Trisdešimt vienerių ji gimdė pirmąjį sūnų būdama vieniša mama, keturiasdešimt dvejų santuokoje į pasaulį leido ateiti antrajam sūnui.
Kūdikis, naujagimis
© Corbis/Scanpix
Niekada neėmė motinystės atostogų.

Augindama vaikus įstojo ir pabaigė universitetą, parengė dvi disertacija (viena dar neapginta), parašė penkias knygas, dalyvavo begalėje konferencijų. Savo pavyzdžiu įrodė, jog vaikai netrukdo nei karjerai, nei asmeniniam komfortui.

Ši netradicinė moteris - tai Rut Leiserowitz, Lietuvoje geriau pažįstama Kibelkos pavarde.

Vokiečių istorikė, docentė, daktarė, dirbanti Laisvajame Berlyno universitete ir dėstanti Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institute.

Kūdikis netrukdė

“Aš dažnai mėgdavau sakyti: rašyti knygą yra tas pats, kaip būti nėščiai. Bet gimdyti vaiką yra visai kas kita, nei turėti naują knygą ar disertaciją rankose. Tai ir yra didžiausias įvykis gyvenime, nesulyginamas su niekuo kitu. Didžiausia laimė, kokia gali būti duota žmogui”, - kalbėjo 47 metų mokslininkė, Klaipėdos krašte žinoma ir kaip knygos “Vilko vaikai” autorė.

Rut pirmagimį Janą Kornelijų galima būtų laikyti minėtos knygos bendraautoriumi, nes juo vedina jauna mama keliavo per Klaipėdos krašto kaimus ieškodama vilko vaikų likimą patyrusių žmonių. Pamatę mažąjį Kornelijų, žmonės mieliau atverdavo namų duris ir širdis, vis siūlydavo vaikui pieno.

Prieš gimstant Kornelijui, Rut jau žinojo, kad teks būti vienišai mamai. Menka viltis susitarti su vaiko tėvu žlugo.

Kai pirmagimis išvydo pasaulį 1989-ųjų gruodį, ką tik buvo sugriuvusi Berlyno siena. Rut, gyvenusiai Rytų Berlyne ir garsėjusiai disidentine veikla, pagaliau atsivėrė užgintas kelias – studijuoti istoriją.

“Kai Kornelijus buvo trijų mėnesių, aš galų gale įstojau į universitetą, išsipildė mano svajonė. Vaikas visiškai netrukdė man studijuoti”,- prisimena Rut, tuomet buvusi jau brandaus amžiaus - trisdešimt vienerių.

Politinis perversmas Rytų Europoje leido išsipildyti dar vienai Rut svajonei – atvykti į Lietuvą ir savo akimis pamatyti, ar Nemunas iš tiesų yra tokia didelė upė, kaip pasakojo jos senelis. Iš Piktupėnų kaimo Klaipėdos rajone kilusi tėvo šeima, pasak Rut, iki šiol ginčijasi apie savo lietuvišką ar vokišką kilmę.

“Taip” pasakė sūnus

Daugiau nei po dešimties metų – antrasis Rut nėštumas ir visiškai kitokia patirtis. “Malonumas kartu su vyru lauktis kūdikio”, - prisiminusi tą laiką, sakė Leizerovic, kuriai nei amžius(42- eji), nei karjera neatrodė rimtos kliūtys nebeturėti vaikų.

“Mane labai erzino susiformavusi nuomonė Vokietijoje, jog gimdyti vaiką – tai turėti nepatogumų gyvenime, - kalbėjo Rut Leizerovic. - Daugelis universiteto kolegų į mano didėjantį pilvą žiūrėjo su dideliu skepsiu ir nesupratimu, esą kam jai šito reikėjo, kai vienas vaikas jau yra.”

Savo būsimą vyrą Rut pirmą kartą buvo sutikusi prieš daugelį metų, kai vienam pažįstamam ir jo draugui parūpino vizas iš Vakarų Vokietijos atvykti į sovietų kontroliuojamą Rytų Berlyną. Tas draugas dabar yra Rut vyras Michaelis.

Tik ką sugriuvus Berlyno sienai, jiedu ir vėl buvo susitikę, tada Rut ant rankų jau turėjo mažąjį Kornelijų. Gerokai vėliau, kai Michaelis tapo dažnu svečiu Rut namuose, dešimtmetis Kornelijus vieną dieną pasakė mamai: “Pasakyk jam, kad gali pas mus pasilikti”. Pasak Rut,sūnaus įvertinimas jai buvęs labai svarbus ir todėl, jog šis turįs gerą intuiciją.

Vaiką augino vyras

Michaeliui Leizerovicui gimęs Emanuelis Maksas buvo pirmagimis vaikas, o jo tėvams – pirmasis anūkas. “Mano uošviai gyveno mažame Vokietijos miestelyje, gatvėje, kur visų kaimynų vaikai jau buvo suaugę, tačiau nė vienas iš jų neturėjo vaikų.

Taigi mano uošvė, kuriai tada buvo per septyniasdešimt, tapo tiesiog gatvės karalienė”, - šypsojosi Rut.

“Ar galite įsivaizduoti, koks išsvajotas ir lauktas buvo Emanuelis”, - ne kartą mūsų pokalbio metu pakartojo Rut.

Tėviški jausmai, būnant 39-erių, Rut sutuoktiniui Michaeliui taip pat atrodė su niekuo nepalyginami ir labai stiprūs.

“Iš pat pradžių mums buvo aišku, kad aš turėsiu tęsti savo karjerą ir labai greitai, vos po aštuonių savaičių, sugrįžti į darbą. Todėl motinystės atostogų išėjo tėvas.” Anot Rut, Vokietijoje pamatyti vieną vyrą su kūdikiu ant rankų, einantį pas pediatrą, – labai retas reiškinys.

