Coco Chanel iš arti: gyvenimas šlovės viršūnėje bei didžioji meilė

Knyga „Coco Chanel iš arti“ atveria duris į privatų menininkės gyvenimą ir priartina prie jos paslapčių. Daiktai ir dokumentai, apie kuriuos čia kalbama, dažniausiai knygoje minimi pirmą kartą. Tai – Coco pasaulio nuotrupos: jos didžiosios meilės Boy Capelio ir Vestminsterio kunigaikščio dovanos, knygos, baldai, mėgstami aksesuarai ir papuošalai, asmeniniai drabužiai ir buto Kambono gatvėje puošyba.

Ištrauka iš knygos (p. 133–136)

1925 METAIS COCO CHANEL ŠVYTĖJO: VADOVAVO KLESTINTIEMS MADOS NAMAMS, VISA, KĄ PALIESDAVO, virsdavo auksu, buvo mados ir menų karalienė, garbstoma žymiausių menininkų, kurie gyrė jos intuiciją ir draugiškumą, buvo graži ir merginama, mylima turtingiausio Anglijos vyro. Tačiau nesididžiavo, be abejonės, todėl, kad Boy Capelis buvo jai parodęs platų kelią, Reverdy išmokęs nusižeminimo, arba dar todėl, kad vaikystė, nors ir stengėsi ją pamiršti, skaudi ir lemtinga, tebebuvo su ja.

Geniali mecenatė, ji atspėdavo talentus, likdavo ištikima savo meniniams pasirinkimams, nedalyvaudavo bloguose, kompromituojančiuose projektuose. Nepaisydama rimtų konkurentų: Madeleine’s Vionnet, Jeanne’s Lanvin, Jeano Patou, Edward’o Molyneux, Marcelio Rochas ir Lucieno Lelongo, – kilo toliau, primesdama savo viziją, nuvainikuodama vakarykščius herojus, pirmiausia Paulį Poiret.

Tai įrodė didelė Tarptautinė dekoratyviojo ir pramoninio meno paroda, vykusi Paryžiuje 1925 metais, juodos spalvos, grynų linijų, tam tikros laikysenos, laisvės, viso to, ką ji buvo nujautusi, epochos atspindys.

„Kai buvau maža, Auntie Coco buvo pačioje šlovės viršūnėje, spindinti ir stipri. Didžiavausi, kad turiu tokią tetą ir krikštamotę. Ji akino bet kokiomis aplinkybėmis, net su pižama, balto satino pižama, kokias visada dėvėjo. Žavėjausi ja, elegantiška, kvepiančia, pasipuošusia daugybe papuošalų, ir mačiau, jog visi ja žavisi, bet buvau per maža, kad suprasčiau, ką Mademoiselle Chanel įkūnija kitų akyse, kad suvokčiau, jog ji dar gyva jau tapo mitu.

Tuo laiku ji pagaliau įvykdė savo didįjį planą, atsigriebė už skaudžią vaikystę, kuri buvo jos drama ir jėga, pasipriešino jai ir išliko gyva. Tvirtai įtikėjusi savo lemtimi, savo sėkme, tapo tuo, kuo norėjo būti, – legendine asmenybe.“ (GP-L)

Ji nujautė, kokia bus šiuolaikinė moteris, sukūrė avangardistinę erdvę kolekcijoms pristatyti Kambono g. 31 antrame aukšte, saloną su ištisai veidrodinėmis sienomis, begalę kartų atspindinčiomis tą patį siluetą, jos pačios siluetą, manekenių siluetus, jos pergalės spindesį. Jai kilo mintis ir laiptų sienas – savotišką viso pastato, pradedant parduotuve pirmame aukšte, stuburą – padengti veidrodžiais, kurie atspindėtų ir iki begalybės daugintų vaizdus.

Šitaip ji galėjo pati likdama nematoma veidrodžių atspindžiuose stebėti manekenių siluetus, lankytojų, klienčių ir žurnalistų, išraiškas. Ji buvo toli nuo tos „siuvėjiškos poezijos“, baisėjosi ja, nors konkurentams tai buvo įprastas dalykas, – Coco Chanel manekenės žingsniavo labai santūriai, be gėlių dekoracijų ir muzikos, o modeliai buvo pažymėti paprastu numeriu.

