Alytiškis Aurimas Alionis at­vi­rau­ja: jį kan­ki­na iki šiol ne­įme­na­mas klau­si­mas – kaip lie­tu­vis, už­dirb­da­mas 800 li­tų, už ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius su­ge­ba su­mo­kė­ti 1000 li­tų? „Čia uni­ka­lu­mas. Sa­ky­kit, kaip no­rit, ši ša­lis ste­buk­lin­ga, jo­je kaip to­je pa­sa­ko­je „Ali­sa Ste­buk­lų ša­ly­je“: mes – Ali­sos, o Lie­tu­va – ste­buk­lų ša­lis. Tik čia vai­kui mė­ne­siui ski­ria­mi 52 li­tai, o šu­niui prie­glau­do­je – 1414 li­tų. Tik­ri lie­tu­viai per­ka len­kiš­ką deš­rą, pi­la bal­ta­ru­siš­ką ben­zi­ną, 100 ki­lo­met­rų lie­tu­viui nė­ra grei­tis, me­dis jam – ne stab­dys ir tik čia ži­buok­lės žy­di vi­dur­žie­mį“, – iro­ni­zuo­ja vyras.
© DELFI / Valdas Kopūstas

Pa­si­tin­ka pa­gal rū­bą – iš­ly­di pa­gal pro­tą, – pir­ma min­tis, šo­vu­si šios pub­li­ka­ci­jos pir­ma­jai ei­lu­tei. Per­fra­zuo­ju: su­ti­kau pa­gal die­viš­ką ki­bi­nų sko­nį, iš­ly­dė­jau pa­gal iš­skir­ti­nį są­mo­jį. Apie vis­ką: nuo bio­lo­gi­jos iki ku­li­na­ri­jos, nuo op­ti­miz­mo iki lie­tu­viš­kų ste­buk­lų, kal­bu su aly­tiš­kiu A. Alio­niu.

Dvi my­li­mo­sios

Apie to­kius kaip Au­ri­mas sa­ko­ma: „Ne­duok val­gy­ti, duok pa­kal­bė­ti.“ Ta­čiau Au­ri­mas mėgs­ta ir val­gy­ti, ir kal­bė­ti. Ka­dan­gi sa­ve va­di­na ne­kuk­liu, pri­sis­ta­to: „Esu žmo­gus, my­lin­tis bio­lo­gi­ją la­biau ne­gu sa­ve, sa­va­moks­lis ku­li­na­ras. Links­mas, gal net ir per daug links­mas, bet ne­ma­tau pras­mės liū­dė­ti, nes gy­ve­nu tik vie­ną kar­tą. Drau­gai ma­ne pa­žįs­ta kaip la­bai links­mą, drau­giš­ką, kar­tais kri­ti­kuo­jan­tį, bet ir sau kri­ti­kos ne­gai­lin­tį žmo­gų. Na­miš­kiai ma­to ūkiš­ką, bui­tiš­ką, rū­pes­tin­gą ir pa­slau­gų. Sa­vo mo­ki­niams esu reik­lus, kaip ir sau, vi­sa­da rei­ka­lau­jan­tis mak­si­mu­mo, nes tik pa­tiems ge­riau­siems at­si­ve­ria dan­gaus var­tai“, – juo­kau­ja dvi­de­šimt tre­jų aly­tiš­kis.

A.Alio­nio gy­ve­ni­me yra dvi pa­grin­di­nės de­da­mo­sios – bio­lo­gi­ja ir ku­li­na­ri­ja. Pa­pra­šy­tas pa­aiš­kin­ti, kuo šios dvi iš pir­mo žvilgs­nio nie­kuo ne­su­si­ju­sios sri­tys jį ža­vi, at­sa­ko: „Juo­kau­da­mas vi­sa­da sa­kau, kad bio­lo­gi­ja yra tar­si ma­no žmo­na, o ku­li­na­ri­ja – mei­lu­žė, su vie­na gy­ve­nu nuo­la­tos, su ki­ta su­si­ti­ki­mai bū­na re­ti, bet la­bai ma­lo­nūs.“

Gar­siai svars­tau – jei­gu at­ei­tį sie­ja su žmo­na bio­lo­ge, ar ne­įsi­žeis ano­ji?

„Į šį klau­si­mą at­sa­ky­ti ga­na sun­ku. Re­mian­tis šian­die­ni­ne sta­tis­ti­ka, įvyks­ta la­bai daug sky­ry­bų, tai­gi ir man ga­li tek­ti iš­si­skir­ti su bio­lo­gi­ja, nes vis la­biau už­val­do mei­lu­žė ku­li­na­ri­ja. O šir­džiai ne­įsa­ky­si. Be to, bio­lo­gi­ja ir ku­li­na­ri­ja su­si­ju­sios, juk ne kiek­vie­nas ga­mi­nan­tis ži­no, iš ko pa­ga­min­ti ma­nai ar­ba kas yra viš­tos ar put­pe­lės kiau­ši­nis. Juk tai vie­na di­de­lė ląs­te­lė (kiau­šia­ląs­tė). Ma­nau, šias dvi pro­fe­si­jas ga­li­ma su­jung­ti ir gau­ti la­bai ge­rą re­zul­ta­tą. Gal tą ir teks da­ry­ti?“ – svars­to pa­šne­ko­vas.

