Alkaniems geriau nežiūrėti: mergina feisbuke skelbia įspūdingas pusryčių idėjas

„Tavo idėjos fainesnės, gražesnės, puikiau atrodančios net už Agnės Jagelavičiūtės“, – toks įrašas paliktas ant Kamilės Krasnickaitės socialiniame tinkle „Facebook“ sukurto puslapio „Ok, but first breakfast“ (angl. – Gerai, bet pirma – pusryčiai).

25-erių metų mergina studijuoja, dirba, tačiau tuo pačiu aukoja savo miegą ir pinigus vien tam, kad realybe paverstų seną aistrą ir pasidalintų ja su visais. Ta aistra – maisto gaminimas.

„Kai pradėjau tai daryti, patapau laimingesnė 300 proc. Aš tai darau, nes man patinka. Aš myliu šitą hobį, tai mano gyvenimo arkliukas“, – tikina K. Krasnickaitė.

DELFI tęsia straipsnių ciklą „Mano drąsi istorija“ apie žmones, kurie savo laimę susikūrė patys ir vardan jos nepabijojo drąsių pokyčių.

Bando prisijaukinti Vilnių

K. Krasnickaitė gimė ir užaugo Alytuje. Čia ji baigė tiek vidurinę, tiek muzikos ir dailės mokyklas. Kaip pati sako, ji visą gyvenimą buvo arti menų, tačiau ieškojo, kaip save realizuoti šioje srityje.

Studijuoti mergina išvyko į Kauną, Vytauto Didžiojo universitetą, kur pasirinko viešosios komunikacijos mokslus.

„Studijuoti buvo verta. Aš į universitetą žiūriu kitomis akimis, niekada nebuvau iš tų, kurie plėšosi dėl pažymio. Man universitetas davė bendrą patirtį, bendras žinias.

Universitetas labai mane išugdė. Bakalauras man patiko, tik blogybė buvo tame, kad mūsų, pačių studentų, buvo labai daug. Buvo labai mažai intymesnio bendravimo su dėstytojais, nelabai daug grįžtamojo ryšio“, – studijų metus prisimena K. Krasnickaitė.

Tiesa, ji dar ir šiandien – studentė tame pačiame universitete ir jau greit planuoja turėti rankose magistro diplomą. Vis dėlto Kauną ji jau paliko ir šių metų pradžioje persikėlė į sostinę.

„Mane labai senai žavėjo Vilnius, atrodė ir dangus čia aukštesnis, ir galimybės daug didesnės. Dar bandau prisijaukinti šį miestą, kol kas pirmi mėnesiai sekasi puikiai, man patinka čia būti“, – pasakoja mergina.

Pašnekovė priduria, kad po magistro studijų svarsto Vilniaus dizaino kolegijoje toliau mokytis rinkodaros ir maisto dizaino. Paklausta, kodėl iškart nesirinko su maistu susijusių mokslų, mergina sakė, kad stodama į universitetą galvojo, kad maisto gaminimas gyvenime visą laiką liks tik hobiu.

„Be to, abejos mano studijos, tiek bakalauras, tiek magistras labai pravarčios kuriant ir galvojant apie verslą. Pagrindai labai svarbu. Man neužtektų studijuoti kulinarijos, reikia turėti ir kitokių žinių, prekės ženklo vystymo, komunikacijos, marketingo“, – atskleidžia mergina.

Gamina nuo mažens

K. Krasnickaitė pasakoja, kad maistą gaminti pradėjo nuo mažens, o kada tiksliai, pati negali prisiminti. Potraukis gaminti maistą jos genuose – tuo mėgavosi ir jos mama bei močiutė.

„Jei vyksta šventės, pas mus niekada nebus paprastai, su keliais patiekalais. Visada būna kažkas tokio wow. Ieškom kažko naujo. Meilę maistui neabejotinai įskiepijo mano mama.

Kai mano mama pradėjo matyti, kad man patinka gaminti, duodavo vis daugiau laiko, darbo, leisdavo suktis virtuvėje. Patikėdavo pietus, vakarienę. Taip išmokau, įgavau įgūdžių, taip ir išėjo“, – prisimena mergina.

Tačiau vien maisto gaminimo pašnekovei buvo maža, ji visą laiką svajojo, kaip galima būtų sukurti kažką naujo ir dar nematyto.

„Visą laiką ieškojau savęs. Galvojau, kas man labiau patinka. Vienu laikotarpiu buvau apsistojusi ties desertais, perėjau prie, kas labai populiaru dabar, vieno kąsnio užkandžių.

Bandžiau visokius švediškus gaminius. Idėjų turėjau visokių. Prieš metus buvau sugalvojusi keksiukų idėją, bet blaškiausi ir galų gale sustojau ties pusryčių idėja“, – pasakoja K. Krasnickaitė.

Suartina šeimą

Pašnekovė pasakoja pusryčių idėją pasirinkusi, nes ji gyvena atskirai nuo savo šeimos, kurie likę Alytuje.

