Interviu ištrauka
- Šiais labilių santykių laikais esate gražus subuvimo, partnerystės pavyzdys. Kas Judu labiausiai riša, traukia vienas prie kito? Kas yra stipriausia Jūsų santykių grandis?
Jolanta: Tiek teatre, tiek už jo sienų kartu praleistas laikas susivijo į vieną neatpainiojamą siūlų kamuolį, kai nebematyti nei siūlų pradžios, nei pabaigos. Nebent imtum žirkles ir staigiai nukirptum, jei atsirastų noras pradėti vynioti kitos spalvos siūlų kamuolį. Gal mūsų kartoje yra užsilikusių patriarchalinės visuomenės rudimentų, santykių taisymas mums yra nesiliaujantis procesas, vedantis į neišvengiamą nušvitimą. Laikas – stipriausia mūsų grandis. Jei ne grandinė.
Arūnas: Esame priklausomi vienas nuo kito. Per tiek metų atsirado priklausomybė – viena nepavojingiausių.
- Kaip viskas prasidėjo? Arūnas yra pasakojęs: „Mūsų teatro koridoriuose pamačiau merginą. Ji stovėjo nugara į mane, ir tas rakursas man pasirodė labai patrauklus – figūra tarsi ištekinta iš dramblio kaulo.“
Arūnas: Jos nugara buvo nuoga. Ciklameno spalvos suknelės iškirptė – iki užpakalio. Priėjau, pasakiau jai kažkokį banalų komplimentą. Ir taip pamažu prasidėjo. Juk būna – banguoja, banguoja jūra ir įsišėlsta.
- O Jums, Jolanta, koks pasirodė Arūnas? Atkaklus, velniškai žavingas, mokantis užburti žodžiais...?
Jolanta: Humoro jausmas buvo pagrindinis jo koziris. Ir dar toks ne mačo personažas. <...>
- Ar dažnai pjesės žodžiai atrodo tarsi tavo paties?
Jolanta: Šiuo metu įdomiausi dialogai vyksta namuose. Vidury nakties persimeti keliais žodžiais ir stebiesi – kodėl dramaturgai taip nerašo? Keliuose dialogo sakiniuose – santykių išklotinė, minties aštrumas. Arūnas ėmė užsirašinėti. Aš dar nepradėjau fiksuoti. Ateityje būtų galima ir pjesę sukonstruoti. <...>
- Pasak režisieriaus R. Atkočiūno, esate iš tų aktorių, kurie galėtų perrašyti Lietuvos teatro istoriją. Jūsų plačiam amplua atskleisti nesuteikiama pakankamai galimybių. Ar tokia situacija nesukelia vidinio konflikto, nusivylimo profesija?
Jolanta: Manau, per pastaruosius kelerius metus Arūnas negalėjo turėti vidinio konflikto dėl savęs nerealizavimo, bet vidinį konfliktą sukelia nebūtinai aktorystė. Bendras vyraujantis negatyvus Lietuvos fonas, intelektinis besikeičiančių valdžių bejėgiškumas, finansinis nestabilumas, pasaulio chaosas.
Arūnas: Pirmiau reikėtų teatro istoriją sugalvoti. Gerų pjesių ir spektaklių niekada neužteks, jų yra nedaug. Reikia ieškoti ir režisierių, auginti juos. Talentas gali išlįsti iš bet kur. Atvažiuos iš Pagėgių bachūriukas ir padarys. Ar žiūrovai skiria gerą aktorių nuo blogo? Manau, ne. Kovo 24 dieną organizuoju susitikimą su žiūrovais, noriu pasikalbėti apie teatrą, sužinoti, kas ir koks esu, kiek man liko, nes atgalinio ryšio nėra. Iš kur aš žinau, ar mane pažįsta iš „Dviračio žynių“, ar iš vaidmenų teatre? Reikia suprasti, apie ką kalbi scenoje.
Man vertybė kol kas yra ne nustebinti žiūrovus, ne iškelti pabėgėlių ar valstiečių problemą, o pasikalbėti žmogaus būties temomis. Tarkim, spektaklis „Gyvūnas. (Ku Kū)“. Jis palieka paslaptį. Teatre gali sumanyti pačių įdomiausių dalykų, bet gyvenimas sugalvos geriau, jis vis tiek tave nustebins. Sakysi: „Taip negali būti“, o iš tikrųjų gyvenimas padaro tokių rokiruočių, kad kūrėjo fantazija nublanksta.
Gyvenimas stipresnis už teatrą. Kad ir ką darytum, gyvenimas eina, eina, ir aktorius, režisierius jiems skirtą laiką teatre baigia su savo žiūrovais. Kiti neatpasakos to, ką patyrė. Sako: „Oi, kokie spektakliai buvo. „Senė 2“, „Labas, Sonia, Nauji metai“ – Koršunovo pradžia. „Meistras ir Margarita“ rodomas 16 metų. Tiek pat laiko vaidinu katiną Begemotą. Negirdėta! Man 55-eri, o aš vis dar vaidinu katiną...
- Esate itin reiklūs sau aktoriai. O vienas kitam?
Jolanta: Su metais nežinia, kuris kurį pralenkia reiklumu.
