“Mūsų teatro šis virusas niekada nebuvo užpuolęs – nusijuokė dainininkė, tokiom ligom neturėjusi laiko - mintys sukosi tik apie spektaklius, koncertus, kaip geriau suvaidinti, geriau padainuoti....Pusės amžiaus jubiliejų švenčianti daininkė prisipažįsta, jog net ir dabar prieš lipant į sceną, ją vis dar apima nenusakomas jaudulys...
- Kam turite dėkoti, kad daugiau nei 20 metų esate profesionalioje scenoje ir koks jūsų sėkmės receptas?
Tėveliai pasistengė, kad gimčiau laiku ir vietoje. (nusijuokė). Negana to, gavau ir likimo dovaną - visais gyvenimo etapais man palankiose aplinkybėse sutikau daugybę įdomių ir nuostgabių žmonių, kurie nešė mane į sėkmę. Turiu puikų darbą, kuris kartu yra ir mėgiamas užsiėmimas – juk scena turi magišką galią. Jai ir žiūrovui atiduodu visą savo energiją, laiką, sveikatą... Kita vertus per šiuos metus sukaupiau didžiulę patirtį - artistui neįkainojamą turtą, kuriuo galima ne tik naudotis, bet ir dalintis. Nesinorėtų, kad branda būtų nuvertinama dėl vyraujančio jaunystės kulto.
Nesakau, kad dabartinis jaunimas nieko vertas – greičiau atvirkščiai – yra labai daug protingų ir talentingų žmonių. O dėl sėkmės recepto......Visą laiką bėgu, lekiu ir vis galvoju, kad dar kažko nepadariau arba ne taip gerai padariau, kaip kad norėjau. Niekada nelipau per kitų galvas, džiaugiuosi tuo, ką duoda gyvenimas. Man pasisekė, kad laiku įsėdau į savo rogutes – pataikius jos rieda pačios.
O jei rimtai - dirbu, dainuoju ir gyvenu vaidmeniu scenoje...Beje, mūsų teatre visi aktyvūs ir labai gyvybingi – juk mus supa puiki muzika, judesio lengvumas, žaismingumas, šventiška pakilių jausmų banga, nesibaigianti elegancija, grakštumas, švelni ironija, emocingas ir gražus dainavimas kaskart vis pavergiantis žiūrovus.
-Atlikote daugybę vaidmenų, kurių herojės skirtingų likimų ir charakterių. Kiek kainuoja persikūnijimas į kitą žmogų?
- Operoje dainuojančios moterys turi būti daugiau nei apkūnios - tai vis dar gajus stereotipas, kurio standartų neatitinkate. Kaip atsitiko, kad...
Neturiu didelio užpakalio ir didelės krūtinės? (juokiasi). Dėl to greičiausiai kalti genai. Beje, toks stereotipas jau pasenęs. Nemėgstu savęs storos, nors gyvenime buvo periodas, kai svėriau gerokai daugiau nei dabar. Tačiau į tą laikotarpį grįžti nenorėčiau, nes jaučiausi sunkiai, nepatogiai. Be to, būti lieknai ir gražiai nieko nekainuoja. Kur kas brangiau už viską moka apkūnūs - jie suvalgo daugiau maisto, drabužiams reikia daugiau audinio...
Tuo tarpu lieknas nevalgo ir taupo pinigus. Va, čia tai juokauju, nes ir man visko būna. Kai kada atsikeliu naktį užkąsti. Ir persivalgymo dienų būna. Jei kažkas negerai, būtinai reikia suktis apie šaldytuvą. Ištikus stresui, dažniausiai ne tik valgau, bet ir persivalgau, tad keli kilogramai ima ir prisiklijuoja.
- Ką darote, kai užkimstate ar peršąlate, o reikia dainuoti?
Nedainuoju. Mane keičia dublerė, bet jei ir ji serga, „vežam“ kuri sveikesnė. Kartais elgiuosi drastiškai – einu pas gydytoją. Bet dažniausiai gydo magiškų galių turinti scena - užlipus ant jos, užkimimas dingsta. Beje, jei temperatūra neviršija 38 laipsnių, vaistų visai nevartoju. Neatsimenu, kiek metų negėriau antibiotikų....
