Aktorė Gražina Balandytė, teatrui atidavusi daugiau kaip 50 metų ir sukūrusi per 100 vaidmenų, po ilgos pertraukos grįžo į sceną ir vėl džiugina savo meistriškumu Džono Patriko komedijoje „Mūsų brangioji Pamela“.
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Režisieriaus Algirdo Latėno kvietimą vaidinti šioje klasikinėje Brodvėjaus pjesėje aktorė vadina neįkainojama dovana. Šiandien Gražina vėl žydi, jos akys spindi, yra pastebimai atjaunėjusi ir kupina meilės visam aplinkiniam pasauliui. Meilė yra tai, kas ją įkvepia ir neleidžia palūžti sunkiomis akimirkomis, kurių likimas jai atseikėjo su kaupu...

„Viskas prasidėjo nuo mano suknelės“

- Ar atsimeni pirmąjį mūsų susitikimą?

- Labai gerai atsimenu! Man tas įspūdis įstrigo. Pas mane po spektaklių daug kas ateidavo – ir mokinių, ir šiaip žiūrovų padėkoti už spektaklį. Atsimenu, kaip tu prie budėtojo laukei manęs. Man paskambino, ir aš atėjau iš grimo kambario.

Atrodo, tada vilkėjai mokykline uniforma ir plaukus buvai susipynusi į dvi ilgas storas kasas – nepaprasto grožio mergaitė! Turėjai atnešusi man dovanų auskariukus. Jie buvo labai įdomūs – suverti iš karoliukų. Pasikviečiau tave į grimo kambarį, ir mes jame labai rimtai kalbėjome. Sakei, kad ruošiesi stoti į aktorinį.

- Prisimenu, kaip atėjau į teatrą, bet apie ką kalbėjomės – nelabai... Užtat labai gerai atsimenu, kaip mes su Tavimi ir Vytautu Tomkumi skridome į Talino kino studiją, ir tą juokingą mūsų nuotykį su milicija, apie jį su Vytu neseniai kalbėjome.

- Viskas prasidėjo nuo mano suknelės. Mes vakarieniavome restorane, o už mūsų sėdėjo kažkokie jaunuoliai ir vienas jų mano suknelės užtrauktuką tai atitraukdavo, tai vėl užtraukdavo. Aš pasitraukiau bijodama, kad kolegos estai nepamatytų ir nekiltų konfliktas. Bet tie vaikinai nenurimo – jie kaip tik norėjo sukelti muštynes. Jau ir Vytautas Tomkus tai pamatė. Jie sulaukė, kol mes išėjome į lauką, ir puolė mušti Tomkų. Mes iškvietėme miliciją, prisistatė milicininkas ir pradėjo lakstydamas aplink Tomkų su bananu daužyti jam per kojas! Buvo baisu! Ne tam davė, o tie jaunuoliai ir pabėgo.

„Nelabai galiu patikėti, kad tai tikrai vyksta“

- Esi dar pilna įspūdžių po spektaklio „Mūsų brangioji Pamela“ premjeros. Kaip jį priėmė žiūrovai? Juk Tau šis spektaklis – ypač svarbus įvykis.

- Dar jaučiuosi tokioje keistoje erdvėje. Lyg būtų oda nulupta – viskas pulsuoja ir labai baugu... Dar esu visiškai sutrikusi.
Kai žmogus staiga išlošia aukso puodą psichologiškai tam nepasirengęs, jis netampa laimingas. Lygiai taip pat ir man, šito spektaklio sėkmei mano smegenys buvo nepasiruošusios ir aš dabar esu sutrikusi. Nelabai galiu patikėti, kad tai tikrai vyksta, nes dar tik pradžia. Aš tą vaidmenį tobulinu ir tobulinsiu ateityje.

Ilgai nesu buvusi scenoje, o dabar toks didžiulis darbas! Spektaklis trunka tris valandas, jame yra visko – ir juoko, ir ašarų... Kai nurims smegenys ir jausmai sugrįš į vietą, kai nebus to baisaus šalutinio nervo, jausiu didžiulį malonumą vaidindama šį spektaklį.
Žiūrovams spektaklis nepaprastai patinka, o tai yra didelė retenybė. Gavau daug sveikinimų, gėlių ir laiškų iš visiškai nepažįstamų žmonių. Mane tas taip pribloškė! Nemaniau, kad mano sugrįžimas į teatrą bus toks triukšmingas.

