Ireną Ribačiauskaitę surasti nesunku: 1993-iaisiais Kaune jos įkurta baleto studija veikia iki šiol. Paskambinus internetiniame puslapyje nurodytu numeriu atsiliepia pati baletmeisterė. Nustemba, kad noriu apie ją parašyti. Pakviečia aplankyti studiją.
Kai iš Laisvės alėjos įneriu į Marijonų vienuolyno kiemą, mane iš karto pasitinka tarp eklektiškos stačiakampės architektūros įsispraudusi gotikinė Šv. Gertrūdos bažnyčia. Nužingsniuoju link vienuolyno durų, pro kurias matau išeinančias dvi besijuokiančias mergaites, pasipuošusias tvarkingais kuodukais.
Nusileidusi į pusrūsyje įrengtą jaukią salę pamatau dar daugiau šypsenų: pamoka baigėsi ir vaikai laimingi ruošiasi namo, kai kurie padedami tėvų. „Per pamokas juokui ne visada lieka laiko, – sako mane pasitinkanti baletmeisterė, – reikia ne tik kitų neblaškyti, bet ir pačiam susikaupti, klausyti vadovės ir viską daryti nuoširdžiai. Tai nelengva. Bet jei pavyksta, ateina ir tikras džiaugsmas – kad kažką nuveiki, per save perlipi. O kitą pamoką – vėl tas pats. Taip tvirtėja ir kūnas, ir siela.“
Baletmeisterė elegantiška ir pasitempusi. Kalba sklandžiais, bet taupiais sakiniais, taikliai juokauja. Kartais atrodo, kad kai kurie klausimai jai nuobodoki – turbūt todėl, kad jų klausiama jau tūkstantį kartų. „Dabar tiek visokių būrelių ir užsiėmimų, – samprotauju aš, – kodėl rinktis būtent baletą?“.
„Žinote, nenoriu baleto liaupsinti, tai – visų pirma sunkus darbas. Tačiau kartais nutinka, kad vaikas tiesiog labai nori šokti, neatplėšia akių nuo spektaklių televizoriuje, demonstruoja tėvams piruetus. Tada jį būtinai reikia atvesti, nes galbūt turi išskirtinį talentą“, – sako baletmeisterė.
O ar verta išmėginti, jei apie profesionalią šokėjo karjerą negalvojama? „Žinoma, kiekvienam vaikui verta. Net jeigu ir netaps prima balerina ar primarijumi, bent jau turės tiesią nugarą, išmoks vertinti šokį, klasikinę muziką, teatrą“.
Kauno muzikinio teatro baleto trupei I. Ribačiauskaitė vadovavo trisdešimt metų. Pastatė aštuonis baletus ir daugybę šokių operose, operetėse ir koncertuose. Daugiausiai kūrė spektaklius vaikams: „Mažylį ir Karlsoną“, „Čipoliną,“„Pelenę“, „Spragtuką“.
...ir, aišku, mano mėgstamą „Daktarą Aiskaudą“. Jo premjera įvyko 1983-iaisiais. Po poros dešimtmečių spektaklis buvo keliems metams atnaujintas. Spėjau jį pamatyti kokius septynis kartus – vis prašiau ir prašiau tėvų, kad nuvestų dar. Papasakoju apie tai baletmeisterei. „Smagu, kad jums taip patiko. Daktarą Aiskaudą šoko dabar jau mus palikęs Robertas Gilys. Iš pradžių buvo trupės šokėjas, vėliau tapo trupės inspektoriumi, tačiau Aiskaudą ir toliau vaidino. Be galo šiltas ir geras žmogus – visai toks, kaip jo personažas“.
Į teatrą I. Ribačiauskaitė atvyko – tiksliau, buvo paskirta, kaip tuomet įprasta – tiesiai iš prestižinio Lunačiarskio teatro instituto Maskvoje, į kurį, anot jos, buvo priimta labai netikėtai.
