„Šiemet būdama Australijoje įsitikinau, kad vėliausiai nutautėja skrandis. Jis nori šaltibarščių, cepelinų, kugelio, dešrų su troškintais kopūstais, bulvių su krapais“, - pasakoja televizijos laidų vedėja Zita Kelmickaitė.

- Pasakokite apie keliones. Teko girdėti, kad pastaruoju metu lankotės egzotiškuose kraštuose ir ten vykdote ypatingą misiją...

- Visos pastarosios kelionės, kuriose buvau, susijusios su darbu televizijoje. Jose neturėjau laiko sėdėti po gražiu medžiu ir raškyti vaisius. Kolumbijoje, Argentinoje, o šiemet ir Australijoje lankiau tenykščius lietuvius, domėjausi jų gyvenimais. Tai iš tiesų ypatinga misija. Buvo labai svarbu pajausti, kaip lietuviai gyvena svetur, pamatyti realybę su visais džiaugsmais ir vargais.

- Kokios tų žmonių patirtys? Kuo patys lietuviai yra kitokie bendrame tautų katile?


- Viena Australijos lietuvių, gimusių Lietuvoje rašė: „Iš Lietuvos išsinešame tik sielvartą“. Reikia suprasti – jokių daiktų ar kitų ypatingų dalykų. Tada įvertini tautos stiprumą. Dar kitaip pradedi žiūrėti į tuos lietuvius, kai pasiklausai, kokia griežta atranka buvo į tą šalį. Susidūriau su viena istorija, kai vyras pokario metais iš Lietuvos buvo išvežtas, kai jam tebuvo vos pusė metų. Tačiau jo į Australiją nepriėmė, nes jis sirgo tuberkulioze. Todėl atsidūrė Vokietijos ligoninėje. Su likusia šeima vaikas vėl susitiko tik po dešimtmečio. Arba viena, čia odontologiją universitete baigusi moteris Australijoje turėjo dribti tarnaite. Lietuvoje ji būtų galėjusi tapti profesorė, o ten dirbo paprastą darbą. Tokios buvo šalies sąlygos: nori gyventi – atidirbk.

– Daugelio išeivijos lietuvių vaikai jau augo Australijoje. Ar tiems žmonėms Lietuva vis dar artima?


- Išeivijos lietuvių akyse šmėkšteli gimtinės ilgesys. Kas keisčiausia, yra Lietuvoje niekuomet nebuvusių žmonių, kurie labai gražiai kalba lietuviškai. Kelionių metu sutikau moterų, kurios jau skaičiuoja daugiau nei penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų ir nėra buvusios tėvų gimtinėje, tačiau gimtąja kalba puikiai. Pasirodo, taip gerai lietuviškai jos išmokusios namuose bendraudamos su mama, nes ji tik lietuviškai kalbėdavusi.

- Nuostabu girdėti, kad gimtoji kalba puoselėjama net ilgą laiką gyvenant svetur. O kaip dėl kito mūsų nacionalinio palikimo – virtuvės? Australai jau žino, kas yra cepelinai?


- Šiemet būdama Australijoje įsitikinau, kad vėliausiai nutautėja skrandis. Jis nori šaltibarščių, cepelinų, kugelio, dešrų su troškintais kopūstais, bulvių su krapais. Iš Žemaitijos kilusiems dar ir kastinio reikia. Ir tenykščiai visą tą moka pagaminti! Kai ten nužvelgi stalus, jautiesi kaip Lietuvoje. Ir tikrai klystate, jei galvojate, kad skonis modifikuojasi. Nieko panašaus! Viskas taip pat gardu kaip pas mus.

- Jei žmonės ir lietuviškai kalba, ir lietuviškai valgo, gal ir gyvenimas niekuo nesiskiria nuo mūsiškio?


- Australijoje praleidau beveik mėnesį ir nesutikau nei vieno dejuojančio žmogaus. Nemačiau, kad kas taip maišais vartotų vaistus. Kiekvienas Australijos lietuvis pasakys, kad šio šalyje pirmoje vietoje – sportas, antroje – sportas, trečioje – taip pat sportas. Australai daug vaikšto, juda, nes suvokia, kad tai – sveikata. Mūsų krašte, be jokios abejonės, to labai trūksta.

- Keliaudama po pietų šalis turbūt ragavote ne tik lietuviškų patiekalų. Kuris labiausiai pamalonino gomurį?


- Atrodytų toks neturtingas kraštas kaip Kolumbija, tačiau kaip jie sveikai valgo! Lietuvoje daržovės pakankamai brangios, o ten – pasiimi mažo meliono dydžio avokadą. Jūs neįsivaizduojate, koks tai skanumas! Valgai kaip kokį lašinį ir praktiškai jokių priedų nereikia. Tik melsdavau: „Dieve, duok juodos duonos“. Vienas paskutiniųjų patiekalų, kurį valgiau Kolumbijoje buvo juodų pupelių pupienė, atskiroje lėkštutėje – ryžių kupstelis, šalia – gabalėlis paskrudintos kiaulienos šoninės ir pusė avokado. Aš ir galvoju: „O tas avokadas prie ko čia?“. Pasirodė labai keistas derinys. Tada ėmiaus žiūrėti, kaip žmonės valgo. Jie paima kiaulienos gabaliuką, įsideda jį į sriubą, tada atsipjauna avokado kaip duonos, pasemia ryžių ir viską su ta pupiene valgo.

- Kaip pati rūpinatės savo sveikata? Išvykos į pietų šalis turėtų būti iššūkis tiek dėl klimato, tiek dėl neįprasto maisto.


- Vykdama kur toliau visuomet vežuosi tris vaistus: nuo gerklės, skrandžio skausmo ir laisvų vidurių. O nuo ko daugiau tu apsisaugosi! Tiesą pasakius, kelionės metu yra įvykęs vienas kuriozas. Nusipirkau kažkokį sirupą iš tų egzotiškų šalių nuo gerklės skausmo. Oro uoste tikrinant daiktus, apsaugai tas buteliukas užkliuvo. Paklausė, kas čia, paaiškinau. Tada jie man pasakė, kad tokio vaisto nėra ir išmetė vaistus į šiukšliadėžę. Čia aš už juos sumokėjau pakankamai brangiai. Tai štai tokia situacija. O apskritai, manau, kad pats turi būti atsargus.

- Kaip suprantu, lankydama išeivijos lietuvius nesusidūrėte su jokiomis sveikatos problemomis?


- Kelionės į šiltus kraštus būna pakankamai ilgos, tačiau džiaugiuosi, kad pakankamai gerai miegu. Tik laukiu, kol lėktuvas pakils. Iš esmės niekuo nesiskundžiu. Viskas man būna labai gerai. Nors buvo viena situacija - Kolumbijoje aplankėme ir Jurgio Didžiulio močiutę. Ji mums atnešė kažkokio labai gardaus vaisiaus. Tik perspėjo, kad daug nevalgytume. Kur tu, lietuvi, nevalgysi... Kaip griebė vieną, kitą... Pasirodo, kad tas vaisius taip atriša vidurius, kad paskui ilgai visos reikiamos vietos buvo užimtos (juokiasi).