Štai šiandien gavau kupiną gražių padėkos žodžių laišką iš jaunos profesorės Vilmos Žydžiūnaitės, kuri užaugo su mūsų teatro spektakliais. Be galo branginu tokius įvertinimus.

Nerandu žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tą didžiulę padėką režisieriui Algirdui Latėnui, kad jis, turėdamas darbų savo teatre, pagalvojo ir apie mane.

- Algirdas Latėnas iš pat pradžių žinojo, kad pagrindiniam Pamelos vaidmeniui kvies Tave?

- Taip. Jis rado pjesę, atvažiavo pas mus į teatrą ir su teatro vadovu Egidijumi Stanciku suderino šio visai neplanuoto spektaklio pastatymą. Algirdas Latėnas nutraukė darbus savo teatre ir važinėjo iš Vilniaus į Kauną repetuoti spektaklio, o jį kuriant prireikė nežmoniškai daug darbo.

- Kiek laiko nebuvai scenoje?

- Labai ilgas buvo tas laikotarpis. Kai nebeturi kūrybinės veiklos, tokia tuštuma atsiranda... Aš taip išsigandau... Pasirodo, visiškai nebuvau tam pasirengusi.

Turėjau tokią netikėtą dovaną vaidinti Muzikiniame teatre, kai šviesaus atminimo režisierius Gintautas Žilys pakvietė mane vaidinti miuzikle „Kabaretas“, kurį statė Aidas Giniotis. Man tai buvo linksmas nuotykis, nes netikėjau, kad reikės dainuoti. Koks tai buvo siaubas! Tik sekundę įsivaizduok: groja orkestras, diriguoja Julius Geniušas, jo brolis Petras skambina pianinu, o aš dainuoju (juokiasi). Šito suvokti neįmanoma!

- Esi man sakiusi, kad spektaklis „Mūsų brangioji Pamela“ Tave prikėlė gyvenimui.

- Taip, Gražina, aš jau ir įkapes turiu. Taip! Ištisas dienas gulėdavau – siaubingai blogai jaučiausi. Buvau susitaikiusi su mintimi, kad mano gyvenimas jau baigėsi. Ir per visą ilgą gyvenimą niekada neatėjo mintis, jog man labai svarbus yra teatras. Būdavo smagu patirti katarsį, išlieti savo jausmus – tai fantastiškas kūrybinis procesas. bet visada svarbiausia buvo namai.

„Esu labai bendraujantis žmogus“

- Gražina, vis dėlto svarbiausia Tau visą laiką buvo ir yra namai...

- Man visada svarbiausia buvo šeima: mama, mano vyras Andrius Čygas, brolis, jo dukra Raselė, kurią aš užauginau, ir ji man kaip dukra. Taip pat abu jos sūnūs Lukas ir Karolis, kurie mane vadina močiute. Jie gyvena Norvegijoje, bet labai manimi rūpinasi, siunčia žinutes, sveikina mane Motinos dienos proga. Esu be galo laiminga!

Rasa dabar gyvena ir dirba Vokietijoje. Šiuo metu yra atvažiavusi atostogų. Lietuvoje negali pragyventi... O kai gyveno Kaune, šeštadieniais visa šeima ateidavo pas mane ir darydavo kapitalinę tvarką: viską išskalbdavo, sutvarkydavo namus taip, kad viskas kvepėdavo. Visą laiką būdavau lepinama, prižiūrima.

Pernai visi kartu sutikome Naujuosius metus Palangoje. Atvažiavo ir anūkai. O jų toks amžius, kad su draugais mieliau galėtų leisti laiką, bet Naujuosius sutiko su mumis. Sako, kad žmonės susvetimėja, bet tarp mūsų šito nėra, ir tai labai brangu.

- Kad ir kaip blogai Tau būtų, neužsidarai tarp keturių sienų – esi bendraujantis žmogus. Iš daugelio kolegų esu girdėjusi, kad Tu jiems dažnai paskambini, ir mes su Tavimi viena kitos nepamirštame...

- Taip, esu labai bendraujantis žmogus. Pakalbame telefonu su Donatu Banioniu, Vaiva Mainelyte, Zigmu Gružinskui ir jo žmona aktore Violeta Podolskaite, taip pat su kolegomis iš Klaipėdos teatro.
Jono Griciaus šeima dar nuo jaunystės yra man kaip giminės.

Scenografė ir dailininkė Juzefa Čeičytė – be galo talentingas žmogus, su ja mes ir po šiai dienai susiskambiname, pasikalbame.

