– Rankose turite šviežut šviežutėlę spalvingą knygelę „Kai šalia Teta Beta“...
Nepamanykite, kad tai – mano kūrybinių ambicijų rezultatas. Dėl to „kalta“ radijo laida „Tetos Betos viktorina“, sekmadienio rytais šeimas kviečianti pasukti galvas atsakinėjant į įvairius klausimus. Daugiau kaip prieš dešimtį metų radijo vadovai man pasiūlė rengti šią viktoriną, ir iki šiol ją vedu. Viską darau iš esmės viena.
– Kas jums pasufleravo, kokia turėtų būti „Tetos Betos viktorina“?
Kai pradėjau svarstyti, kokia iš tiesų turėtų būti ta viktorina, iš atminties iškilo kitados aktoriaus Česlovo Stonio parengtos publicistinės kompozicijos: viena – „Kuo tu vardu, mama?“, kita – apie gamtą. Aš buvau pakviesta jas skaityti. Šios programos man labai patiko, su jomis išvažinėjome visą Lietuvą. Pirmoji – apie be mamų augančius vaikus – labai sukrečianti, antroji – nepaprastai graži, su liaudies dainomis, sutartinėmis, tautosaka.
Kai ėmiausi viktorinos, iškart užsikabinau už Č. Stonio idėjos kalbėti apie augalą ar gyvūną, pateikiant jį įvairiais aspektais, pasiremiant tautosaka, legendomis ir paprasčiausiais faktais. Mano tikslas – įtikinti žmogų nemanyti, kad jis – pasaulio valdovas. Šalia jo yra begalė įdomių ir gražių dalykų.
– Kas sunkiausia rengiant radijo viktoriną?
Sunkiausia – premjeros. Kiekvieną sekmadienį – vis nauja premjera. Darbe esu perfekcionistė. Stengiuosi kuo geriau pasirengti, noriu žinoti, apie ką kalbu. Man svarbu viską padaryti iki galo ir kuo mažiau vietos palikti netikėtumams. Tačiau eteris – tiesioginis. Tai ir yra sunkiausia. Staiga, žiūrėk, kas nors užstringa. Esu labai reikli sau, turiu ydą graužtis, jei kas nors nepasiseka. Tada visą savaitę mane ėda kirminas – kaip galėjau kažką praleisti, neapsižiūrėti. Beveik nebūna tokio sekmadienio, kad nerasčiau dėl ko graužtis. Prieš kiekvieną premjerą mano miegas būna neramus.
– Ar esate stipriai „nudegusi“?
Gal eteryje neparodžiau, kad „nudegiau“. Buvo smulkių dalykų, kurių iki galo neišsiaiškinau. Beje, čia susimauti gali labai greitai. Pavyzdžiui, kai pasakojau apie vaisinę muselę ir pateikiau klausimą, koks vabzdys yra labiausiai nusipelnęs genetikos mokslui, paskambino moksleivis ir atsakė, kad drozofila. Jei iš anksto nebūčiau pažiūrėjusi, kad lotyniškai ji taip ir vadinasi, būčiau „nudegusi“ nepataisomai.
– Kas skambina dažniau – vaikai ar jų tėvai?
Skambina ir vaikai, ir tėvai, tačiau neretai būna taip, kad kalba vaikas, o fone girdisi, kaip jam sufleruoja tėvai. Man patinka – tegul pasakinėja. Tai liudija, kad jie klausosi.
– Kiek laiko ruošiatės viktorinai?
Visą savaitę. Esu knygų skaitytoja ir beveik nesinaudoju internetu. Labai daug skaitau įvairių knygų, vartau užrašus, dėlioju klausimus.
– Tačiau internetas galbūt padėtų pasiruošti greičiau?
Aš visai nenoriu greičiau! Nenoriu „makdonaldo“. Man smalsu vartyti knygas, ieškoti, knaisiotis, kol surandu viską, ko man reikia. Man įdomu viską atskleisti žingsnis po žingsnio, atrasti daug naujo ir įdomaus.
– Ar jūsų polinkį skaityti perėmė ir anūkai?
Labai norėčiau, kad mano pirmokė anūkė Agnė Viltė tuo užsikrėstų. Vyresnysis anūkas Mantas labai daug skaitė, kol įniko į internetą ir kitas šiuolaikines technologijas. Dabar jam – dvidešimt. Jis studijuoja ir dirba Londone. Norėčiau, kad ir mano mažoji būtų tokia skaitytoja kaip aš. Tačiau kol kas jai skaitome garsiai. Ji – labai atidi klausytoja. Džiaugiuosi, kad dabar susidomėjusi varto mano naująją knygutę, ir tikiuosi, jog skaitys.
– Jūsų knygelėje vaikams „Kai šalia Teta Beta“ sudėti pasakojimai apie augalus, paukščius, žvėris iš radijo viktorinos?
