A. Lasytė: dabar mano dienos – kaip vakarėliai

 (2)
Aktorė ir dainininkė, grupės „Liūdni slibinai“ narė Aistė Lasytė (29 m.), žiūrovams puikiai pažįstama kaip „Auksinio balso“ savininkė, vasaros sezoną atidaryti žada kviesdama į autorinių dainų koncertą. Atrodo, niekada entuziazmo nestokojanti mergina sako, kad prieš pusantrų metų įvykusi akistata su mirtimi paskatino į gyvenimą ir kūrybą pažvelgti kitomis akimis.
Aistė Lasytė
© DELFI / Andrius Ufartas

– Gyveni solinės programos, kurią vilniečiams pristatysi vasaros pradžioje, rengimo nuotaikomis. Kodėl nusprendei nerti į naują kūrybinę erdvę?

– Ruošiu autorinių dainų solinę programą, pavadintą „etape“. Tikriausiai vieniems ši žinia yra nauja, o kiti gal jau net girdėjo mano pirmąjį dainos įrašą „Gera diena ateina… kartais“. Man ši programa – kaip šviežias gyvenimo etapas, kuriam skyriau daug dėmesio, įdėjau (ir vis dar dedu) daug darbo, kuris pilnas įvairių jausmų, ieškojimų.

Šiame etape norėjau „pasikapstyti“ po elektroninius (arba, kaip mėgstu sakyti, sintetinius) skambesius, kurie neša minorinę, tačiau jautrią ir ritmingą atmosferą. Be to, koncertą bus galima ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Ne veltui pasirinkau teatrinę erdvę Menų spaustuvėje. Trumpiau tariant, bus ne tik garso, bet ir vaizdo! Viliuosi, kad ir žiūrovų bus, nes kitu atveju… Na, tikiuosi to kito atvejo nebus (juokiasi).

– Aktyviai dalyvauji muzikinėje veikloje, sukiesi teatro scenoje. Neplėšo sėdėjimas ant dviejų kėdžių?

– Mano kambaryje gali būti daug kėdžių, bet kam sėsti ant jų vienu metu? Pasėdi ant vienos kėdės tiek, kiek tuo metu reikia. Tada persėdi ant kitos, o prieš sėdant sveika ir pastovėti ar pabėgioti (šypsosi). Taigi manau, žmogus gali užsiimti daugybe dalykų, kurie jam įdomūs. Ir visos veiklos gali būti papildančios viena kitą. Viskas priklauso nuo to, kiek man reikia, kad jos viena kitą pildytų. Taip ir teatras, muzika – nors jie galėtų būti ir vienas be kito, bet man reikia, kad būtų kartu.

– Prieš kiek mažiau nei pusantrų metų buvai atsidūrusi per plauką nuo mirties – plyšo galvos aneurizma...

– Buvo išties nepavydėtina situacija. Dar ir dabar kartais apima nerimo bangos, kai tai suvokiu. Buvo sunkus etapas, po kurio daug mąsčiau apie mirtį, žmones, apie tai, kas man svarbu, ką noriu gyvenime daryti, ką keisti. Bet be viso to turbūt nebūtų šios mano dabarties, kuri yra pati nuostabiausia ir dabar situacija jau pavydėtina (šypsosi)

– Gal ir anksčiau jutai kokių pavojingų simptomų, į kuriuos tiesiog numodavai ranka?

– Nepamenu. Būdavau hiperaktyvi ir šiaip į daug ką nekreipdavau dėmesio. Kartais užklupdavo nerimo atakos, bet nežinau, ar tai susiję. Daugybė žmonių šiandien susiduria su nerimu. Tiesa, likus savaitei iki aneurizmos plyšimo jutau stiprų galvos skausmą, bet tądien buvau labai pavargusi ir daug jaudinausi, todėl priežastis atrodė pateisinama.

– Stipriai po šio įvykio pasikeitė tavo gyvenimas? Tenka privengti vakarėlių, pasisėdėjimų iki paryčių ir kitų menininkams paprastai „pripiešiamo“ bohemiško gyvenimo atributų?

– Noriu pasidžiaugti, kad su laiku bohemiško gyvenimo etiketė menininkams klijuojama vis rečiau. Pažįstu daugybę menininkų, kurie nevartoja alkoholio ir keliasi aštuntą ryto. Tarp jų dabar – ir aš. Iš pagrindų pakeičiau gyvenimo būdą: negeriu alkoholio, pašalinau iš valgiaraščio mėsą, didžiąją dalį cukraus. Taip pat esu eterinių aliejų ir masažų gerbėja, rytais lendu po šaltu dušu. Viskas gali skambėti labai neįdomiai, bet man labai įdomu!