Na­mų bio­lo­gi­ja – ge­riau

Vis­gi pir­mo­ji ir ofi­cia­lio­ji – bio­lo­gi­ja, ku­ri Au­ri­mo gy­ve­ni­me at­si­ra­do dar vai­kys­tė­je iš mei­lės gam­tai, au­ga­lams ir gy­vū­nams, o jų šian­dien pil­ni na­mai (ūkis ne­ma­žas: trys pa­pū­gos, de­šimt ama­di­nų, triu­šis ir šuo). To­dėl ir sa­vo at­ei­tį, kaip pats sa­ko, pa­sky­rė bio­lo­gi­jos moks­lams, mat ki­to­se sri­ty­je sa­vęs ir ne­įsi­vaiz­duo­ja, o pa­si­rin­ki­mu pa­ten­kin­tas.

Jau­nas, ku­rio­je nors mo­kyk­lo­je dir­ban­tis bio­lo­gi­jos mo­ky­to­jas, ma­ža to, dar ir idė­ji­nin­kas – to­kį pa­veiks­lą pie­šia ma­no vaiz­duo­tė. Ta­čiau Au­ri­mas sku­ba už­bėg­ti fan­ta­zi­joms už akių. „Dir­bau „Vo­lun­gės“ pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je, bet man toks dar­bas ne­pa­ti­ko: pa­si­ta­ri­mai, su­si­rin­ki­mai, pla­nai, pla­ne­liai... Tai tik po­pie­riz­mas, o kur tik­ro­ji bio­lo­gi­ja? Nė­ra! Bio­lo­gi­ja vis­gi prak­ti­nis moks­las, to­dėl dirb­da­mas na­mie vis­ką pa­da­rau šim­tą kar­tų ge­riau nei mo­kyk­lo­je. Kaip ga­li pa­sa­ko­ti vai­kui, kaip kas yra, jei pats to ne­čiu­pi­nė­jęs? Čia tas pats, jei­gu aš tau sa­ky­čiau: „Ech, ko­kie ska­nūs le­dai“, bet ne­duo­čiau pa­ra­gau­ti“, – pa­ly­gi­ni­mų ne­gai­li A.Alio­nis.

Ma­no pa­šne­ko­vas at­vi­rau­ja: jį kan­ki­na iki šiol ne­įme­na­mas klau­si­mas – kaip lie­tu­vis, už­dirb­da­mas 800 li­tų, už ko­mu­na­li­nius mo­kes­čius su­ge­ba su­mo­kė­ti 1000 li­tų? „Čia uni­ka­lu­mas. Sa­ky­kit, kaip no­rit, ši ša­lis ste­buk­lin­ga, jo­je kaip to­je pa­sa­ko­je „Ali­sa Ste­buk­lų ša­ly­je“: mes – Ali­sos, o Lie­tu­va – ste­buk­lų ša­lis. Tik čia vai­kui mė­ne­siui ski­ria­mi 52 li­tai, o šu­niui prie­glau­do­je – 1414 li­tų. Tik­ri lie­tu­viai per­ka len­kiš­ką deš­rą, pi­la bal­ta­ru­siš­ką ben­zi­ną, 100 ki­lo­met­rų lie­tu­viui nė­ra grei­tis, me­dis jam – ne stab­dys ir tik čia ži­buok­lės žy­di vi­dur­žie­mį“, – iro­ni­zuo­ja Au­ri­mas.

Juo­kia­si pa­šne­ko­vas iš tų, ku­riems tiek Aly­tu­je, tiek Lie­tu­vo­je gy­ven­ti blo­gai. Pas­ta­rie­ji pik­tdžiu­gių pe­si­mis­tų skun­dai jau ir žie­mai skir­ti, an­tai Lie­tu­vo­je taip blo­gai gy­ven­ti, kad net žie­ma ne­at­ei­na. Au­ri­mo nuo­mo­ne, skun­džia­si tie, ku­rie tik mel­džia ge­res­nio gy­ve­ni­mo: „Ma­no pa­ta­ri­mas jiems – nu­sto­kit mels­tis, kel­ki­tės ir ei­kit dirbt. Sa­kys, nė­ra dar­bo. Dar­bo vi­sa­da yra, ieš­ko­kit kaip duo­nos ir ra­sit. O man Aly­tu­je gy­ven­ti ge­ra, čia tu­riu vis­ką, ko rei­kia žmo­gui: na­mus, dar­bą, šei­mą.“

Nuo de­ser­to... iki viš­tos!