Kaip jau buvau užsiminusi, knygelė atsirado kilus minčių rengiant viktoriną. Man paskambino iš leidyklos ir įkalbėjo parengtus pasakojimus apie gamtą sudėti į knygelę. Spyriojausi, nes jokių ambicijų tapti rašytoja neturiu. Vis dėlto kadangi esu didelė gamtos mylėtoja, pagalvojau, kad bent taip vaikus paraginsiu nelikti jai abejingus. Taip ir gimė ši knygelė.
– Kokius tikslus sau kėlėte nutarusi rengti knygą?
Noriu, kad šią knygelę skaitytų tėvai ar seneliai su savo vaikais ar anūkais. Ir kad skaitydami visi suprastų, jog žmogus nėra gamtos valdovas. Neturiu vilčių staiga pakeisti visų mąstymą, tačiau viliuosi, kad niekam nekils noras rauti nuostabaus grožio vandens lelijas. Knygelėje papasakota graži legenda, kodėl negalima niokoti augalų. Arba antai – koks nuostabus augalas yra pataisas.
Kitados jis buvo medis, aukštesnis net už galiūną ąžuolą. Tačiau praslinkus ledynmečiui pataisas tapo pažemiu slenkantis žolinis augalas. Besaikis skynimas gali visiškai išnaikinti šių augalų populiaciją. Mano norai – kuklūs – paraginti apsieiti ir su trimis žibuoklių ar pakalnučių žiedeliais, o ne saujomis plėšti šiuos augalus.
– Jūsų darbas su vaikais televizijoje ir radijuje prasidėjo daugiau kaip prieš 40 metų, kai atsirado TV laida „Labanakt, vaikučiai“. Ar šiandien vaikai kitokie, negu buvo tada?
Man atrodo, kad vaikai visais laikais yra vaikai, tik galimybių dabar jie turi daugiau. Šiandien dažnas vaikšto su ausinėmis, turi išmanųjį telefoną ar kitokių socialinės atskirties ženklų, tačiau visiems reikia žmogiškos šilumos, galimybių nuoširdžiai išsakyti tai, kas guli ant širdies. Man tik baisoka, kad ta žmogiškų santykių šiluma nepranyktų kompiuteriuose.
– Kokia buvo jūsų pačios vaikystė?
Labai paprasta. Gimiau Jūkainių kaime, turiu vyresnius brolį ir sesę. Tėveliams pasistačius medinį namuką Viduklėje, persikėlėme į šį miestelį, kur pradėjau lankyti mokyklą. Iki šiol ją menu tik gerais žodžiais. Joje darbavosi nemažai mokytojų – jie buvo tikri inteligentai. Vasarą dirbdavome daug fizinių darbų, padėdavome tėvams, ravėdavome daržus, esame triūsę ir paukštyne, ir tarybinio ūkio laukuose. Kai nebūdavo darbų, basi nuo ryto iki vakaro lakstydavome, maudydavomės, ištisas dienas praleisdavome su dviračiais.
– Tapti diktore buvo jūsų vaikystės svajonė?
Neturėjau tokios svajonės. Viskas išėjo labai juokingai. Konservatorijoje studijavau aktorystę režisieriaus Vytauto Čibiro kurse. Studijų nebaigiau, nes gavau dvejetą. Išėjau į Filharmoniją dirbti pranešėja. Su kolektyvais važinėjome į gastroles po įvairias Sovietų Sąjungos vietas. Vieną dieną po gastrolių mane susirado buvusi kurso draugė Regina ir prikalbino dalyvauti radijo diktorių konkurse.
Pasirodo, dėstytojas V. Čibiras liepė surasti mane ir pasakyti, kad dalyvaučiau tame konkurse. Konkursas buvo didžiulis. Susirinko keli šimtai kandidatų. Mano draugė jo neįveikė, o man pasisekė.
– Ar nenorėjote tapti televizijos diktore, kad būtumėte visiems matoma?
Televizija mano gyvenime niekada nevaidino ypatingo vaidmens. Aš nesu ekstravertė. Man dirbant radijuje, mūsų televizija, matyt, Maskvos televizijos pavyzdžiu sumanė rengti laidą „Labanakt, vaikučiai“. Nežinau kodėl, bet ją vesti buvo patikėta man. Ta laida buvo labai populiari, gyvavo daugelį metų. Kodėl išnyko, irgi nežinau. Džiaugiuosi, kad ir šiandien sutinku nemažai jau suaugusių žmonių, kurie iki šiol su meile prisimena tą laidą. Tačiau net ir dirbdama televizijoje, radijo nebuvau palikusi. Jame dirbu iki šiol.
– Ar šiandien radijas labai skiriasi nuo to, kurį radote atėjusi?
Be abejo, skiriasi. Tuomet diktoriai skaitydavo iš anksto redaktorių parengtus, komunizmo ideologija persunktus, cenzūruotus tekstus. Nors mes patyliukais iš to šaipydavomės, vis dėlto tada buvome jauni, turėjome savą ideologiją, ir mums buvo smagu. Tais laikais diktoriai vesdavo ir įvairius renginius, dainų šventes.
