Norite ir jūs vertinti valgius?
„Reikės labai daug kantrybės, kol jus pradės pastebėti“, – sako Andrius Užkalnis.
Kokį kelią A. Užkalniui teko nueiti, kol jo apžvalgos sulaukė išskirtinio populiarumo? Kokių savybių reikia, norint vertinti patiekalus? Kas yra baisiausia netikusio padavėjo elgesyje? Kodėl reikėtų atprasti ploti nusileidus lėktuvui ant žemės?
Publicistas, žurnalistas Andrius Užkalnis atsako į klausimus ir pataria, ką daryti, kad emigrantas būtų įvertintas.
– Kaip manote, ar kada nors lietuviai atpras ploti lėktuvui nusileidus ant žemės?
– Aš labai to norėčiau, nors reikalai kol kas neina geryn. Daugelis sako, kad tai niekam nekenkia. Aš manau, tai taip pat naivu, kaip sakyti, kad skrepliuotis ant žemės niekam nekenkia. Tai negražu, kvaila, necivilizuota.
– Niekur kitur vienoje vietoje nepamatysi tiek daug spalvotų ilgų gelinių nagų, lakinių ir gėlėtų paplūdimio krepšių ir sportui skirtų aksesuarų, kaip lietuvių eilėje prie skrydžio įlaipinimo vartų. Kaip manote, ar ateis kada nors ta diena, kad tie žmonės supras, kad sporto rūbai yra skirti tik sportui, paplūdimio krepšiai – paplūdimiui?
– Žinote, ir kitose šalyse, ne tik Lietuvoje, yra žmonės, kurie yra angliškai vadinami „white trash“ – baltosios šiukšlės. Jie tokie yra dėl neadekvataus auklėjimo ir dėl blogų pavyzdžių šeimoje. Jie nenustos taip rengtis ir puoštis, nes jiems tai yra smagu ir gražu. Kai kuriuos gal perlauš gyvenimas, nauja šeima, partneris, darbo aplinka. Kitiems tai yra, deja, beviltiška.
– Kaip manote, ar verta per spaudą bandyti „auklėti“ prasto skonio turėtojus? Ar tai yra bergždžias reikalas?
– Ne bergždžias, ne. Bet reikia suvokti efektyvumo ribas. Galima informuoti, gal net kelis kartus, tačiau nereikia tikėtis, kad daugiau nei keli procentai sureaguos ar pakeis savo įpročius. Kiekvienoje auditorijoje yra vos keli procentai, kurių veikloje kažkas pasikeis.
– Lietuviai Anglijoje garsėja pigia darbo jėga. Britų spauda dažnai pasišaipo iš „juodadarbių“ lietuvių emigrantų. Dėl to kartais (lietuviui, kuris neįtelpa į tos atvykėlių tautiečių masės standartinius rėmus), tiesiog yra gėda ištarti, kad esi lietuvis. Ir neapsimoka. Nes automatiškai į tave žiūrės kaip į sutinkantį su prastesnėmis sąlygomis ar menkesniu atlygiu. Jūs, kaip turintis ilgametę gyvenimo Anglijoje patirtį, patarkite, kaip išvengti šio išankstinio požiūrio?
– Požiūrio neišvengsi. Reikia suvokti, kad jis yra ir toks ir bus. Mes nepakeisime požiūrio, mes tik galime pakeisti savo elgesį. Pirmiausia, nereikia ginčytis su šituo požiūriu. Antra, jeigu nepatinka, kad apie tave galvoja, kaip apie pigią darbo jėgą, nebūk pigia darbo jėga. Būk brangia darbo jėga. Nedirbk už pigiai. Dirbk už brangiai. Tave pradės gerbti kiti tik tada, kai pradėsi save gerbti. Tave įvertins kiti, kai tu save įvertinsi.
– Prieš dvidešimt metų, laimėjęs BBC vykdomą konkursą, išvykote į Didžiąją Britaniją. Ten pragyvenęs 16 metų, 2011 m. grįžote į Lietuvą. Ko šiandien ilgitės labiausiai iš gyvenimo Anglijoje metų?
– Mažai ko ilgiuosi. Gyvenimas per trumpas, kad gyvenčiau praeitimi. Man patikdavo labai dideli knygynai ir labai stori laikraščiai ir žurnalai. Gal dėl to nusprendžiau leisti savo žurnalą, UŽKALNIO, kad galėčiau turėti tai (ir skaitytojai galėtų turėti tai), ko Lietuvoje ligi šiol nebuvo.
Dar labai ilgiuosi Londono Heathrow oro uosto, kur būdavo orlaiviai iš viso pasaulio.
– Kas jums yra skaniau – cepelinai su spirgučiais ar Jorkšyro pudingas su svogūnų padažu?
