– Ie­va, pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­ve – ar esa­te gi­mu­si, au­gu­si Aly­tu­je ir iš kur­gi ta ver­slu­mo gys­le­lė?

– Gi­miau, au­gau ir lig šiol gy­ve­nu Aly­tu­je. Il­ges­niam lai­kui bu­vau iš­vy­ku­si tik į Lon­do­ną – ten stu­di­ja­vau in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas. Tie­są sa­kant, Aly­tu­je li­kau tik dėl vy­ro, ku­ris taip pat aly­tiš­kis. Jis la­bai no­rė­jo čia įsi­tvir­tin­ti ir kur­ti at­ei­tį. Ver­slu­mo gys­le­lės, ma­nau, ne­tu­rė­jau ir ne­tu­riu, bet ti­kiuo­si iš­mok­ti. Di­džiau­sia ma­no klai­da ta, kad dir­bu ne dėl pi­ni­gų. Vis dar mo­kau­si, kad ver­sli­nin­kui svar­biau­sia tu­rė­ti pel­ną, o vi­sai ki­ti da­ly­kai tu­ri ei­ti pas­kui. Esu ver­sle, nes vi­suo­met no­riu kur nors da­ly­vau­ti, bū­ti pir­ma, mėgs­tu dė­me­sį ir ne­pri­klau­so­my­bę. Ma­ma juo­kau­ja, kad aš ad­re­na­li­no mė­gė­ja, – kai že­mė, ro­dos, slys­ta iš po ko­jų, tuo­met bū­nu stip­riau­sia ir žva­liau­sia.

– MB „Guz­va“ – kas tai? Esu gir­dė­ju­si, kad šei­mos ver­slas. Ko­dėl ap­skri­tai pa­si­rin­ko­te kur­ti dar­bo vie­tą sau, o ne dirb­ti sam­do­ma dar­buo­to­ja?

– Ne­mo­ku Lie­tu­vo­je dirb­ti sam­do­ma dar­buo­to­ja, nes bu­vau iš­le­pin­ta Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je. Pir­mo­ji sam­do­mos dar­buo­to­jos pa­tir­tis lau­kė Lon­do­ne. Dar­bas bu­vo ne­kva­li­fi­kuo­tas ir ne­sun­kus, o pi­ni­gai di­de­li. Lie­tu­vo­je rei­kia dirb­ti daug, o pi­ni­gų nie­kam ne­pa­kan­ka.

Ti­kiu, kad mes kar­tu su vy­ru ga­li­me su­kur­ti ge­res­nę dar­bo­vie­tę. Tu­ri­me ki­to­kį po­žiū­rį į ver­slą. Dai­nius stu­di­ja­vo fi­nan­sus ir mar­ke­tin­gą, la­bai daž­nai dis­ku­tuo­da­vo­me apie ver­slą Lie­tu­vo­je. Tiek daug, kad nu­spren­dė­me pa­ban­dy­ti su­kur­ti ką nors sa­vo. Jis eko­no­mis­tas, fi­nan­si­nin­kas ir prak­ti­ko­je la­bai ge­ras par­da­vė­jas, aš kū­ry­bin­ga ir azar­tiš­ka, ko­vin­ga – pui­kus de­ri­nys šei­mos ver­slui. Ži­no­ma, ver­slo re­a­ly­bė vi­sai ki­to­kia, nei ti­kė­jo­mės, su­si­du­ria­me su daug sun­ku­mų, bet ti­kė­ji­mas ge­res­ne at­ei­ti­mi li­ko. Jau­ną ver­slą pa­lai­ko vals­ty­bė: yra daug pui­kių pro­gra­mų nau­jiems, jau­nų žmo­nių su­kur­tiems ver­slams. Sten­gia­mės pa­si­nau­do­ti vi­so­mis pro­gra­mo­mis. Jei­gu ne vals­ty­bės pa­ra­ma mums ir mū­sų ver­slui – bū­tų bu­vę daug sun­kiau.

– Šiuo me­tu jū­sų šei­ma dir­ba prie tri­jų pro­jek­tų: elek­tro­ni­nės dra­bu­žių par­duo­tu­vės Evas­ty­le.lt, taip pat Sto­gaiS­to­gai.lt ir Stak­liup­re­ky­ba.lt. Kaip pa­vyks­ta su­de­rin­ti vi­siš­kai skir­tin­gas ver­slo sri­tis?