Su Vaiva turime labai daug bendro, mūsų skoniai panašūs. Ir maistą tokį pat mėgstame, siūdavome ir megzdavome drauge – buvo dvasinis ryšys. Dabar jau nebemezgame, bet ryšys liko. Sekmadieniais Vaiva visada man paskambina ir mes ilgai šnekamės. O vasarą visa jos šeimyna ilsisi pas mane Palangoje.

Iš Kauno teatro kolegių man artimiausios Danutė Juronytė ir Birutė Raubaitė. Susitinkame, pabendraujame, visada su jomis galiu pasitarti dėl spektaklio ar kokią knygą aptarti. Žodžiu, gyvenu pilnakraujį gyvenimą.

„Visiškai nejaučiu savo amžiaus“

- Gražina, atskleisk pagaliau savo „Makropulo receptą“!

- Aš visiškai nejaučiu savo amžiaus! Laimė, prie jaunų kavalierių nekimbu (juokiasi).

Pati niekaip negaliu to suprasti... Pavyzdžiui, išeinu iš namų, einu į teatrą ir galvoju: „Būsiu solidi, rimta.“ Ateinu į teatrą, su budėtoju rimtai pasisveikinu, o manęs klausia, kas man atsitiko (juokiasi). Ir iš to mano rimtumo nieko neišeina – turiu šypsodamasi visą laiką vaikščioti.

- Humorą Tu supranti, netgi juodąjį...

Mėgstu pasijuokti iš savęs – pasišaipyti ir pakritikuoti save, ypač per repeticijas. Kartais gal net per daug negailestingai...

Tekdavo gulėti ligoninėje, o ten humoras ypač reikalingas. Pavyzdžiui, guliu paralyžiuota Klaipėdos ligoninės nervų skyriuje, kur visi tokie pat. Viena moteriškė buvo visa susukta, bet jos liežuvis gerai dirbo, o aš sunkiai kalbėjau. Ji pasakoja, kad jos nebūtų taip suparalyžiavę, jei dukra būtų iš karto vežusi į ligoninę, bet ji kategoriškai nesutikusi, nes tuo metu dirbo sode ir kojos buvo nešvarios. Kol dukra jai nuplovė kojas, visai pablogėjo...

O aš jai perkreipta burna ir sakau: „Lavoninėje labai gerai nuplauna“ (juokiasi). Ir taip mes visą laiką visos paralyžiuotos juokaudavome, gydytojai tik kraipydavo galvas.

Vaivai ašaros upeliais tekėjo, kaip ji išgyveno dėl manęs. Ateina pas mane į palatą ir, susukusi lūpas, kokios mano tuomet buvo, klausia: „Ar tau lūpas padažyti?“ (juokiasi) Ir padažė!

O kai mane vežė iš Palangos reanimacijos palatos į Klaipėdos ligoninę tokiu kledaru, žiūriu pro mažą langelį ir galvoju: „Po perkūnais, teatras gi išgriautas, kur mane šarvos?“

- Matau, kad ne ligos Tave, o Tu jas įveiki...

- Visiškai! Profesorius patikrino mano širdies stimuliatorių ir sako, kad jau ir ritmo nebeatkursi, ir prieširdžių virpėjimas yra, bet gyvena dėl to žmonės – taigi ne vėžys. O aš ir sakau: „Profesoriau, aš ir vėžiu sergu“ (juokiasi).

Tik šitaip ir galima. Bet ateina momentas, kai pasibaigia tas „gazas“ ir atsiduri juodoje duobėje. Kai baisiai blogai jautiesi, taip pavargsti laukti kada... kada... kada... Tas mirties laukimas labai varginantis. Aš buvau pasiruošusi. Aplinkui staiga įvyko tiek daug praradimų: išėjo Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis, Genutė Pleškytė. Tie patys daktarai gydė ir mane, dėl to jausmas nekoks... Galvoju: kada dabar man?

Žinai, kaip aš jaučiu gyvenimą? Man jis yra viena ilga diena ir viena ilga naktis.

Gyvenimas yra žaidimas. Reikia į viską žiūrėti linksmai, tada ir gyventi bus daug linksmiau.

„Kaip gerai, kad jūs esate!“

- Ar Tave atpažįsta gatvėje?

- Taip! Ir labai ilgisi mano laidos „Ponios Gražinos virtuvė“. Negaliu atsistebėti: šitiek metų praėjo, o manęs vis dar klausia, kodėl nėra tos laidos. Žmonės patyrė didelį malonumą galėdami susipažinti su ryškiomis asmenybėmis, jų biografijomis ir kartu sužinoti jų patiekalų receptus.