„Per muzikos egzaminą sako: sėsk prie pianino ir pagrok ką nors. Visi tokie rūstūs, susikaupę. Atsisėdau ir pradėjau skambinti Čiurlionio Noktiurną. Baigiu, atsisuku, visi sėdi be žado, o viena komisijos narė net ašarą braukia. Kartais ir dabar pagalvoju: įdomu, ar priėmė dėl talento šokti, ar groti“.
Žinoma, prieš studijas Maskvoje sekė Vilniaus M. K. Čiurlionio gimnazija. Pusantros valandos šešias dienas per savaitę pas prima baleriną Tamarą Sventickaitę, vėliau – Reginą Baranauskaitę. Prisipažįstu baletmeisterei, kad man, neseniai įkopusiai į trečią dešimtmetį, šios pavardės negirdėtos. „Nieko keisto, – atsako, – tačiau mano kartos žmonės abi atsimena puikiai, nes jos labai pagyvino Lietuvos baletą“.
Jau dirbant Kauno muzikiniame teatre 1993-aisiais buvo uždarytas Juozo Naujalio mokyklos choreografijos skyrius. Tuomet baletmeisterė nutarė įkurti savo baleto studiją. „Nebeliko, kas Kauno teatrui ruoštų šokėjus, tad nusprendžiau to imtis pati“. Pavyko puikiai: dešimt mokinių iš studijos ją baigusios pradėjo šokti teatre. Kai kurios tebešoka iki šiol.
Prie mūsų pribėga dešimties-dvylikos metų berniukas. „Viso gero, mokytoja!”. Dabar studijoje berniukų tik du. Kartais nebūdavo nė vieno. Ar neapmaudu, kad jų taip trūksta? „Ne, nes Kaune kitaip niekada nebuvo. Teatro kolektyve vyrų taip trūko, kad kai kurie priimti tiesiog „iš gatvės“, jau būdami pilnamečiais. Buvo nelengva su tokiais dirbti – ne tik paruošti fiziškai, bet ir išmokyti aktorinio meistriškumo pagrindų“.
Vadovauti Kauno muzikinio teatro trupei baletmeisterė baigė 2004-aisiais, o studijos veiklą jame tęsė iki 2011-ųjų. Vėliau persikėlė į Marijonų vienuolyną ir to nesigaili – vaikų čia netrūksta. Tik ar nesunku vienai jų visų „apšokinėti“? „Visai nesunku. Vaikų energija ir entuziazmas užkrečia ir mane“. Atsisveikina paskutinė mokinė. Liekame dviese senoviškų sieninių žibintų apšviestoje salėje.
Darbo su profesionaliais šokėjais sako nepasiilgstanti: „Dirbdama su vaikais siekiu, kad baletą jie matytų kaip meną, kad suvoktų visą spektaklio gimimo procesą. Todėl darbas ne tiek daug skiriasi nuo to, ką dariau teatre: atskirų numerių repeticijos, jų jungimai į bendrą visumą, generalinės repeticijos teatro salėje su apšvietimu... Be to, juk didžioji dalis menininkų taip ir lieka vaikais visą gyvenimą, tad koks skirtumas su kuo dirbti: su menininku ar su vaiku“?
Paskutinis klausimas (juk reikia pailsėti): ar lygina baletmeisterė šiandieną su metais, praleistais teatre? „Dabar esu ramesnė, turbūt ir laimingesnė, nes galiu tiesiog mokyti vaikus, nebereikia dalyvauti teatro politikoje. Vis dėlto džiaugiuosi, kad galėjau vesti į priekį teatro baleto trupę, auginti šokėjus ir kurti spektaklius, kurie sulaukdavo daugybės žiūrovų.“
Džiaugiuosi ir aš: „Daktarą Aiskaudą“ turbūt prisiminsiu dar ilgai. Padėkoju baletmeisterei už pokalbį. Išėjus iš salės žvilgsnis vėl užkliūva už Šv. Gertrūdos bažnytėlės: „Grakšti kaip balerina“, – pagalvoju.