– Vi­sų tri­jų pro­jek­tų es­mė ta pa­ti – pre­ky­ba in­ter­ne­tu. Mus la­bai do­mi­na in­ter­ne­ti­nė erd­vė ir at­ei­ty­je ža­da­me su­kur­ti dar dau­giau pro­jek­tų. Daug žmo­nių ste­bi­si, kad dir­ba­me to­kiu bū­du – kiek­vie­nas su sa­vo pro­jek­tais. Vis daž­niau gir­džiu kri­ti­kos, kad gal­būt ge­riau abiem dirb­ti prie vie­no pro­jek­to. Dai­nius tu­ri il­ga­me­tę sto­go dan­gų pre­ky­bos pa­tir­tį, jo pro­jek­tai šiuo me­tu sėk­min­ges­ni fi­nan­siš­kai. Ta­čiau dir­bant su sta­ty­bi­nė­mis me­džia­go­mis su­si­du­ria­ma su se­zo­niš­ku­mu, bū­tų ide­a­lu, jei tam tu­rė­tu­me at­ra­mą. Ti­ki­mės, kad at­ei­ty­je šis projektas bus ta at­ra­ma.

– Šei­mos ver­sle pa­si­skirs­tė­te pa­rei­go­mis – už ką at­sa­kin­ga Jūs, už ką – Jū­sų vy­ras? Gal­būt ir ki­tus šei­mos na­rius esa­te įtrau­kę į veik­lą?

– Mū­sų įmo­nė or­ga­ni­zuo­ja­ma ho­lok­ra­ti­jos mo­de­liu, čia ne­eg­zis­tuo­ja hie­rar­chi­ja, mes dir­ba­me kaip ko­man­da. Ho­lok­ra­ti­jos prin­ci­pas Lie­tu­vo­je kol kas nau­jo­vė ir ide­a­liai tin­ka di­des­nėms įmo­nėms. Ne­kan­triai lau­kia­me, ka­da pra­si­plė­si­me ir ga­lė­si­me iš­ban­dy­ti šį mo­de­lį su di­des­ne ko­man­da. Kol kas esa­me jau­nas ir ma­žas ver­slas, džiu­gu, kad tiek iš ar­ti­mų­jų, tiek iš pa­žįs­ta­mų su­lau­kia­me su­si­do­mė­ji­mo kaip darb­da­viai. De­ja, su­kur­ti pa­pil­do­mą dar­bo vie­tą net ir nau­do­jan­tis sub­si­di­jo­mis mums vis dar iš­šū­kis.

– Pa­kal­bė­ki­me apie „Evas­ty­le“ pro­jek­tą – jis atsira­do­, sie­kiant mo­te­rims pa­siū­ly­ti di­des­nių dy­džių rū­bų? Ko­kia bu­vo šio pro­jek­to is­to­ri­ja?

– Šis pro­jek­tas at­si­ra­do eks­prom­tu. Dė­viu di­des­nio dy­džio dra­bu­žius ir daž­niau­siai juos pirk­da­vau už­sie­ny­je, nes Lie­tu­vo­je tin­kan­čių ar pa­tin­kan­čių ne­ras­da­vau. Tai­gi su­si­sie­kiau su mėgs­ta­mų pre­kių žen­klų ga­min­to­jais ir už­si­sa­kiau jų pro­duk­tų. Su­si­kū­riau in­ter­ne­ti­nę par­duo­tu­vę. Dar prieš tai apie dve­jus me­tus in­ten­sy­viai lan­kiau įvai­rius se­mi­na­rus ir mo­ky­mus ver­slu­mo te­mo­mis. Tiek tuo­met bu­vo, tiek da­bar yra daug įvai­rių pui­kių pro­gra­mų, ska­ti­nan­čių jau­ni­mą kur­ti ver­slus. Nau­jos ga­li­my­bės ir pa­ra­ma pa­dė­jo ap­si­spręs­ti im­tis šei­mos ver­slo. Kū­rė­me daug įvai­rių ver­slo pla­nų, skai­čia­vo­me, ty­rė­me rin­ką, ieš­ko­jo­me pa­ra­mos, do­mė­jo­mės ver­slo stei­gi­mo ga­li­my­bė­mis Lie­tu­vo­je, mez­gė­me kon­tak­tus. Prieš šį projektą ban­dė­me įgy­ven­din­ti skir­tin­gus pro­jek­tus – jie ne­pa­vy­ko ar pri­trū­ko sėk­mės, pa­lan­kių ap­lin­ky­bių pra­dė­ti.

