Tačiau tame jis nemato nieko gero, mat Lietuvoje išskirtinai įdomių žmonių, kaip ir visame pasaulyje, yra nedaug.
„Iš tikrųjų yra dvi Lietuvos. Viena – madinga ir faina, arba taip apie save galvojanti, o kitos veidrodis - Basanavičiaus gatvė Palangoje. Dar yra trečia Lietuva, kuriai didžiausią įtaką daro rusų popkultūra. Aš nematau kažkokio vieno stiliaus, kuris dominuotų. Lietuvoje mažas drabužių pasirinkimas ir sunku, nors įmanoma, susikurti savitą stilių... Ir „humanos“ labai padeda žmonėms, kurie turi skonį. Čia kartais galima rasti tai, ką kokiame Londone pardavinėja ekskliuzyviniuose butikuose už 300 svarų“, - sako dizaineris.
Anot jo, garsių ženklų parduotuvių atsiradimas Lietuvoje buvo teigiamas dalykas, nors tai buvo labiau panašu į parodą negu į normalų mados verslą. Visgi, dizainerio nuomone, garsių mados namų boutique atsiradimas nepaveikė mūsų ponių skonio – išskirtinės asmenybės liko ištikimos savo stiliui, o jo neturinčios, skonio taip ir neišlavino.
„Mūsų naujoji buržuazija, atsiradusi prieš 20 metų, yra nesusiformavusi ir labiau panaši į naujuosius rusus, nei į prancūzų aristokratus. Ir negali ant jų pykti, nes turi praeiti 200 metų, kad ateitų suvokimas, jog M. Šagalo mažytis eskizas, kabantis ant sienos namuose, svarbiau nei „Bentley“ garaže. Bet šito tu naujajam lietuviui niekaip neišaiškinsi. Nes jis vis tiek galvos, kad tu esi durnelis menininkas“, - šypsosi Aleksandras.
Dizaineris juokauja, kad visgi Hemingvėjumi būti yra šauniau, nei Jeanu Pauliu Gaultier. Būdamas rašytoju, tu turi šansą sutikti daugiau išskirtinių asmenybių.
Mados pasaulis, anot jo, yra labiau snobiškas, negilus ir jame labai daug chameleonų: „Apsimesti gerai operuojančiu chirurgu neįmanoma. O suvaidinti, kad gali gražiai ir stilingai aprengti poniutę – įmanoma. Chirurgas gali plauti smegenis kiek nori, bet kai padarys operaciją, viskas matysis. O čia tu gali kvaksėti: „Ach, jūs atrodote fantastiškai“.
Kai viskas užknisa, dizaineris viską meta ir mauna į Nidą kurti eilių, žvejoti ir stebėti skruzdžių liūtų...
Tačiau romanso nepadainuos tas, kuris laimingai myli... Tad emocijų nestokojantis kūrėjas moka pakurstyti savo aistras. Ne visada be pasekmių, nes kai užkuri laužą, galima ir visą mišką uždegti...
„Laimingas čia nieko nepadarys, tai - faktas. Bet tokią būseną aš moku pasiekti. Juk problemų yra visada, tereikia į jas įsijausti. Gali susirasti liūdesio šaltinį, o aš jų turiu tikrai nemažai, galėčiau į užsienį vagonais eksportuoti. Na, pavyzdžiui, tokia tema: „Niekas, niekas manęs nemyli!!! Na, gal ir myli, bet aš nesu tuo įsitikinęs. Juk krauju nepasirašė...“
Tačiau į gyvenimą Aleksandras nežiūri kaip į tragediją ir moka iš savęs pasišaipyti: „Mano gyvenimas labiau primena Lui De Fineso filmą, negu kokį nors „Pjūklas-3“. Nors, aišku, gal jis greičiau toks katastrofų psichodelinis filmas, bet labai, labai norėčiau, kad pabaiga būtų holivudiška: rožinis saulėlydis, drugeliai, taip viskas saldu iki negalėjimo, gal Moricone muzika visai finale...“
Dizaineris sako esąs patenkintas savo gyvenimu ir nenori pakeisti to, ko negali: „Aš dažniausiai noriu įmanomų dalykų. Negaliu, (o gaila ) atsukti laiko 20 metų atgal, gal kitaip viską daryčiau, nieks niekada to nesužinos. Nors jeigu kas turi mažą laiko mašiną, mielai pasiskolinčiau. Iš esmės, jeigu aš darau tai, ką noriu daryti, ir dar galiu iš to šiaip taip pragyventi, jau tai yra labai neblogai. Ypač žinant, kad tai darau Lietuvoje, o ne kur nors Niujorke ar Paryžiuje“.
Pakeisti A. Pogrebnojus norėtų nebent save, kad nebūtų toks impulsyvus ir su juo būtų lengviau gyventi bei bendrauti.
„Labai dėl to išgyvenu. Juk jeigu išpili ant žmogaus, kas ten pas tave yra blogo susikaupę, paskui gauni atgal ir galiausiai tai atsiliepia viskam... Juk kai pykstiesi su mylimu žmogumi, tu negali produktyviai dirbti ir blaiviai mastyti. Pradedi blaškytis, pridarai nesąmonių, tada atsiprašinėji. Juk tuo pat metu gali žmogų ir mylėti, ir jo nekęsti už kai kuriuos dalykus. Turiu problemą – pas mane viskas labai perspausta, amžini kraštutinumai. Aš nejaučiu neapykantos žmonėms, kuriuos mylėjau, bet pas mane viskas labai aštru. Norėčiau išmokti reaguoti švelniau“.
Paklaustas, kaip sekasi išgyventi krizę, Aleksandras juokauja, jog nepriklausomiems dizaineriams krizė – kiekvieną dieną. Tačiau mano, kad šiems nėra ko skųstis, nes yra žmonių, kurie gyvena daug blogiau.
„Tad aš į savo situaciją žiūri su humoru. Iš kitos pusės, pats dėl jos esu kaltas. Gi kiekvienas žmogus kuria savo gyvenimą pats. Jeigu dar kažką darytum papildomai, tai ir turėtum visko daugiau. O jei leidi sau valandą ilgiau pamiegoti, turi už tai sumokėti. Bet juk karo metais rusų kunigaikščiai Paryžiuje dirbo taksistais, kad išgyventų. Ar duris atidarinėjo viešbučiuose. Kai reikia išgyventi, visi šitie dalykai prapuola“, - mano kūrėjas. Ir pašmaikštauja: galima, pavyzdžiui, valgyti kiekvieną dieną eiti pas draugus. Jeigu turi daug draugų, kiekvieną dieną valgiaraštis bus kitas... Krizinio patiekalo sako dar neturintis, nes visi patiekalai iš esmės gali būti kriziniai. Netgi sumuštinis su juodaisiais ikrais, jeigu tu jį valgysi susiraukęs, bus krizinis.
Ypatingų svajonių Aleksandras irgi neturi. Tačiau nori šią vasarą važiuoti rinkti krevečių pas draugą, kuris gyvena saloje Atlanto vandenyne. Ir žino, kad visada suras laiko K. Vonegutui ir A. Čechovui.
„Jeigu randi laiko nueiti į barą, surasi laiko ir skaitymui. Aš netikiu žmonėmis, jeigu jie ne simfoninio orkestro muzikantai, kurie skundžiasi, kad neturi laiko. Jie tiesiog blogai planuoja laiką. Viskam visada lieka laiko, ypač žvejybai, futbolui ir, aišku, mylimai moteriai“, - įsitikinęs A. Pogrebnojus.