Trečiojo dešimtmečio viduryje užsimezgė jos ryšys su Vestminsterio kunigaikščiu. Juos supažindino bendra draugė Vera Arkwright, kilimo anglė, karališkosios šeimos giminaitė, o vėliau amerikietė pagal vyrą karininką Fredą Bate’ą. Coco Chanel tvirtino, kad šitas susitikimas nulemtas iš aukščiau, Boy noru.

Jų meilės istorija tetruko keletą metų, nuo 1925 iki 1930-ųjų, tarp antrųjų kunigaikščio skyrybų ir trečiųjų vedybų, bet jų draugystė ir bičiulystė buvo amžina kaip visos jos draugystės su vyrais nuo tų laikų, kai dingo tėvas ir žuvo Boy.

„Coco buvo viliotoja, mėgo sudrumsti širdies ramybę ir draugavo labiau su vyrais. Skirtingu metu ir skirtingu lygiu jos artimiausios draugės buvo teta Adrienne ir Misia, o vėliau Maguy van Zuylen. Teta Adrienne buvo kaip sesuo, geriausia jaunystės bičiulė, nelaimės draugė Obazine ir Mulene. Ji ištekėjo už barono Nexono, kuris gyveno dvarininko gyvenimą Limožo krašte. Tapo pilies dama, bet neavėjo aukštakulnių.

Su Coco jiedvi matėsi nedažnai, jų gyvenimai buvo tokie tolimi, bet viena kitą dievino. Galiu paliudyti Auntie Coco skausmą Adrienne’s mirties dieną 1956 metais. Tą dieną ji leidosi užvaldoma sielvarto, nors tai nebuvo jai įprasta.“ (GP-L)

Keletą metų, kol truko jų meilės istorija, Vestminsterio kunigaikštis iš tikrųjų Coco Chanel lepino ir buvo apsupęs ją dėmesiu. Dovanodavo jai prabangių papuošalų, smaragdų, safyrų, vėrinių su gausybe perlų, liepdavo įsisegti gardenijų, tai buvo jos mėgstama gėlė, ir orchidėjų, auginamų jo „Eaton Hall“ pilies šiltnamiuose prie Česterio. Siuntinėdavo jai liepsningus laiškus ir net buvo pasamdęs keletą žmonių palaikyti nuolatiniam ryšiui su ja. Buvo ją apgaubęs absoliučios globos atmosfera, kurią ji visada prisimindavo su tam tikra nostalgija.

„Uncle Benny pataikavo jos slaptam naiviam sentimentalumui. Ji dievino gražias istorijas, pasakas, žymius romantikų romanus. Vėliau nepraleido nė vieno karūnavimo per televiziją. Buvo labai romantiška, mėgo kvailystes ir galėjo jas krėsti. Po Vestminsterio kunigaikščio niekas niekada nebeatsiuntė Coco privataus traukinio jos paimti.

Mažais kasdieniais reikalais jie irgi kuo puikiausiai sutarė: abu mėgo gryną orą, abiem patiko kartu vaikščioti, žvejoti ir medžioti, plaukioti laivu. Taip nuostabiai sutarė, kad būtų galėję tuoktis. Coco, žinoma, nebuvo tokia vulgari, kad būtų pasakiusi šią jai priskiriamą frazę: „Buvo kelios Vestminsterio kunigaikštienės, o Mademoiselle Chanel yra tik viena.“ Atvirkščiai, ji man ne kartą prisipažino, kad būtų mielai ištekėjusi už Uncle Benny, jei būtų galėjusi turėti su juo vaiką. Mat Vestminsteris karštai troško paveldėtojo, be to, ir Coco neatrodė įdomi santuoka, jei nebus palikuonių. Jie liko artimi iki Uncle Benny mirties. Jis buvo bičiulis visam gyvenimui ir jai daug reiškė, ji tai žinojo prašydama jo būti mano krikštatėviu.“ (GP-L)

Gabrielle’s Palasse-Labrunie citatos (pažymėta trumpiniu GP-L)