– Sve­tai­nė­je ra­šo­te, jog nuo­lat ke­liau­ja­te, to­dėl ir klien­tėms siū­lo­te pro­duk­tų iš įvai­rių ša­lių, kur drie­kė­si Jū­sų ke­lio­nių marš­ru­tai. Ke­lio­nės ma­lo­nu­mas ar dar­bo da­lis?

– Ma­no tė­vai gy­ve­na Lon­do­ne, se­suo Pa­ry­žiu­je – tai ma­dos sos­ti­nės, ku­rio­se ap­lan­kau sa­vo ar­ti­muo­sius. Lon­do­nas ide­a­liau­sia vie­ta ap­si­pirk­ti. Įle­kiu į par­duo­tu­vę, o iš­ei­nu tik kai per­so­na­las pa­pra­šo, prieš pat ją už­da­rant. Dai­nius taip pat daug ke­liau­ja, nes ben­drau­ja su ga­min­to­jais Če­ki­jo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Ieš­ko­me nau­jų ga­min­to­jų, do­mi­mės jais, to­dėl ir lan­ko­mės ki­to­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se.

Tik­rą po­il­si­nę ke­lio­nę tu­rė­jo­me prieš pen­ke­rius me­tus. Ke­liau­ja­me daug, ta­čiau dau­giau dar­bo rei­ka­lais. Yra bu­vę to­kių si­tu­a­ci­jų, kai nuo ry­to kar­tu lan­kė­mės tarp­tau­ti­nė­se sta­ty­bi­nių me­džia­gų pa­ro­do­se, o va­ka­re dar ke­tu­rias va­lan­das nar­šiau po iš­par­duo­tu­ves ar bu­ti­kus ieš­ko­da­ma pro­duk­tų. Dai­nius juo­kau­ja, kad ga­lė­čiau gy­ven­ti par­duo­tu­vė­se.

– Kiek me­tų šiam kū­di­kiui – ar jau­čia­tės stip­riai mil­ži­niš­ko­je pa­si­rin­ki­mų erd­vė­je?

– Esa­me jau­ni ver­sli­nin­kai, su­kū­rę la­bai jau­ną ver­slą, – lap­kri­tį švę­si­me ant­ruo­sius me­tus. Ne­si­jau­čia­me stip­riai, da­ro­me daug klai­dų, bū­na be ga­lo sun­kių si­tu­a­ci­jų ir die­nų. Esu dė­kin­ga la­biau pa­ty­ru­siems ver­sli­nin­kams, ku­rie mus kon­sul­tuo­ja ir drą­si­na, mo­ko. Aly­tu­je ge­ra da­ry­ti ver­slą, nes čia vi­si sa­vi, jau­čia­mas la­bai di­de­lis pa­lai­ky­mas. Ypač no­riu pa­dė­ko­ti Aly­taus kraš­to ver­sli­nin­kų aso­cia­ci­jai, ku­ri mus daž­nai kon­sul­tuo­ja. Pa­žįs­ta­me, nau­do­jo­mės ir ki­tų kon­sul­ta­ci­nių cen­trų pa­slau­go­mis: Ver­slo kon­sul­ta­ci­nio cen­tro, „Ver­slo fa­nų“, Kau­no ver­sli­nin­kų na­mais. Džiau­gia­mės, jog to­kių ini­cia­ty­vų Aly­tu­je tik dau­gė­ja. Ma­no nuo­mo­ne, jau­nas ver­slas, ku­ria­mas jau­nų žmo­nių, ga­li to­bu­lė­ti ir iš­gy­ven­ti tik ben­dra­dar­biau­da­mas bei gau­da­mas ži­nių iš la­biau pa­ty­ru­sių ver­sli­nin­kų.

– Kas sun­kiau­sia, o kas leng­viau­sia jū­sų kas­die­ny­bė­je?

– Mū­sų ver­slo pra­džia sun­ki, net ne­įvar­dy­si­me, kas yra leng­viau­sia, – vis­kas at­ro­do la­bai su­dė­tin­ga. La­biau pa­ty­rę ver­sli­nin­kai ra­mi­na, kad ver­slo pra­džia vi­suo­met sun­ki, ta­čiau ta pa­tir­tis, ku­rią įgy­ja­me, vė­liau at­si­pirks.

