- Kokia buvo kūrybinio kelio pradžia? Kurie dėstytojai tau padėjo prisijaukinti lėles?

- Sukūrusi pirmąją lėlę, greitai sukūriau ir kitą. Manau tai galima laikyti pradiniu tašku lėlių kūryboje, tačiau tai buvo tik ieškojimų etapas, labiau susijęs su mokslais. Tuomet dar nesvarsčiau, kas iš to gali išeiti. Tikrąja pradžia laikyčiau lėles, sukurtas jau pabaigus mokslus dailės akademijoje. Dabar suprantu, kad pirmieji žingsniai šioje srityje dar nebuvo tvirti, mano kūrybos stilius dažnai keitėsi, daug mokiausi, ieškojau naujų technikų ir tobulinau įgūdžius. Per tris metus įgyta patirtis ir išgrynintas stilius sukūrė savotišką lūžio tašką kai tvirtai apsisprendžiau, kad noriu atsidėti tik lėlių kūrybai.

Dėstytoja Julija Skuratova pirmoji mane supažindino su lėlių teatru ir labai daug prisidėjo prie mano meilės lėlėms. Ji išmokė savęs neriboti, atrasti savitą estetiką ir atkreipti dėmesį į detales. Nors dabartinės mano lėlės kardinaliai pasikeitė nuo tų, kurias esu sukūrusi akademijoje, tačiau visos šios savybės išliko.

- Studijų metu buvo sukurta pirmoji teatrinė lėlė – Eglės dukra iš lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“. Ar daugiau teko sukurti lėlių pagal lietuvių liaudies pasakų motyvus, ar yra tokių planų?

- Kol kas tai vienintelė lėlė, sukurta pagal lietuviškos pasakos motyvus. Šiuo metu mane labiau inspiruoja aplinka ir patirtys, o ne tekstai. Teatre visa kūryba atsiremia į pjesę, dramą ar kitą tekstą. Studijų metais kūrėme remdamiesi literatūra, tikriausiai todėl dabar noriu nuo to išsilaisvinti. Bet neatmetu galimybės, jog atsiras ir daugiau lėlių pagal lietuvių liaudies pasakų motyvus, kadangi tai labai artima man tiek estetiškai, tiek emocionaliai.

- Prieš dvejus metus baigus Vilniaus dailės akademiją prieš tave buvo du keliai – dirbti pagal studijuotą scenografijos specialybę arba verstis privačia dailininko praktika. Kas paskatino pasirinkti antrąjį kelią?

- Iš tikrųjų baigus akademiją nebuvau tokia užtikrinta dėl savo pasirinkimų. Studijų metais teko prisidėti prie scenografijos ir kostiumų kūrybos teatre ir kine. Po daugybės skirtingų patirčių šiuose darbuose supratau, jog toks darbas ne man. Besimokydama akademijoje atradau, jog esu individualistė ir mieliau renkuosi darbą vienumoje negu darbą komandoje. Teatre vienas tu esi niekas – tik su aktorių, režisieriaus, dekoracijų meistrų, scenos darbininkų, apšvietėjų ir kitų žmonių pagalba gali įgyvendinti savo kūrybą.

Kai tai supratau, jaučiausi šiek tiek pasimetusi ir nedrįsau pradėti dailininkės karjeros. Dirbau kitus darbus, nesusijusius su mano specialybe, tačiau vis tiek grįžusi po darbo sėsdavau prie stalo ir iki vėlumos atsidėdavau kūrybai. Pamažu pasitikėjimas savimi augo, ir šią vasarą pasiryžau pradėti dirbti tik sau. Manau, jog tai paskatino nepasitenkinimas ankstesnėmis darbo patirtimis ir tas džiaugsmas, kurį patirdavau kuriant lėles. Kai atrandi tą džiaugsmą, jo nebesinori paleisti.

- Tavo sukurtos lėlės ypatingos, kiekviena turi savo charakterį, gyvenimo istoriją. Jų akyse gali įžvelgti gilią mintį. Neteko matyti besišypsančių lėlių, ar yra sukurta nors viena tokia? Kaip pavyksta sukurti charakterį?

- Man atrodo, kad kai kurios iš jų šypsosi! Bet labai nežymiai ir labai nejuntamai. Nebijau melancholijos ir tokia švelni rimtis lėlių veiduose turbūt jau tapo mano skiriamuoju ženklu. Charakterį dažniausiai išgryninu jau įpusėjusi gaminti lėlę. Jį padiktuoja kostiumas, plaukai, visos smulkios detalės. Kartais pradinė idėja kardinaliai pasikeičia proceso metu, nevaržau savęs ir leidžiu naujoms patirtims formuoti mano kūrybą.

Charakterį kartais padiktuoja lėlės tema. Dabar gaminu lėlę pagal užsakymą ir vienintelis nurodymas buvo, jog ji būtų susijusi su baletu. Pagalvojusi su kuo man asocijuojasi baletas, įsivaizduoju kažką paslaptingo ir magiško, reikalaujančio daug darbo ir atsidavimo. Mano vaizduotėje tai daugialypė terpė: vaidmenys, susiliejantys su tikrais gyvenimais, nuostabūs kostiumai, judesio grožis. Visas šias mintis sudedu į lėlės charakterį. Šios mintys nebūtinai atitinka faktus, bet tai suteikia lėlėms savitumo.

