Afrikoje laive–ligoninėje savanore dirbusi lietuvė: aš jį vadindavau 3 žvaigždučių viešbučiu

„Tai yra kruizinis laivas, kuriame gyvena 400 žmonių, daugiau kaip 40 skirtingų tautų... Aš laivą vadindavau trijų žvaigždučių viešbučiu: maistas yra įskaičiuotas į mokestį. Susimoki „crew fee“ ir tau nieko daugiau nebereikia daryti, nes viskuo aprūpinama laive: turi pastogę, turi maistą“, – gyvenimo laive–ligoninėje kasdienybę pasakoja 33 metų gydytoja–odontologė Dangyra Briedaitytė.

Odontologė buvo išvykusi į 10 mėnesių savanorišką misiją, kurios metu Gvinėjoje žmonėms gydė dantis. Tiesa, už savanoriavimą jai teko pačiai susimokėti.

„Aš visada sakau, kad negyvenau Afrikoje, aš dirbau Afrikoje. Laive dirbančios sesutės per visus 10 mėnesių gali neišeiti į krantą – jos gyvena Vakarų pasaulyje, dirba ligoninėje. Yra buvę žmonių, kurie per tuos kelis darbo mėnesius nepaliko laivo, nematė Afrikos“, – pasakoja odontologijos klinikos „Gidenta“ odontologė.

– 10 mėnesių dalyvavai savanoriškoje misijoje Gvinėjoje (Vakarų Afrikoje) ir dirbai odontologe. Kaip patekai į ten?

– Visą laiką norėjau važiuoti į savanorišką misiją. Gyvenimas susiklostė taip, kad turėjau pakankamai lėšų leisti sau išvažiuoti. Suvokiau, kad gali reikėti už save mokėti, visgi galėjau leisti sau metus laiko nedirbti. Odontologui pasiimti metus atostogų yra nerealu, tačiau kaip tik tuo metu grįžinėjau iš Britanijos į Lietuvą ir tai buvo pereinamasis laikotarpis. Pagalvojau, kad dabar yra tinkamas laikas įgyvendinti gyvenimo svajonę – išvykti į savanorišką misiją. Tai buvo labai spontaniška. Apsisprendžiau ir pasakiau tėvams: važiuosiu į misiją.

Tuomet prasidėjo paieškos – norėjau važiuoti dirbti pagal savo, gydytojo–odontologo, specialybę. Sužinojau, kad nieko nemokamai nėra, tai kainuoja labai didelius pinigus. Tiesa, savanoriavimas kai kuriose didelėse organizacijose man buvo panašus į turizmą.

– Susimoki pinigus, kad galėtum nemokamai dirbti darbą?

– Taip. Susimoki daug pinigų, nuvažiuoji dviem savaitėms padirbėti, tada būna pavežiojimai po šalį, gyvenimas viešbutyje. Man tai kvepėjo turizmu. Norėjau patirti tikrąją Afriką. Ieškojau įvairių organizacijų. Visgi aktyviausiai veikė krikščioniškos organizacijos – taip ir radau organizaciją „Mercy Ships“. Iš viso paieškos truko 2 mėnesius.

„Mercy Ships“ yra krikščioniška organizacija. Tai yra laivas–ligoninė. Jis plaukioja Vakarų Afrikoje ir vienoje vietoje apsistoja 10 mėnesių bei gydo vietinius žmones. Laive būna stomatologai, akių gydytojai, įvairūs chirurgai (labai daug plastikos chirurgijos, operuojami augliai). Taip pat rengiama žemės ūkio programa, kuria siekiama paskatinti vystyti žemės ūkį. Gali laive gyventi ir nebūdamas krikščioniu: yra tiek tikinčiųjų, tiek ir netikinčiųjų.