-Būdama vilniete likote Kauno muzikiniame teatre ir pasirinkote operetę?
- Vis dar neturime daug operetės gerbėjų. Kodėl?
Tikiu, kad operetės gerbėjų visada buvo, yra ir bus. Kažkada nemėgti operetės buvo lyg ir „madinga“, ir toji “mada” ne vienerius metus buvo savotiškai propaguojama gal dėl to, kad operetė - ne kiekvienam įkandamas riešutas? O gal ir mes, dainuojantys operetėje, ne viską padarėme, kad išlaikytume gerą jos vardą...
Tačiau nežiūrint į nieką, garsiausi pasaulio muzikai operetę reabilituoja ir patys traukia šio žanro arijas pripažindami, kad operetėse yra aukščiausio lygio muzikos. Pasižiūrėkime, ką dabar dainuoja įvairių projektų dalyviai? Operetę, miuziklą - ir tai žavu. O koncertuose kai pasigirsta melodijos iš operečių iš karto pajunti publikos pagyvėjimą...
Taip jau susiklostė, kad mūsų teatras labiausiai žinomas kaip operetės žanro propaguotojas, visada turintis savo žiūrovą. Net ir per įvairias krizes publika savo plojimais dėkoja mums už spektaklius...
- O gal dainuoti operetėje ar miuzikle tiesiog „juokų darbas“?
Tik atrodo, kad dainuoti operetėje – „juokų darbas”. Tai žanras, kur turi dainuoti kaip operoje, šokti kaip balete, vaidinti kaip dramoje. Čia vyrauja optimizmas, humoras, lyriški, kilnūs, romantiški jausmai, emocingumas ir artistiškumas. Be to, operetėje arijos paprastai apima visą balso diapazoną - nuo aukščiausių iki žemiausių natų, kurias dainuojant reikia geros balso technikos ir ištvermės.
Operetei dėkinga už sceninę laisvę, gebėjimą improvizuoti, už šokį – kokia gi operetė be šokių! Nesumeluosiu sakydama, jog žiūrovui operetė - lyg desertas…Bet nežiūrint į tai, daugelis joje dainuojančių aktorių pritars, jog šis žanras toks pat rimtas, kaip ir opera. Palyginus su operomis, operetėse muzikinė medžiaga gal ir ne tokia sudėtinga, tačiau specifinė – čia neatskiriami draminiai intarpai, kur solistas gali atskleisti savo aktorinius gebėjimus, papildyti personažą įvairiausiomis nemuzikinėmis spalvomis. Todėl toji laisvė kurti užburia ir vis nenustoja viliojusi.
- Ar nesunku plėšytis tarp dviejų miestų, dviejų gyvenimų? Ypač dabar, kai ne vienas guodžiasi, jog reikia taupyti.... Jūs gi dalinate save Vilniui ir Kaunui, kasdien skaičiuodama šimtus kilometrų...
Aš nesiplėšau, o gyvenu. Tokį gyvenimo būdą pasirinkau pati ir dėl to nė kiek nesigailiu. Teisybės dėlei reikėtų patikslinti, kad dalybomis čia net nekvepia. Tiesiog tuo metu, kur būnu, būnu visa savo esybe. O sudėtinga buvo tik pradžioje - 100 kilometrų nuo Vilniaus ir šeimos atrodė nepamatuojamai daug. Tačiau po 20 tokio gyvenimo metų to atstumo net nepastebiu, kaip ir dalybų, kurių kaip ir neliko dukrai užaugus.
O dėl nuvažiuotų kilometrų... niekada negalvoju, jog mano kelionė į Kauną kainuoja daugiau pinigų nei talonėlis troleibusui, kuris į darbą važiuoja, tarkim, Vilniuje. Tiesiog vadovaujuosi senu kaip pasaulis dėsniu - jei žmogui labai kažko reikia, jis būtinai tą turės.