– Koks gyvenimo etapas jums buvo sunkiausias?
Nesakyčiau, kad dėl darbo politinį atspalvį įgavusi mano jaunystė būtų sunkiausias gyvenimo etapas. Tiesiog neimi į širdį to, apie ką kalbama, turi savo slaptą įdomų intelektualinį gyvenimą ir tuo džiaugiesi. 1957 metais pradėjau lankyti mokyklą Viduklėje. Ten dirbo daug gerų ir labai protingų mokytojų. Mano pirmoji mokytoja buvo grįžusi iš tremties Sibire.
Jau nuo pirmos klasės mokytojai mus mokė kitaip pažinti pasaulį. Jie mums leisdavo neskaityti kai kurių komunizmo ideologija nuspalvintų privalomų kūrinių ir juos pakeisdavo vertesniais. Kada buvo sunkiausia? Kaip ir visiems – sunkiausia išgyventi artimų žmonių netektis.
– Kas šiandien jums suteikia daugiausia gyvenimo džiaugsmo?
Kiekviena diena man gera. Aš gyvenu ne pagal taisykles. Aišku, geriausia gyventi vienai ir nepriklausomai, tačiau aš gyvenu su sūnaus Normanto šeima. Mes nutarėme parduoti anksčiau mieste turėtus butus ir pasiėmę iš banko paskolą pasistatyti namą kaime. Taip ir padarėme. Suėjus po vienu stogu, tikrai nieko blogo neatsitiko. Su savo marčia Inga labai gerai sutariu.
Stengiamės ne auklėti viena kitą, o viena kitai padėti. Jau seniai savo šeimai verdu pyragiukus, kokius vaikystėje mums virdavo mama. Marti sumanė, kad reikėtų iš to verslą kurti. Kryžiaus kelius jai teko nueiti, kol priartėjo prie slenksčio. O dar sakoma, kad Lietuvoje skatinamas smulkusis verslas. Kol kas ta verslo mašina dar nesisuka, nors Tetos Betos pyragėlių pristatymai jau įvyko, etiketės – pagamintos, sutartys su ūkininkais dėl ekologinių produktų – sudarytos. Jei sumanymas pavyks, tai tik dėl didžiulio mano marčios užsispyrimo ir kantrybės. Ji – tikra šaunuolė. Ir kaip gali nemylėti tokios!
– Kur kas dažniau kalbama apie tarp marčių ir anytų kylančias peštynes...
Visaip atsitinka, kai vienu stogu dalijasi du skirtingų kartų skirtingai auklėti žmonės. Galiu pasakyti, kad anksčiau buvau galbūt aikštingesnė. Tačiau jeigu jau nutarėme gyventi po vienu stogu, turime viena kitai padėti. Mano sūnus Normantas dirba dienraštyje maketuotoju. Jis – visiškai ramus žmogus, dar didesnis intravertas negu aš.
– Kokių pranašumų turi gyvenimas kaime?
Didžiausias pranašumas – savas kiemas. Gyveni tiesiog gamtoje. Matai, kaip kasdien po tavo kiemą strikinėja paukšteliai. Netoli nuo mūsų namų yra miškas. Ant eglės šakų žiemą įtaisome lesyklėlę. Kasdien su savo šunimi, kurį prisijaukinome pamestą piktų šeimininkų, einame pasivaikščioti į mišką. Nunešu daržovių, saulėgrąžų, pakabinu lašinukų, priberiu trupinių. Ir, žiūrėk, staiga būrys paukščių suskrenda.
Matyt, jie jau žino ir laukia, kada ateisiu, nes vos prisiartinusi prie tos vietos išgirstu skardų įvairiabalsio paukščių choro čiauškėjimą. Ar gali būti kas nors dar nuostabesnio?! Ne, mes visai nesigailime miestą iškeitę į kaimą. Be to, ir kelionė iki darbo priemiestiniu autobusu ilgai neužtrunka.
– 2009-aisiais buvote įvertinta „Bitinuku“ „Padėkos“ nominacijoje už įsimintiniausią visų laikų laidą „Labanakt, vaikučiai“, buvote tituluojama kalbos grynuole... Vadinasi, visą gyvenimą buvote savo vietoje...
Turiu du „Bitinukus“... Vieną esu gavusi už ilgus darbo metus radijuje. Radijas buvo ir yra mano didžioji meilė. Džiaugiuosi, kad vis dar dirbu: sekmadieniais vedu viktorinas, dirbu diktore programoje „Klasika“.
– O jei pasiūlytų atgaivinti „Labanakt, vaikučiai“?..
Neįmanoma atgaivinti. Atgaivinus jau būtų visai ne tas. Kaip sakoma, dusyk į tą pačią upę neįbrisi...