Būdamas Afrikoje turi turėti savotišką atsvarą. Ypač jei esi vienas, vienišas. Galiu papasakoti pavyzdį. Laive buvo mergina iš amerikiečių organizacijos „Peace Corps“. Ši organizacija vykdo daug misijų, tačiau viskas pagrįsta tuo, kad misionieriai uždaromi po vieną trobelėje kaime. Daug tokių žmonių prasigeria, nes yra izoliuoti nuo visuomenės, neturi atsvaros. Ta mergina buvo krikščionė, tai padėjo jai išgyventi. Gyventi bendruomenėje – daug lengviau.

– Kaip atsidūrei laive?

– Reikėjo užpildyti prašymo formą: parašyti, kodėl nori dalyvauti misijoje, kas esi. Daugiausia kreipiamas dėmesys į tai, ar tuo metu reikia tos srities specialisto. Paskui žiūrima į tavo motyvacinį laišką, išsilavinimą, patirtį. Tuo metu, kai medicinos sesučių netrūko, be patirties nepriimdavo – buvo reikalaujama 2 metų stažo. Kai būna trūkumas, priima ir be patirties.

– Kaip suprantu, turi pats apsimokėti maitinimą ir gyvenimą laive.

– Taip. Kadangi tai amerikietiškas laivas, jie nereikalauja, kad iš karto turėtumei tam tikrą pinigų sumą. Misionierius Amerikoje remia įvairios organizacijos. Jeigu nori, jie tau pasakys, kaip ieškoti rėmėjų. Tai krikščioniška organizacija, tad daugelį misionierių remdavo Bažnyčios. Visgi Lietuvoje nėra rėmimo kultūros, mūsų šalyje labai keistai žiūrėtų į tuos, kurie prašytų pinigui kelionei į misiją. O JAV ir Vakarų Europoje tai yra priimta. Turiu draugų olandų, kurie pasakė savo pažįstamiems ir artimiesiems, kad nori važiuoti į Afriką ir neturi pinigų. Žmonės juos parėmė sakydami: mes taip pat norėtume važiuoti, bet negalime, tad padėsime, paremsime. Didžioji dauguma savanoriaujančių laive turi rėmėjus. Yra laive žmonių, kurie gyvena daug metų. Štai vienas pagrindinių gydytojų laive jau 20 metų – jis gyvena iš rėmėjų pinigų.

– Kas tau buvo įdomiausia atsikrausčius į laivą–ligoninę. Kokie dalykai tave nustebino?

– Iš tiesų labai daug kas. Tai yra kruizinis laivas, kuriame gyvena 400 žmonių, daugiau kaip 40 skirtingų tautų. Labai įdomu stebėti, kaip žmonės sugyvena: gyveni ir dirbi kartu gana mažoje erdvėje. Gyvenimo laive pradžioje būna Medaus mėnesio stadija, kai visi su visais bendrauja. Kad ir valgykloje, kur mus visus maitindavo. Aš laivą vadindavau trijų žvaigždučių viešbučiu: maistas yra įskaičiuotas į mokestį. Susimoki „crew fee“ ir tau nieko daugiau nebereikia daryti, nes viskuo aprūpinama laive: turi pastogę, turi maistą. Aišku, neturi pinigų pramogoms, bet gali susigalvoti nemokamų pramogų.

Žmonės būna gana skirtingo amžiaus, nemažai jaunimo. Eini, visur dalyvauji. Vėliau ateina Išsekimo stadija, kai bendravimo pasidaro per daug. Visiems tai būna depresinis laikotarpis: užsidaro kajutėse ir sėdi. Toks tad gyvenimas laive.

Tačiau egzistuoja kontrastas tarp laivo ir pačios Afrikos. Aš visada sakau, kad negyvenau Afrikoje, aš dirbau Afrikoje. Laive dirbančios sesutės per visus 10 mėnesių gali neišeiti į krantą – jos gyvena Vakarų pasaulyje, dirba ligoninėje. Yra buvę žmonių, kurie per tuos kelis darbo mėnesius nepaliko laivo, nematė Afrikos. Visgi man pasisekė, nes aš važiuodavau į Afriką dirbti. Mus džipais nuveždavo į sausumoje esančią kliniką. Nuo laivo pėsčiomis iki jos buvo 10-15 minučių kelio, tačiau dėl karščio ir išsekimo mes važiuodavome. Būdavo, kad ir pareidavome, kai buvo geresnės dienos.

