) pastaruoju metu garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais bei pasikeitusiu stiliumi.

Velnio gėrimas, sužavėjęs pasaulį (14)

Pasak psichologų, iš to, kur, kaip ir kokia kava geriama, galima padaryti nemažai įžvalgų apie žmogaus būdą, pomėgius ir jo amžių.

Lietuvos istoriją šimtamečiai pasakos ir fotografijomis, ir kino kadrais

„100 metų kartu“ – tai fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimtamečių istorija. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja šalies bendraamžių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Fotografas M. Čepulis: tikrai nesu minios žmogus (3)

Ilgos valandos, praleistos sekant žvėries pėdsakais arba tūnant slėptuvėje, kerintys gamtos vaizdai, šaltis, audros bei rizikingi nuotykiai – tokia yra gamtos fotografo, ornitologo bei verslininko Mariaus Čepulio (42 m.) kasdienybė.