Taip, mane tai stebina – jau praėjo 8–9 metai ir tų kulinarinių laidų yra... Dabar pati stebiuosi, kaip sugebėdavau per tokį trumpą laidai skirtą laiką papasakoti visą žmogaus kūrybinę biografiją, iliustruodama nuotraukomis ir ištraukomis iš filmų ar spektaklių.

- Nejaugi prie Tavęs gatvėje prieina tik dėl kulinarinės laidos ar receptų?

- Visai neseniai buvo ir kitaip. Ėjo moteriškė ne per perėją, mašinos važiuoja, o ji pribėgo prie manęs: „Kaip gerai, kad jūs esate!“ ir nubėgo. Aš taip ir likau stovėti. Nespėjau jai nei padėkoti, nei nusišypsoti. Bet man buvo labai malonu.

- Neatstumi savo gerbėjų?

- Ne, niekada! Man labai malonu. Malonu, kad per mane kartu myli ir teatrą, kiną, gerbia mūsų profesiją. Tokia pagarba be galo maloni. Ir labai skaudžiai išgyvenu, kai kartais kolegos nepagarbiai elgiasi...

- Turi nemažai apdovanojimų – Tavo talento įvertinimų. Ar jie Tau svarbūs?

- Kai vaikystėje gaudavau žaislą, būdavo smagiau – didesnis džiaugsmas. Galiu tik taip palyginti. Tai darbo įvertinimas. Aišku, malonu. Malonu, kad tave pastebėjo.

Gavau Gedimino ordino Komandoro kryžių. Nusipelniusios artistės vardą pelniau, rodos, būdama 25-erių. Paskui – Liaudies artistės vardą. Esu devynis kartus apdovanota už geriausią sezono moters vaidmenį festivaliuose. Tai būdavo raštas, kartais kokia mažytė statulėlė. Ir viskas nuėjo užmarštin...

„Net bulves skusti man yra kūryba“

- Ar nekyla noro išleisti savo pačios receptų knygą? Tu taip nuostabiai gamini!

- Skambino, siūlė visokie verslininkai, bet tada aš neturėjau sveikatos, taip ir liko...

Ir dabar prieš didžiąsias šventes – Velykas, Kalėdas ar Naujuosius – skambina nepažįstamos moterys, atradusios mano telefoną abonentų knygoje, ir klausia, kokių galėčiau pasiūlyti įdomesnių patiekalų receptų. Su didžiausia meile ir geriausiais linkėjimais aš tai darau ir esu labai patenkinta.

Kai teatre švęsdavome Naujuosius metus, atsinešdavome savo visokiausių įmantrių patiekalų. Kokie stalai būdavo, kokios vaišės!
Aš labai mėgstu gaminti, man tai nėra darbas. Ruošti maistą yra kūrybinis procesas! Net bulves skusti man yra kūryba. Skutu ir galvoju, ar nuskusiu bulvę taip, kad iš lupenos išeitų spyruoklė (juokiasi). Žaidžiu.

- Dar siuvi ar mezgi retkarčiais?

- Dabar jau nebemezgu ir nebesiuvu, nors kartais užeina toks noras. Labai retai kur nors einu, tai ir drabužių ne tiek reikia... Man didžiausias žygdarbis nuvažiuoti Vilniun į kokį renginį.

Šiaip visą gyvenimą siuvau ir mezgiau. Nieko juk nebuvo parduotuvėse, viską pačios siūdavome. Tada buvo madų žurnalai „Burda“, „Kobieta i žycie“, pagal juos siūdavausi viską, net vakarines sukneles. Taigi ir tu, ir Vaiva siūdavo, nuvažiavusios į Maskvos kino festivalius, būdavome tikros grande damos!

„Arba pasaulį akimirkai pamatyti, arba gyventi...“

- Visas vasaras leidi Palangoje. Nejaugi niekada taip ir nebuvai išvažiavusi paatostogauti kur nors į šiltuosius kraštus?

- Esu buvusi Prancūzijoje. Man padarė labai didžiulį įspūdį, kai Paryžiuje prie Pompidu centro sustojo autobusas ir aš pamačiau žilas žilas vokietes – vienas su lazdomis, kitas vežimėliuose, bet visas pasidažiusias, besišypsančias ir laimingas. Galvojau, Viešpatie mano, kaip galima taip gyventi, kiek reikia uždirbti pinigų, kad galėtum sau leisti taip keliauti?! Tą vaizdą net dabar dažnai prisimenu ir pagalvoju: niekada mes taip negyvensime ir mūsų vaikų vaikai turbūt neturės tokios galimybės.