– Papasakok daugiau apie pačią darbo vietą.

– Klinika buvo gana nemaža, joje buvo 9 vadinamosios kėdės. Vienas daktaras turi 2 kėdes. Dažniausiai būdavo 4 daktarai ir viena higienistė. Kiekvienas gydytojas turėdavo po asistentą ir vertėją.

– Kam gydytojams reikalingos 2 darbo kėdės?

– Kad greičiau vyktų darbas. Nuskausmini vienoje kėdėje sėdintį žmogų, o tuo tarpu gydai kitą. Tai nebuvo atskiri kabinetukai – visos kėdės buvo dviejose patalpose. Vienoje patalpoje buvo 6 kėdės – ten sukomės 3 daktarai. Kitoje – viršininkas ir jo dvi darbo vietos bei higienistės kėdė. Be to, dirbo registratūros darbuotojai iš laivo ir vietiniai vertėjai.

Labai didelę laiko dalį užimdavo apmokymai. Pacientai net nesuvokia, kad galima valytis dantis. Jie nežino, kad yra dantų šepetėlis ir dantų pasta. Atvažiavę iš tolimo kaimo jie būna to nematę ir nesupranta. Tad su mumis dirbo vadinamieji mokytojai, kurie užsiimdavo vietinių mokymu.

Viskas vykdavo taip: antradieniais–ketvirtadieniais prie klinikos sustodavo didžiulės eilės žmonių – būdavo vykdoma atranka. Vienoje eilėje stovėdavo moterys, kitoje – vyrai. Stovėdavo atskirai, kad nesimuštų. Mūsų grupės lyderis iš Liberijos eidavo pro žmones ir atrinkdavo pacientus. Kaip? Išsižiojimo būdu. Žmonių galėdavo stovėti iki 200. Jis paprašydavo jų išsižioti ir apžiūrėdavo. Jei pamato sutinimą, tikslinasi, ar tai dėl danties. Žmonės ateidavo ir su sulaužytomis kojomis, ir su akių ligomis, nes būdavo girdėję, kad atplaukė ligoninė–laivas, tad eidavo su visokiomis problemomis. Jie nesigilindavo, kad dantų klinikoje taiso tik dantis.

Važiavau į Afriką su mintimi, kad dantukai ten geri. Tačiau situacija yra labai bloga. Netinkama mityba, cukraus vartojimas, nevalomi dantys ir prasta dantų higiena – labai bloga situacija. Labiausiai būdavo gaila vaikų.

Taigi tas žmogus kasdien atrinkdavo 70–80 pacientų. Tie 80 žmonių sėdėdavo milžiniškoje palapinėje visą dieną ir laukdavo savo eilės. Kol jie sėdėdavo, mokytoja iš Ganos juos mokydavo. Kadangi Afrikoje žmonės sunkiau išlaiko dėmesį, yra emocionalesni, tai būdavo mokymai ir dainelių, šokių, vaidinimų pavidalu. Mokytoja ir jos vertėjas su jais bendraudavo visą dieną, o mes būdavome viduje ir dirbdavome savo darbą.

Trumpas darbas privačioje odontologijos klinikoje Liberijoje. Asmeninio arch. nuotr.

– Su kokiais sunkumais susidūrei darbe?

– Nesu chirurgė, tačiau žinojau, kur važiuoju, ir buvau nusiteikusi tam, kad reikės rauti dantis. Bet vis tiek profesine prasme reikėjo peržengti save. Aš labiau mėgstu kosmetinę odontologiją, o ten buvo daug dantų rovimų. Pamačiau skirtumus tarp europietiškų ir amerikietiškų chirurginių instrumentų.