- Kokias dailės akademijos specialybes reikia gerai išmanyti, norint sukurti interjerinę lėlę? Kuri iš sukurtų lėlių tau labiausiai patinka? Gal galėtum pateikti jos istoriją?

- Lėlių kūryboje man labiausiai patinka, kad galiu panaudoti visas žinias, kurių įgijau dailės akademijoje. Čia atsiskleidžia tokios sritys kaip skulptūra, tapyba, kostiumo dizainas, anatomijos pagrindai ir t.t. Labai sunku išrinkti mėgstamiausią. Pabaigus lėlę tik kelias dienas būnu galutinai patenkinta rezultatu, vėliau vis atrandu ką patobulinti. Tai kaip nesibaigiantis procesas.

Kuo ilgiau lėlė užsibūna pas mane namuose, tuo sunkiau padėti tašką jos istorijoje. Viena įdomesnių lėlių, neseniai sukurta, „Baltoji naktis”. Tai dama iš šiaurės, įkvėpta baltųjų naktų reiškinio, kai saulė net naktį nenusileidžia už horizonto. Ši lėlė simbolizuoja vidinės liepsnos išaukštinimą prieš dvasinę tamsą. Ji kupina santūraus gėrio, šiek tiek paslaptinga, alsuojanti šiaurietiška estetika.

- Žinoma, reikia būti ir talentingu, vien diplomų čia neužtenka. Viduje turi degti kūrybinė ugnelė, o kokie charakterio bruožai reikalingi kuriant šias nuostabias lėles?

- Tai gan lėtas procesas, vieną lėlę sukurti užtrunka tris keturias savaites, todėl kantrybė, preciziškumas ir noras užbaigti pradėtus darbus itin padeda. Esu gan intravertiškas žmogus, mėgstu būti viena, todėl lengvai galiu visą dieną praleisti prie stalo tobulindama smulkiausias detales. Lėlių kūryba man asocijuojasi su ramybe, tai lyg meditacija. Tris valandas lipdydama dviejų centimetrų dydžio plaštaką negaliu skubėti, nes trapų kūrinį galima labai lengvai sugadinti. Atsidavimas šiam amatui būtinas.

- Internetis tinklaraštis „Adele PO“ orientuotas anglakalbiams lankytojams, ar lietuviai domisi tavo kūryba? Ar sulauki atsiliepimų apie savo kūrybą, koks iš jų pats maloniausias?

- Iš lietuvių susidomėjimo sulaukiu nemažai, tačiau mano klientais dažniau tampa užsieniečiai. Norėdama su jais palaikyti ryšį ir bendrauti, dažniau rašau anglų kalba. Tačiau lėlių istorijas visuomet pateikiu ir lietuviškai. Atsiliepimų sulaukiu gan dažnai ir tai labai malonu. Labai džiugina žmonės, kurie dalinasi istorijomis, susijusiomis su mano lėlėmis, atsiunčia nuotraukų ir dėkoja už mano darbą. Žinojimas, jog savo kūryba galiu kažką padaryti laimingą yra neįkainojamas.

- Š. m. kovo 2 d. LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“ parodytas reportažas apie Adelę – lėlių kūrėją. Reportaže pasakojama, kad lėlės gimsta iš džiaugsmo, nuoširdaus atsidavimo ir gražių jausmų savo draugams. Ar po LRT laidos tavo kūrybinio židinio ugnelė stipriau pradėjo liepsnoti?

- Noras kurti išliko toks pats, tačiau tai pradėjau daryti tikslingiau, išgryninau savo stilių, išėjau iš ankstesnio darbo ir atsidėjau tik lėlių kūrybai. Laikau save lėlių dailininke ir labai vertinu šį statusą. Menas yra galinga jėga, kuri gali labai paveikti žmogų. Noriu, jog mano lėlės džiugintų jų savininkus, primintų geriausias jų savybes, brangius žmones ir suteiktų įkvėpimo, kai jo labiausiai reikia.

- Adele, ar bendrauji su lėlių kūrėjais Lietuvoje ir užsienyje?

- Tiesiogiai nebendrauju, tačiau seku keleto mėgstamiausių dailininkų darbus. Įdomu stebėti kaip sekasi kitiems dailininkams, kokios didelės yra galimybės. Tai įkvepia dar daugiau dirbti, išsiskirti iš minios ir vertinti savo darbą.

- Į kokias pasaulio šalis yra iškeliavę tavo lėlės?

- Daugiausiai lėlių yra JAV, Jungtinėje Karalystėje ir Lietuvoje. Lėlės iškeliavo ir į tokias labiau netikėtas vietas kaip Brazilija, Tailandas, Singapūras, Australija, Izraelis.

- Ko norėtum palinkėti Lietuvos jaunimui?

- Nebijoti. Labai dažnai jauni žmonės patiria didelį spaudimą puikiai mokytis, būtinai studijuoti prestižinę specialybę ir būti sėkmingiems. Tačiau aš visuomet skatinu jaunus žmones nebijoti svajoti, būti savimi ir siekti savo tikslų. Kai išdrįsti būti savimi, viskas pasidaro nepalyginamai lengviau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (8)