Arūnas: Aš nesu reiklus. Iš prigimties esu tinginys, bet bėda dirbant šį darbą yra ta, kad smegenys veikia visą laiką. Geriant kavą staiga topteli, kaip ką reikia daryti. Idėjos laksto įvairiai, iš kur jos ateina, nežinau. Iš skaitytų knygų, praeities, potyrių, filmų... Iš bet ko. Jolanta verčia mane daryti tam tikrus dalykus. Labiausiai nervina, kai ragina mokytis tekstus. Sako: „Gėdą darai, visi tekstus moka, o tu ne. Kolegoms trukdai.“ Jei spektaklio sprendimas neteisingas, tekstas nesisako. Tada aktorius jaučiasi kaip paliktas ant keptuvės. Yra tuščias deklaravimas, nėra gyvenimo, alsavimo, erdvės, oro.
- Kodėl buvote pasmerkti aktorių likimui?
Jolanta: Nebuvau pasirinkta. Išsirinkau.
Arūnas: Vaikystėje, žiūrėdamas, kaip vaikai vaidina kine, nutariau: būsiu aktorius. Nes žinojau, kad galiu vaidinti geriau. Gimiau Varniuose. Neseniai sapnavau namą, kuriame gimiau. Mama parodė medinį, šviesiai žaliai nudažytą, apsilaupiusį. Sakė, kad jau nugriovė jį. Einu nepažįstama kaimo gatvele, namai, namai, ir niekaip negaliu suprasti, kur esu. Staiga pamatau tą namą. Supratau, kad jame gimiau. Pagal Jungą, pasąmonė saugo tūkstantmetę mūsų protėvių patirtį. Nuolat sapnuoju neįrengtą savo butą kažkokiame mieste. Secesinis mūrinis namas, didelis lenktas balkonas, teka upė, už jos – miškas. Sapne matytas neįrengtas butas man kalba apie kažkokią tuštumą, įspėja, kad kai ko nepadariau.
- Gal ta tuštuma byloja, kad laikas pagalvoti apie vaikus, pavyzdžiui, paimti globoti.
Arūnas: Jei būčiau turėjęs vaikų, būčiau nusišovęs. Neįmanoma. Pažiūrėkit, kiek jų (esame Ledo arenoje, – aut. past.), kaip visi dūksta! Ima, neša, deda, lipa, stalčius atidarinėja... Siaubas! Jums gal ir smagu, o man – ne. Praskaidrina gyvenimą, kai turi lakstyti iš paskos?!
- Vėliau jie lakstytų Jums iš paskos.
Arūnas: Kas? Vaikai? Baikit juokus. <...>
- Cituoju Arūno žodžius: „Jolanta – savarankiška, pasitikinti savimi ir sykiu subtili, paslaptinga.“ Ar jaučiatės įminęs savo moters mįslę?
Arūnas: Baikit, niekada neįminsi. Ta paslaptis gal ir laiko vieną prie kito. Niekada nežinai, kaip pasielgs, kaip kas bus, bet kada gali trinktelėti durimis, gali likti vienas...
- Kas ji yra, buvo Jums visus tuos nelengvus metus, kai teko patirti akistatą su savo demonais?
Arūnas: Ramstis, bet kartu ir lazda, į kurią gali pasiremti, bet kuria gali ir per galvą gauti. Vyrui reikia priežiūros? Psichiatras gali pasakyti: „Kodėl leidžiatės?“
- Kaip vyksta dviejų aktorių barniai?
Jolanta: Garsiai.
Arūnas: Ko mums bartis, mes ir taip neišlendame iš teatro rato, jis ir taip siaubingai daug jėgų iščiulpia. Repeticijos – nuo ryto iki vakaro. Man regis, kuo mažiau repetuoji, tuo geriau. Teko dirbti su E. Nekrošiumi. Susirinkome, pusvalandį parepetavome ir užstrigome. Jis sako: „Tada einame namo.“ Visi nuščiuvo – kaip? „Einame namo, ką čia išsėdėsime, jei nesugalvojau, ką jums pasakyti.“ <...>
- Jolanta, buvote šalia visokio Arūno – genialaus aktoriaus, įdomaus vyro, žmogaus, kovojančio su savo silpnybėmis, kamuojamo savigraužos... Nepalikote jo, kai buvo ypač sunku. Esate labiau kantri ar labiau gailestinga?
Jolanta: Veikiau – neprotinga.
- Arūnai, ar suvokiate, kokia moteris yra šalia?
Arūnas: Suvokiu. Puikiai.
- Už ką norėtumėte padėkoti vienas kitam?
Arūnas: Už milžinišką kantrybę, bet juk... nepadėkosi. Kaip galiu jai dėkoti paėmęs visą jos gyvenimą? Paėmęs geriausius jos metus ir savo rankose palaikęs. Ir paskui sakyti: „Atsiprašau. Gaila, aš tave paleidžiu. Atsiprašau, nepyk, kad toks buvau.“
Jolanta: Už pasaulių susidūrimą.
- O atsiprašyti?
Jolanta: Už tą patį.
Arūnas: Nepadarau valgyti, kai ji grįžta alkana, – nemoku. Tingiu. Niekada neprašau, kad man pagamintų, bet ji gamina gurmaniškai, taip skaniai, kad pirštus norisi nusikramtyti. <...>
Nuotrauka – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Monika Požerskytė („Pix studija“), stilius – Justės Kubilinskaitės, makiažas, grimas ir šukuosenos – Tanios Popovos)