– Žmo­nės mū­sų mies­tą kar­tais lin­kę tie­siog nu­ra­šy­ti, va­din­ti pro­vin­ci­ja ir teig­ti, jog čia gy­ven­ti sun­ku, o ki­ti – jog ir ne­įma­no­ma, rei­kia bėg­ti į di­des­nius mies­tus. Ko­dėl jūs sa­vo at­ei­tį ku­ria­te čia, ar jums Aly­tu­je ge­ra?

– Mū­sų si­tu­a­ci­ja la­bai skir­tin­ga: aš Aly­tu­je ne­tu­riu dėl ko pa­si­lik­ti, nes tė­vai ir se­suo už­sie­ny­je, o die­du­kai iš­ke­lia­vę ana­pi­lin. Jei­gu ne Dai­nius, abe­jo­ju, ar čia gy­ven­čiau. Esu sva­jo­to­ja, man vi­sos Lie­tu­vos kaip rin­kos ne­pa­kan­ka, no­rė­čiau ver­slą vys­ty­ti ne tik Aly­tu­je, iš­si­plės­ti po vi­są Lie­tu­vą, o di­džiau­sia mū­sų sva­jo­nė plės­tis į už­sie­nį.

Dai­nius Aly­tų la­bai my­li, čia gy­ve­na jo ma­ma, mo­čiu­tės, pus­bro­liai, pus­se­se­rės. Di­džiau­sias ti­kė­ji­mas Aly­tu­mi ir per­spek­ty­va dirb­ti, gy­ven­ti čia mū­sų šei­mo­je at­ei­na iš Dai­niaus. Ka­dan­gi Aly­tu­je gy­ven­da­ma ne­si­jau­čiu blo­gai ir esa­me šei­ma, ku­ria­me sa­vo at­ei­tį čia.

Lie­tu­va to­kia ma­žy­tė, la­bai leng­­vas ir grei­tas su­si­sie­ki­mas – gy­ven­da­ma Aly­tu­je ga­liu va­ži­nė­ti tiek į Kau­ną, tiek į Vil­nių. Did­mies­čiuo­se lan­ko­mės la­bai daž­nai: da­ly­vau­ju įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se, su­si­ti­ki­muo­se, net­gi spė­ju su­de­rin­ti mū­sų die­no­tvarkę su stu­di­jo­mis Vil­niu­je, Ma­dos aka­de­mi­jo­je.

– Ne­ga­liu ne­pa­klaus­ti – vi­sai ne­se­niai vy­ko Aly­taus vai­kų glo­bos na­mų glo­bo­ti­nių krikš­ty­nos, ta­po­te vie­no vai­ko krikš­to tė­ve­liais. Ko­dėl nu­spren­dė­te pri­im­ti šią pa­rei­gą, ką jums tai reiš­kia?

– Esa­me ti­kin­tys žmo­nės, aš ypač ti­kiu do­va­no­mis iš aukš­čiau. Mū­sų krikš­ta­sū­nis ir yra ta do­va­na. La­bai džiau­gia­mės, kad tu­rė­jo­me ga­li­my­bę tap­ti krikš­ta­tė­viais. Vi­si vai­kai mū­sų tau­tos at­ei­tis. Kaip mes su jais el­gia­mės, ko­kius žo­džius jiems sa­ko­me, ką mes jiems duo­da­me, to­kią at­ei­tį ir už­si­au­gin­si­me. Jei­gu vi­si Aly­taus, Lie­tu­vos vai­kai bus lai­min­gi, ver­tins ne­ma­te­ria­lius da­ly­kus, ti­kės žmo­giš­ku­mu ir ge­rais dar­bais – mū­sų vi­sų at­ei­tis bus gra­ži. Bū­ti krikš­ta­tė­viais tė­ra ma­žas žings­nis link tos gra­žes­nės at­ei­ties. Tai bu­vo pui­ki pra­džia su­si­dė­lio­ti pri­ori­te­tus. Ma­nau, di­džiau­sias žmo­gaus pri­ori­te­tas tu­ri bū­ti ne ver­slas ar dar­bas, o vai­kai.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!