Tai – gyvenimo kasdieniai ritualai, be kurių turiu įdomią veiklą, supa daugybė nuostabių žmonių. Pastebėjau, kad tie, kurie vos nenumiršta, pradeda labiau rūpintis savimi. Turbūt prieš pusantrų metų nebūčiau to supratus. O dabar jaučiu, kad noriu gyventi būtent taip. Esu laimingesnė ir dažniausiai mano diena būna aktyvi. Todėl vakarėliai nesitęsia per naktį, nes tos mano dienos kaip vakarėliai – šoku, dainuoju ir maloniai klegetuoju (juokiasi).

Dviračių sezono atidarymas
Dviračių sezono atidarymas
© Georgijus Pavlovas

– Visiškai atsisakei alkoholio dėl to, kad paklausei gydytojų ar dėl kitų priežasčių?

– Labai sunku pasakyti, kaip nusprendžiau jo atsisakyti, nes tiesiog atėjo jausminis suvokimas, kad man alkoholio nereikia. Gal prisidėjo ir tai, kad po vakarėlio man būdavo labiau liūdna, negu kad smagu jo metu (šypsosi). Dabar tiesiog negeriu ir tiek. Ir labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Nuo vyno taurės nieko blogo nenutiktų, bet nematau toje taurėje jokio taurumo. Jei iš aplinkinių sulaukčiau „negatyvo“ (nors nelabai suprantu, kodėl turėčiau jo sulaukti), tai pagalvočiau, jog pavydi, kad man ir taip linksma (juokiasi).

– Turi tokio negęstančio „varikliuko“ paslaptį?

– Jokių paslapčių čia nėra – kartais būnu ir liūdna, ir pavargusi, ir nieko blogo tame nematau. Žmonių gyvenimai tuo ir nuostabūs, kad jie kupini įvairiausių jausmų.

– Vis nepasimiršta įspūdingi pasirodymai „Auksiniame balse“, tau atnešę ir pergalę šiame projekte. Netraukia grįžti į televiziją?

– Televizija yra įvairi, todėl traukia tik tai, kas įdomu, o kas įdomu – netraukia (šypsosi). Esu atvira idėjoms ir pasiūlymams, todėl jei kas nori duoti man papildomo darbo tai nedvejokit, siūlykit ir gal sutiksiu (juokiasi).

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 
Naujienų prenumerata

Istorijos

S. Paltanavičius: pavasariui atsisveikinant mes galime dar sykį nustebti

Lietuvoje – dar pavasaris. Atrodo, pagaliau toks, kokio taip ilgai laukėme. Paskutinės dvi saulėtos ir šiltos pavasario savaitės užmarštin palydėjo visas jo negandas, ypač ne laiku kritusį sniegą ir šalnas.

Juvelyrė J. Lago: man patinka viskas, kas tikra (5)

Savo juvelyrikos namų „Yurga“ dešimtmetį švenčianti papuošalų dizainerė Jurga Lago (42 m.) pastaruoju metu garsėja ne tik kuriamais paukščiais, bet ir drąsiais viešais pareiškimais bei pasikeitusiu stiliumi.

Velnio gėrimas, sužavėjęs pasaulį (14)

Pasak psichologų, iš to, kur, kaip ir kokia kava geriama, galima padaryti nemažai įžvalgų apie žmogaus būdą, pomėgius ir jo amžių.

Lietuvos istoriją šimtamečiai pasakos ir fotografijomis, ir kino kadrais

„100 metų kartu“ – tai fotografijomis ir dokumentinio kino kadrais pasakojama šimtamečių istorija. Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui skirta idėja šalies bendraamžių lūpomis atskleis autentiškus pasakojimus bei Lietuvos valstybingumo raidą.

Fotografas M. Čepulis: tikrai nesu minios žmogus (3)

Ilgos valandos, praleistos sekant žvėries pėdsakais arba tūnant slėptuvėje, kerintys gamtos vaizdai, šaltis, audros bei rizikingi nuotykiai – tokia yra gamtos fotografo, ornitologo bei verslininko Mariaus Čepulio (42 m.) kasdienybė.