„Tie pusryčiai yra stebuklingas dienos laikas, kai visa šeima būna kartu. Todėl apsistojau ties pusryčiais ir pradėjau juos gaminti.

Pusryčius dažniausiai darau savaitgaliais, nes tomis dienomis grįžtu pas mamą į Alytų, nes man namuose yra geriausia aura, geriausia atmosfera.

Ir mano pagrindinė idėja yra ta, kad pusryčiams sušaukiu visą šeimą. Mes prie pusryčių stalo šnekamės, planuojamės, ką veiksime, visą laiką aptarinėjame“, – sako K. Krasnickaitė.

Pagamintų išskirtinių pusryčių nuotraukomis ji dalinasi socialiniame tinkle „Facebook“. Pašnekovė teigia, kad jos pagrindinis tikslas yra ne padaryti sudėtingą patiekalą, o tiesiog įdomiai pateikti paprastus pusryčius.

Pašnekovė priduria, kad pusryčius daro ne tik savaitgaliai, jei pas ją nakvoja draugės arba sesė, jas taip pat mielai palepina ir negaili savo laiko.

Pagaminti pusryčius K. Krasnickaitė užtrunka mažiausiai valandą, o jei idėją sudėtingesnė – ir daugiau nei tris. Todėl savaitgaliais lovoje ji nesivarto ir keliasi anksti ryte, kad pabudusi šeima jau rastų ant stalo paruoštą maistą.

Kainuoja nemažai

Mergina pasakoja, kad iš savo idėjos kol kas pinigų neužsidirba, o atvirkščiai, barista vienoje kavinėje dirbanti K. Krasnickaitė tam aukoja nemažą dalį savo atlyginimo.

„Man daug kainuoja inventorius, aš susiperku visas lėkštes. Aš negaliu praeiti pro indų parduotuves, būtinai turiu kažką nusipirkti, nes nebus gražu ir netrauks akies vartotojui, jei pateiksiu savo, kad ir įdomų ar skanų maistą vienoje ir toje pačioje lėkštėje. Taip pat, kai gaminu, niekada nesirenku pigiausių produktų, ieškau kažko įdomesnio“, – atskleidžia mergina.

Pašnekovė sako nežinanti, ar kada nors jai pavyks užsidirbti iš savo hobio. Jei idėja pasiteisins, ji galvoja leisti savo knygą, o vėliau ir atidaryti pusryčių užkandinę.

Sukurti idėjas taip pat nėra paprasta, K. Krasnickaitė pasakoja, kad su savimi visada turi užrašų knygutę ir baltų popieriaus lapų, kuriuose piešia į galvą šovusių idėjų eskizus.

„Pavyzdžiui, aš planuoju pusryčius daryti penktadienį ryte, nes važiuosiu pas sesę. Tai ruoštis man yra pats didžiausias kaifas. Sėdžiu apsikrovus, tikrąją to žodžio prasme, knygomis, kurių turiu šimtus, naršau po tinklaraščius ar socialinius tinklus, aš valgau akimis vizualinę medžiagą ir tiesiog dėliojuosi, susigalvoju, ką man pagaminti.

Man retai pavyksta ekspromtu paimti ir kažką padaryti. Visą laiką planuoju, labai smulkmeniškai, iki visų smulkių detalių. Idėjos gimsta visur. Kai važiuoju autobusu, darbe sėdėdama susigalvoju visko“, – pasakoja mergina.

Pačios idėjos įgyvendinimui mergina ruošėsi beveik metus, prieš kurdama savo puslapį pašnekovė ilgai kaupė medžiagą. Kol kas jos puslapis „Ok, but first breakfast“ neturi daug sekėjų, jų šiuo metu yra kiek daugiau nei 600, tačiau mergina džiaugiasi, kad didžioji jų dalis yra ne jos draugai, o žmonės atsitiktinai aptikę ir susižavėję jos idėjomis.

„Esu labai laiminga, kai man sako, wow, kaip tu sugalvoji, kaip smagu. Kai kiekvieną rytą įkeliu tą nuotrauką, man labai faina, kai kas nors komentuoja, rašo, kad gražu, įdomu“, – sako K. Krasnickaitė.

Jūs taip pat galite papasakoti apie drąsų savo žingsnį, kuris tapo tikru išsigelbėjimu nuo streso, įtampos ir blogos savijautos? Galbūt pavargote nuo miesto šurmulio ir iškeitėte viską, ką turėjote, į gyvenimą kaime? O gal dėl nuolatinės įtampos atsisakėte darbo ir pasinėrėte į kūrybą? Žengėte kitą drąsų žingsnį, kuris atvėrė duris į sėkmę, laimę ir gerą savijautą? Parašykite savo istoriją mums el. paštu [e-mail] su prierašu „Mano drąsi istorija“ arba papasakokite savo istoriją apačioje teksto esančiame laukelyje! Galbūt jūsų patirtis įkvėps kitus pokyčiams ir padės nugalėti gyvenimą niokojantį stresą!