O man Au­ri­mo są­ra­šą no­ri­si pra­tęs­ti: „...ir pui­kų už­si­ė­mi­mą.“ Nors ku­li­na­ri­ją jis api­bū­di­na kaip po­mė­gį, vis­gi pri­pa­žįs­ta – nors ir ne pro­fe­sio­na­las, bet šio­je sri­ty­je „pa­kan­ka­mai pa­si­kaus­tęs“.

„Iš­si­kep­ti „Šim­ta­la­pį“, pa­si­ga­min­ti tor­tą ar pa­si­ruoš­ti kar­ku­tės vy­nio­ti­nį man vie­ni juo­kai. Juk iš ma­no sto­to ma­ty­ti, kad esu mė­gė­jas ska­niai pa­val­gy­ti. Ma­no ga­mi­na­mi pa­tie­ka­lai la­bai įvai­rūs, pra­de­dant už­kan­džiais, bai­giant de­ser­tais, ta­čiau pir­me­ny­bę tei­kiu de­ser­tams. Ska­nus vi­sas mais­tas, bet kas ga­li bū­ti ska­niau už nuo­dė­min­gą, pil­ną ka­lo­ri­jų, bur­no­je tirps­tan­tį, gai­vų py­ra­gai­tį? Net sei­lės var­va! Šiaip esu mė­sė­dis – be mė­sos nė die­nos, to­dėl ga­mi­nu daug mė­siš­kų pa­tie­ka­lų: kar­ku­tės vy­nio­ti­nius, įvai­riai far­ši­ruo­tas viš­tas, spran­di­nę su džio­vin­tais vai­siais... Ga­lė­čiau var­dy­ti dar il­gai“, – ti­ki­na bio­lo­gas-ku­li­na­ras.

Ska­niau­siais pa­tie­ka­lais be­si­le­pi­nan­tys (tą pui­kų sko­nį ži­no ir šių ei­lu­čių au­to­rė) ne­ži­no ir ne­nu­jau­čia, ta­čiau ku­li­na­ri­jos pra­džia­moks­lis Au­ri­mui ne­bu­vo toks jau sal­dus ir nė­jo lyg per svies­tą. Vis­gi, kaip pats sa­ko, gy­ve­ni ir mo­kai­si. „Pui­kiai pa­me­nu sa­vo pir­mą­jį „še­dev­rą“. Bū­da­mas pa­aug­lys ke­piau ki­bi­nus – jie iš­ėjo tie­siog tra­giš­ki. Da­bar ki­bi­nai yra ta­pę be­ne fir­mi­niu ma­no pa­tie­ka­lu“, – juo­kia­si pri­si­mi­nęs vai­kys­tę.

Pa­pra­šy­tas pa­fan­ta­zuo­ti, koks vis­gi bus jo gy­ve­ni­mas po de­šim­ties me­tų, Au­ri­mas pri­ver­čia dar kar­tą nu­si­juok­ti: „O da­bar jau man siū­lai tre­čią pro­fe­si­ją – gre­ta bio­lo­go, ku­li­na­ro dar ir bū­rė­jo. At­ei­tį nu­spė­ti sun­ku, nes esu ne­pla­nuo­jan­tis žmo­gus, vis­ką da­rau eks­prom­tu. Kaž­ko­dėl jau­čiu, gal net ti­kiu, kad po de­šimt me­tų tu­rė­siu sa­vo ke­pyk­lė­lę, ku­rio­je ke­pa­mais gar­dė­siais kve­pės vi­sas Aly­tus. Pa­klau­si, kur bio­lo­gi­ja? Bio­lo­gi­ja liks, nes, kaip ir mi­nė­jau, ją my­liu la­biau nei sa­ve...“

Pas­ku­ti­nis ma­no klau­si­mas, ko­dėl Au­ri­mas gy­ve­na Aly­tu­je, o ne ko­kia­me nors Pa­ry­žiu­je ar Ro­mo­je, ku­rių vir­tu­vės tar­si ku­li­na­ri­jos me­kos, lyg ir ne­ten­ka pras­mės, vis­gi at­sa­ky­mas įro­do – jau­nų mū­sų mies­tą my­lin­čių žmo­nių tik­rai yra. „O kam man tas Pa­ry­žius ar Ro­ma, jei­gu aš tu­riu Aly­tų, ku­ria­me taip pat ga­liu su­kur­ti tai, apie ką kal­bė­tų vi­sas pa­sau­lis. Juk ne mies­tas žmo­gų gar­si­na, o žmo­gus mies­tą. Rei­kia tik no­ro, pa­stan­gų, dar­bo ir lai­ko“, – po­kal­bį bai­gia­me mu­du ir šį­kart ska­naus Jums, mie­li skai­ty­to­jai, lin­ki­me dvie­se.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (201)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (15)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (21)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (51)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (299)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (23)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (113)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (86)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...