Šiandien įvairios reklamos, tarsi pajutusios socialinę pareigą, ragina – laikas, būk tikra moterimi. Šalia šūkio pateikiamos ir konkrečios priemonės, per kelias minutes paverčiančios bet kurią gražiosios lyties atstovę seksualia, gundančia ar vilioke. Tos, kurioms tai nepriimtina, siekdamos atskleisti moteriškumą gali burtis į vieną ar kitą moterų organizaciją, propaguojančią kitokius metodus. Tiesa, tada tikriausiai netruks pasklisti kalbos apie priklausymą feminisčių sąjūdžiui arba rankdarbių mylėtojų būreliui.
Moteris
© Corbis

Lietuvos universitetų moterų asociacijos(LUMA) Kauno skyriaus pirmininkės Danutės Vailionytės teigimu, tikrasis moteriškumas neturi nieko bendro su šiuolaikiniais iškreiptais jo įvaizdžiais. Su ja kalbėjomės apie tarpukariu gyvavusią moteriškumo sampratą, jo paieškas ir atkaklų siekimą.

- Kodėl Jums iki šiol toks aktualus moteriškumo klausimas?

Iš Antuano de Sent-Egziuperi (Antoine de Saint-Exupéry) žinome, kad kiekvienas žmogus ateina iš vaikystės. Todėl manau, kad vaikystė yra nepaprastas, svarbus žmogui laikas. Esu laiminga, nes užaugau gražioje šeimoje. Mano abu tėvai buvo kultūringi, tačiau ne vartodami kultūrą tada, kai jiems tai palanku, bet iš tiesų ja gyvendami.

Sakyčiau, kad jie veikiau buvo idealistai, ypač tėvas – vienas Lietuvos aukštosios mokyklos kūrėjų. Namuose visada būdavo prenumeruojama įvairių žurnalų, ypač skirtų moterims. Nežinau, kodėl, bet man, dešimtmetei mergaitei, juos būdavo be galo įdomu skaityti. Nuo mažens pajutau, kad moteris yra labai svarbi pasaulyje, o jos vaidmuo – ypatingas. Nuo jos priklauso net vyro požiūris į vieną ar kitą dalyką. Juk jį taip pat lemia moters įtaka: iš pradžių motinos, vėliau draugės, žmonos. Todėl visada pagalvodavau – kokia aš laiminga, kad gimiau mergaite.

Mano mama buvo baigusi tuometinę mergaičių gimnaziją Voroneže. Pas ją nuolat lankydavosi buvusios bendraklasės, visos atkakliai siekiančios savo tikslo, pavyzdžiui, išreikšti save profesionaliu teatru ar muzika. Šalia viso to joms buvo svarbus patriotizmo puoselėjimas.

Kiekviena pagal savo galimybes stengėsi gražinti kraštą, ugdyti kultūrą, savo tautoje, pavyzdžiui, liaudies mene, ieškodamos to, ką turime gražiausio, esmės, daigų. Dalyvaudamos įvairiuose renginiuose visada siekė, kad lietuvės pasirodytų gražiau negu kitos moterys. Man augant, pradėjo kilti moterys dailininkės – Marcė Katiliūtė, kitos. Visa tai mano šeimoje turėjo atgarsį ir taip pat darė man įtaką.

Danutė Vailionytė
© E.Gruiniūtės nuotr.

Taigi visa mano vaikystė prabėgo kultūringoje aplinkoje. Šiandien man iš tiesų labai gaila vaikų, kurie yra apleisti kultūrine prasme. Tėvai neturi kantrybės, laiko, neskiria dėmesio abipusiam kultūringam bendravimui. Tai ugdo vaikų nepasitikėjimą savimi ir priešiškumą aplinkai. Toks žmogus negali augti kaip gėlė, kaip tas gražus augalas.

- Būtent ši aplinka ir paskatino Jus gilintis į istorijos studijas?