- Kodėl taip manai? Mūsų vaikai jau seniai važinėja kur panorėję!

- Nežinau... Aš praradau viltį. Tokių protingų žmonių yra pas mus Lietuvoje, o į valdžią eina kažkokie nesugebantys, nesuvokiantys savanaudžiai, nesilaikantys Dešimt Dievo įsakymų. Jeigu laikytųsi, viskas būtų gerai – visko turėtume.

- O norėtum pakeliauti?

- Be abejo, norėčiau. Bet kiek buvo sutaupyta – o man labai neblogai sekėsi, ir Vyriausybės premijų gaudavau, nemažos sumos pinigų būdavo – ligos viską pasiėmė. Aš turėjau rinktis: arba pasaulį akimirkai pamatyti, arba gyventi.

Mano mama sakydavo: „Visa tai, ką gero padarai ir ką pamatai, yra tavo.“ Stengiuosi daryti gera, nes pamatyti nelabai išeina... Tik su televizoriumi keliauju naktimis.

„Gyvenime man svarbiausia meilė“

- Gražinėle, kas Tau gyvenime svarbiausia?

- Svarbiausia man yra mano mama. Ji buvo, yra ir bus. Ir eidama į sceną aš persižegnoju, pasižiūriu į viršų, ir man ji yra Dievas. Toks įspūdis, kad mano brolelis, mano tėvelis, mano mama saugo mane, globoja. Jeigu jie paliko mane čia būti, vadinasi – esu tuo tvirtai įsitikinusi – jie šildo mane... Kartais klausia: ko paprašytum, jeigu susitiktum su Dievu? Aš paprašyčiau, kad leistų dar susitikti su mama.

O gyvenime man svarbiausia meilė. Meilė gyvenimui, žolei, pienės pūkui... Ir tai mane gelbsti. Be meilės nieko negali būti.

- Kokių turi svajonių? Gal jauti, kad esi dar ko nors nepadariusi?

- Man pačiai nieko nereikia. Norėčiau, kad mano artimiems brangiems žmonėms sektųsi. Tai yra pagrindinis mano troškimas. O kai jiems seksis, tai ir aš žydėsiu kaip pakelės gėlė.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Į populiarumo viršūnes braunasi primiršta šventė: išleidžia tūkstančius eurų (9)

Jei anksčiau prabangiausia šeimos švente buvo įvardijamos vestuvės , tai pastaruoju metu į...

Hobis tapo antrąja profesija (1)

Garsiausiame Pietų Dzūkijos turguje, veikiančiame Lazdijų rajono Veisiejų miesto pakraštyje,...

Orai: įspūdingą karštį nuplaus liūtys

Panašu, kad šį savaitgalį vėl sulauksime panašios karščio kulminacijos kaip ir praėjusį:...

Laisvalaikio veikla lietuviui atnešė milijonus: atskleidė sėkmės formulę (21)

Vienas iš „ Vinted “ įkūrėjų Justas Janauskas , atsimindamas studijų laikus Vilniaus...

Sutemus į „Karklę“ sugūžėjo minios: konfiskuoja ir alkoholį, ir narkotikus papildyta 23:40 (66)

Penktadienio vidurdienį duris atvėrusio festivalio „ Karklė “ apsaugos darbuotojai nesnaudžia...

Ekspertai kai kuriuos Laisvės aikštės pertvarkos projektus pavadino isteriškais (20)

Dailės galerijoje aptarus 10 pateiktųjų projektų, kaip atnaujinti Laisvės aikštę ir jos...

Kai katės pervertina savo galimybės: bando įsirangyti į kelis kartus mažesnes vietas (7)

Yra vienas dalykas, kurį katės mėgsta daryti labiau nei valgyti ir tinginiauti - bandyti sutilpti...

Socialiniame tinkle paatviravo apie sekso metu patirtus sužalojimus (17)

Seksas turėtų būti malonus dalykas, bet kartais jis pasisuka priešinga linkme ir tampa…...

Šiltesni nei įprasta orai išsilaikys ne tik rugpjūtį, bet ir rugsėjį (11)

Pagal dabar turimą informaciją, ne tik rugpjūčio pabaiga, bet ir rugsėjo pradžia turėtų būti...

Joniškio rajone iš voljero pabėgo meška (75)

Penktadienį Joniškio rajone esančiame Kirnaičių kaime iš kavinėje „Plūgo broliai“ esančio...