Aišku, sunkiausia buvo dėl vaikų. Tai gana baisi aplinka: rovimai, kraujas liejasi laisvai. Atveda vaiką ir jis viską mato, stebi aplinką.

Taip pat buvo aktualus kalbos barjeras. Vertėjas išverčia, tačiau nežinai, ką ir kaip išverčia. Žmonėms panika, nes jie to nematę. Prie kėdės nėra lempos, tad apšvietimas buvo nuo gydytojo galvos. Atrodai kaip baltas ciklopas baltais plaukais su uniforma ir lempa. Mes esame matę juodukus per televizorių, o iš kaimų atvažiavę vaikai televizoriaus neturi, jie nėra matę baltųjų žmonių. Kai tokį pamato, mes jiems atrodome kaip vaiduokliai – ima verkti. Jie nežino, kaip elgtis – o čia dar dantį tau bando išrauti.

Siaube, kaip priešindavosi. Mes turėdavome tokį pagalbininką vertėją Pascalį. Jis jau turėjo savo sistemą kaip sutramdyti vaikus. Atsisėsdavo į kėdę, pasisodindavo vaiką ant kelių ir lyg surakindavo, taip suimdavo rankomis. Kitas asistentas laikydavo vaiko galvą, trečias – rankas. Taip išraudavome nesveikus dantis. Iš pradžių būdavo psichologiškai sunku, tačiau vėliau suvokdavau, kad iš tiesų išgelbėjau vaikui gyvybę. Nes būdavo 4-5 metų vaikučių, kurie būdavo labai ištinę ir tas ištinimas tęsdavosi jau dvejus metus. Supranti, kad jei nieko nedarysi, jo nebebus. Turėjome tris moteris, kurių jau nebėra – ir tai dėl dantų. Dėl dantų infekcijos joms buvo ištinę kaklai ir jos nebegalėjo kvėpuoti. Kai tokia simptomatika, mes jau buvome bejėgiai. Tau plyšta širdis, nes žinai, kad jo rytoj jau nebebus.

– Ko tave išmokė savanoriškas darbas?

– Norėjau ten būti dvejus metus, tačiau misiją teko trumpinti, nes pasiskaičiavau, kad neužteks tam lėšų. Profesine prasme dirbdama ten išmokau chirurginių dalykų, tačiau supratau, kad ilgainiui taip gali prarasti kvalifikaciją, nes tai nuolatiniai kruvini rovimai.

Bet žinau, kad dvasiškai pasikeičiau. Pasikeitė požiūris į gyvenimą, atsirado daugiau kantrybės, nebesureikšminu daugelio dalykų. Artimiausi žmonės, ypač tėvai, pastebi ir sako, kad radikaliai pasikeičiau. Tai, kas man kažkada buvo labai svarbu, tapo nebesvarbu. Dauguma afrikiečių gyvena šia diena. Kai kuriose gentyse net nėra žodžio „rytoj“. Jei jie susitinka pažįstamą, neužtenka pasakyti „labas – labas“. Jie turi pakalbėti, pabendrauti. Gyvendamas tarp tokių žmonių pradedi vertinti ne materialius dalykus, bet žmonių bendravimą.

– Kiek žinau, turi idėją, susijusią su Afrika ir darbu. Papasakok daugiau.

– Mano svajonė būtų važiuoti į Liberiją dirbti klinikoje, kur galėčiau bent savo reikmėms užsidirbti, o taip pat rasti rėmėjus įsigyti stomatologinį vagonėlį ir važinėti po kaimus ir gydyti bei rauti dantis. Galbūt net pavyktų apmokyti vietinius. Nes šiuo metu Liberijoje yra 7 gydytojai–stomatologai: 6 sostinėje Monrovijoje ir vienas provincijoje, o gyventojų panašiai kaip Lietuvoje – daugiau nei 3 mln. Tad darbo tikrai būtų pakankamai, tiesa, neapmokamo darbo, nes žmonės negali sau leisti gydyti dantų.