Studijų metais draugavau su nepaprastai gabia aktore ir režisiere Regina Senkute. Kadangi gimnazijoje buvau laimėjusi pirmą vietą labai svarbiose deklamavimo varžybose, ji mane tempte tempė į teatrą, ragino būti aktore. Įstojau, dramos studijos man sekėsi puikiai. Tačiau kartu mokiausi ir istorijos. Anuo metu istorijos katedrą perkėlė į Vilnių, todėl man reikėjo pasirinkti, ar likti teatre ir dramos studijoje, ar keltis į Vilnių ir ten baigti istorijos mokslus.

Tuo metu norėjosi plačių studijų, todėl pasirinkau istoriją. Žinoma, aktoriai taip pat jas įgyja. Laikui bėgant, mano tuometinis teatro kursas tapo žymus, iš jo išėjo garsių aktorių. Kai atsigręžiu atgal, suprantu, kad tarp jų galėjau būti ir aš, teatre būčiau daug pasiekusi. Tačiau nesigailiu. Šiandien dažnai susitinku su įvairiais aktoriais ir nepasakyčiau, kad galiu iš jų semtis didelių dvasinių turtų. Viskas priklauso ne nuo specialybės, o nuo žmogaus – vienas semiasi tų turtų, o kitas, kad ir vaidindamas didelį vaidmenį, vis tiek lieka vidutinybe.

Gyvename žinių ir technologijų amžiuje, jame kultūra įgauna naują veidą. Ką, Jūsų nuomone, labiausiai prarandame, atsisakydami žvelgti į tai, kuo Jūsų karta gyveno, kvėpavo ir augo?
Ta karta, kuri nepriklausomybę kūrė tarpukariu, įgijo labai stiprų humanitarinį išsilavinimą. Ją formavo filosofija, socialiniai mokslai. Humanitarinis prusinimas jaunuolius ugdo, padeda jiems suvokti tikrąsias vertybes. Nuo gimnazijos laikų (D. V. mokėsi Kauno Aušros mergaičių gimnazijoje – aut. past.) vis dar atsimenu vieną Bairono mintį: kaip bus gyvenime su tais, kuriuos pažinę, mes negalėsime jų mylėti? Taigi, kaip bus? Būtent tada supratau, kad, norint būti iš tiesų mylimam, privalu būti gilios dvasios.

- Dabartinė karta neišsižada humanitarinių disciplinų, bet jas atideda ateičiai, kai pagerės ekonominė padėtis. Viliamasi, kad tada labiau tobulėsime ir vystysimės kultūrine prasme. Bet ar ne įspūdingiausi pokyčiai mūsų kultūroje vyko sunkiausiu tautai laikotarpiu?

Mūsų karta buvo laiminga. Žinoma, nepaisant karų ir žūčių. Ne pinigai atneša laimę, ir mūsų karta yra įrodymas. Neseniai vykusiame klasės susitikime paklausiau, kuris gyvenimo etapas buvo pats laimingiausias. Visos pasakė, kad metai karo pabaigoje. Nė viena nepasakė, kad tada, kai dirbo gydytoja ar pasistatė namą. Žinoma, tai, kad tai buvo geriausi metai, lemia ir jaunystė, kuri visada turi viltį. Iš kitos pusės, mes turėjome tam tikrus idealus ir jais gyvenome. Šiandien jų nebeturima dėl ekonominio prado sudievinimo. Gyventi tais idealais daug įdomiau ir maloniau, negu turėti per daug. Dėl per didelio turėjimo žmogus išeina iš ribų.

- Kokie idealai atvedė Jus į Lietuvos universitetų moterų asociaciją?

Atgavus nepriklausomybę pradėjo kurtis pirmosios moterų organizacijos. Vieną dieną per televiziją išgirdau, kad Vilniaus universiteto bibliotekos archyve rastas Jonės Deveikytės Lietuvos universitetų moterų asociacijos archyvas. Prieš karą ši organizacija vadinosi Lietuvos baigusių aukštąjį mokslą moterų draugija. Jonė Deveikytė, kuri viena pirmųjų pakeitė pavardę į Jonę Deveikę, buvo teisininkė ir istorikė. Savo erudicija, žiniomis ir veržlumu man padarė didelį įspūdį.