– Tikrai cepelinai su spirgučiais. Jorkšyro pudingo taip niekada ir nepamėgau, ypač todėl, kad tas kepinys neskaniai sumirksta rudame padaže.
– Esate internetinio portalo „Laukinės žąsys“ sumanytojas ir vyriausias redaktorius. Patarkite, norintiems sekti jūsų pėdomis, kokių savybių reikia, norint vertinti valgius ir restoranų kultūrą?
– Viskas itin paprasta. Reikia tiesiog eiti, valgyti ir paskui apie tai rašyti. Tik reikės labai daug kantrybės, kol jus pradės pastebėti. „Laukinės Žąsys“, ko gero, pasidarė žinomos po pirmųjų šimto apžvalgų. Šimtas apžvalgų – tai labai daug. Čia yra kantrybės ir užsispyrimo klausimas. Ir nesitikėkite iš šito reikalo greitai uždirbti, apskritai nesitikėkite uždirbti. Restoranų kritika – tikrai vienas blogiausių būdų užsidirbti pinigų. Beje, ir iš pačių restoranų irgi užsidirba pinigų labai nedaugelis. Tačiau, jei pasiruošę užsiimti šiuo reikalu, kaip hobiu, tai gali būti labai smagus užsiėmimas.
– Kas jus labiausiai erzina netikusių padavėjų elgesyje?
– Nesugebėjimas galvoti savo galva ir prisiimti atsakomybės už kliento gerą potyrį. Elgesys „ką aš žinau, aš tik padavėjas“. Tai siutina.
Padavėjas nėra vien patiekalų ir sąskaitų nešiotojas, jis yra sąsaja tarp virtuvės ir lankytojo, ir todėl dažnai nuo jo priklauso ne tik kliento įspūdžiai tądien, o ir jo ketinimas sugrįžti kitą kartą.
Dar yra baisu, kai padavėjas apsimeta, kad nemato kliento, kilnojančio rankas ir kviečiančio prie savo staliuko. Tas apsimetinėjimas išerzina net tuos žmones, kurie šiaip jau yra gerai nusiteikę restorano atžvilgiu. Kvaila taip elgtis. O jei nuolatos nespėjate prie staliukų, arba jūs turite aptarnauti per daug staliukų, arba tiesiog esate netikę. Greičiausiai esate netikę – Italijoje dažnai galima pamatyti, kaip vienas padavėjas aplaksto penkiolika staliukų, ir visi laimingi, ir su visais pasišneka. Jis tiesiog labai gerai išmano savo darbą.
– Kaip vertinate nuolatinį (po kiekvieno patiekalo) padavėjo klausimą „ar buvo skanu“?
– Niekaip nevertinu. Tiesiog tiems padavėjams taip liekia sakyti kvaili savininkai, kurie įsivaizduoja, kad rūpestį klientu galima pakeisti rūpesčio imitavimu. Paklausinėkime robotų balsais „ar skanu buvo“, ir tada klientas pasijus jaukiai ir gerai. Žinoma, taip yra lengviau, negu pasamdyti tokių padavėjų, kurie sugebėtų normaliai dirbti ir nuoširdžiai rūpintis atėjusiais.
– Išleidote didelio populiarumo sulaukusias knygas: „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, „Kelionių istorijos“, „Prijaukintoji Anglija“, „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“, „Antroji evangelija pagal Užkalnį“, „Užkalnio kelionės“. Apie ką bus sekanti knyga?
– Dar nelabai tiksliai galiu pasakyti. Yra jau beveik parengta mano knyga „Pamokymai“, kuri yra mano mieliausių tekstų iš interneto rinktinė. Dar noriu rašyti apie valgymą Vilniuje, kur būtų susistemintos kai kurios rekomendacijos. O dar pradėjau rašyti romaną, bet nežinau, kada galėsiu jį pabaigti.
– Palinkėjimas Anglijos lietuviams.
– Linkiu, kad gyvenimas Anglijoje nebūtų tas dalykas, kuris jus apibrėžia. Tai, kur jūs gyvenate ar dirbate, yra tik gyvenimo ar darbo vieta. Svarbu yra tik tai, ką pasiekiate, ką sukuriate ir kaip jaučiatės. Skirstymasis pagal gyvenimo vietą yra absurdiškas.
Ir niekada nesakykite, kad jus iš kažkur išvarė (Lietuvos valdžia ar dar kas nors). Nebūkit tie, ką varinėja ir stumdo.
Pastumdėliais ir aukomis galite pasiskirti tik jūs patys. Vertinkite save, ir tada kiti pradės jus vertinti.
Būkite tie, kas patys pasirinko gyvenamąją ar darbo vietą. Kai save nors kiek gerbsite, bent jau tiek, kad apie save nekalbėsite, kaip apie mazgotes ir aukas, gal ir kiti pradės jus gerbti labiau.