Ji taip pat dalyvavo tarpukario moterų veikloje ir kėlė moters tapatumo reikšmę visuomenėje. Tačiau ji jokiu būdu nelaikė savęs menkesne už vyrą. Tikrai ne. Veikiau tiek ji, tiek moterų sąjūdis iškėlė moterį kaip savitą ir įdomią asmenybę. Moteriai būtina kurti save ir savo individualumą. Viena pirmųjų apie šios organizacijos atkūrimą prabilo Marija Aušrinė Pavilionienė. Man ši veikla pasirodė įdomi, tad nusprendžiau joje dalyvauti. Taip susikūrė Lietuvos universitetų moterų asociacija, kuri yra Tarptautinės universitetų moterų federacijos narė.

Vienas jos siekių buvo padėti reikštis moteriai tiek savo aplinkoje, tiek visuomenėje. Norėjome, kad kiekviename mieste, jeigu tik susidaro grupė, susikurtų jos skyriai. Netrukus įsikūrė Lietuvos moterų draugija, Lietuvos moterų lyga ir kitos.

Šiandien būrimasis į moterų asociacijas pirmiausia sukelia kalbų apie dar vieną feminisčių sąjūdį.
LUMA – tikrai ne ta organizacija, kurios tikslas – kovoti už moterų teises. Mes suvokėme, kad tiek pasaulis, tiek mes pačios per mažai žinome apie Lietuvos moteris. Todėl vienas pagrindinių išsikeltų uždavinių – domėtis Lietuvos moterų istorija ir ją garsinti, šviestis pačioms ir šviesti kitus. Ieškoti moteriškumo ir prikelti iš užmaršties daug nuveikusių moterų vardus.

Mes taip pat paviešinome, kad Lietuvos moterys 1918 metais vienos pirmųjų Europoje gavo rinkimų teisę. Tuo tarpu prancūzės – po Antrojo pasaulinio karo, o šveicarės – apie 1970 metus. Net Mykolas Romeris savo veikaluose akcentavo, kad mes priėmėme konstituciją, kurioje pabrėžiama, kad moterys turi tokias pačias – lygias – teises kaip vyrai. Jeigu moterys kovoja dėl savo teisių, vadinasi, jos nežino, kad jas turi. Tačiau teisių nėra be pareigų. Kaip žinia, vyrai vaikų negimdo. Todėl tas socialinis klausimas, kad moterims už vaikų auginimą reikia suteikti tam tikrą finansinę paramą, buvo keliamas jau tarpukariu, tačiau jis nebuvo išspręstas. Kad tai įgyvendinta šiandien, laikau didžiuliu tautos laimėjimu.

- Jūs nuolat ką nors veikiate, nenustygstate. Iš kur semiatės tiek jėgų?

Visų svarbiausia žmogui – neprarasti domėjimosi, arba gyvenimo geismo. Dėl to būtina vartoti didžiausius gyvenimo turtus – mintis, kurių apstu pasaulinėje literatūroje. Būtent humanitarinio pasirengimo trūkumas lemia pernelyg siaurą, trafaretinį mąstymą bei požiūrį. Jėgų kitai dienai suteikia ir kas vakarą per maldą, per tam tikrą meditaciją sau užduodamas klausimas, ką gera šiandien padariau. Ir jeigu sugebi rasti savo poelgį, praskaidrinusį kitų gyvenimą, pačiam būna maloniau, jauti, kad esi reikalingas. Tada belieka toliau gyventi, kad galėtum ir toliau daryti gerą, ir tai darydamas jaustis laimingas.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo nariai nenori įteisinti savo atostogų (43)

Dar 2005 metais gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamentarams reikia įstatymu...

Po rekonstrukcijos atidarytą „Maximą“ sekmadienio vakarą užliejo vanduo gedimas parduotuvėje likviduotas (177)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1395)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (6)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Norite užauginti sveikus vaikus? Sekite suomių pavyzdžiu (3)

Aktyvūs vaikai yra ne tik laimingesni, bet pasižymi geriau išlavintais gebėjimais, sveikatos...

Persigalvojo: su slaptažodžiais nebereikia tiek vargti (7)

Tikriausiai jūsų slaptažodis – paini raidžių, skaičių ir punktuacijos kombinacija. Pasirodo,...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (11)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (77)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (43)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...