Michaelis buvo toji išimtis iš taisyklės. Jis su mažyliu vaikščiojo pas gydytoją, mamai nesant maitino jį iš buteliuko motinos pienu (kurio užšaldytų atsargų visada būdavo šaldytuve), keitė jam sauskelnes, pirko savo pirmagimiui drabužėlius. Ir visa tai darė su didele meile ir pasididžiavimu.

Būdamas metukų, mažylis pradėjo lankyti vaikų darželį.

„Aš visada stengiausi parodyti, kad prižiūrėti sveiką vaiką visiškai nesudėtinga, kad vyras tą gali lygiai taip pat, kaip ir moteris“, - kalbėjo Rut, prisiminusi, jog į pirmąją konferenciją jiedu trise išsiruošė, kai Emanueliui tebuvo trys savaitės.

Kūdikį krūtimi patyrusi mama maitino dešimt mėnesių. Vaiko maniežas nuolat stovėjo tėvo biure.

Kūdikį auginantis tėvas pripuldamas tvarkė reikalus nuosavame versle – kelionių firmoje.Šiuo metu Michaelis dirba Izraelio avialinijų pagrindiniu atstovu Vokietijoje.

10 dienų – be kompiuterio

Per pastaruosius penkiolika metų Rut Leizerovic šalia neturėjo kompiuterio tik vieną kartą – dešimt dienų ligoninėje gimus antrajam sūnui.

“ Po cezario pjūvio leidau sau malonumą dešimt dienų gulėti klinikoje, - pasakojo netradicinė mama. - Tiesa, niekas manęs nevertė būti ligoninėje, aš pati nusprendžiau, kad taip bus geriau. Vaikas pripras prie krūties, pradės normaliai tekėti pienas, aš atsigausiu, be to, nereikės papildomai važinėti tyrimų. Kita vertus, už visa tai mokėti nereikėjo“ (Vokietijoje sulaukusiai 35-erių nėštumo metu moteriai nekainuoja visi būtini tyrimai, įskaitant genetinius – R.M.).

Į ligoninę disciplinuota mokslininkė vis dėlto atvyko su didžiule biblioteka ir per tą laiką tvirtina perskaičiusi labai daug profesinės literatūros.

Ne tik po gimdymo, bet ir nėštumo metu Rut nesivadovavo jokiais įprastais patarimais. Išskyrus vieną.

“Aš leidau sau daugiau miegoti – po devynias valandas per naktį plius vieną valandą po pietų. Tai dariau ir pirmą pusmetį, kai maitinau krūtimi”, - pasakojo pašnekovė.

Ir dabar, anot jos, jei išeina po pietų nukristi penkiolika minučių, atsigauna puikiausiai.

Svarbu – bendras suvokimas

Ištekėjusi keturiasdešimties, moteris tvirtino neturėjusi didesnių sunkumų prisitaikyti šeimoje: “ Viskas klojosi lengvai, nes aš jau buvau daug pasiekusi profesinėje veikloje, ir man nereikėjo lenktyniauti dėl savęs įtvirtinimo ar tuščių ambicijų, kaip nutinka jaunoms poroms”.

Pasak Rut Leizerovic, jiedu su vyru ilgokai svarstė, kaip sudėlioti ateities planus: “Svarbiausia mums buvo bendra vertybių sistema ir ką mes bendromis jėgomis norime pasiekti“.

Kasdieniame gyvenime pora iš karto apsisprendė mažiau dėmesio skirti buičiai. Įprato iš anksto paruošti nesudėtingo maisto. Jiems iki šiolei be galo svarbu kartu susėsti prie stalo bendros vakarienės.

Leizerovicų namuose darbai neskirstomi į vyriškus ir moteriškus. Kiekvienas šeimoje turi savo pareigas. Valgį gamina ir Rut, ir Michaelis.

Sūnus Kornelijus, gimus broliui, taip pat turėjo daugiau pareigų namuose, tačiau tam nesipriešino.Vyresnėliui brolio atėjimas leido daug išmokti, pirmiausiai – būti atsakingam. Tai, mamos žodžiais, buvo geriausia auklėjimo priemonė. Be to, mažasis davė daug šilumos, artumo – begalę gražiausių išgyvenimų.

Vaikai užauga greitai

Šiuo metu šešiolikmetis Kornelijus laikinai yra palikęs tėvų namus – pagal mainų programą metams išvykęs į Portugaliją išmokti tenykštės kalbos. Beje, Kornelijus dar nėra pamiršęs ir lietuviškai – kalbėti bei rašyti. To jis išmoko dar būdamas vaikas, kai su mama kartu ketverius metus gyveno Klaipėdoje ir Nidoje. Rut dirbo moksline bendradarbe ką tik susikūrusiame Tomo Mano kultūros centre, dėstė Klaipėdos universitete.

Moteris labai gerai prisimena, kaip išlydėjo Kornelijų į pirmąją klasę Klaipėdoje. Po metų, sulaukęs šešerių, mokyklos slenkstį Berlyne peržengs Emanuelis (dabar jis lanko paruošiamąją grupę vaikų darželyje). Šis sugretinimas Rut atrodo neįtikėtinas: “Kažkaip per greitai...”

Pavasarį istorikė pabaigė rašyti didžiulį darbą - habilitacijos daktaro disertaciją apie pasienio gyvenimą žydų aspektu XIX – XX amžiuje Rytų Prūsijoje ir Lietuvoje. Beliko ją apginti. Parašyta penktoji knyga, kuri ieško savo leidėjo.

“Reikia melstis, kad liktume geros sveikatos. Profesoriaus vardas nėra taip svarbu. Kur kas sunkiau bus rasti profesoriaus vietą kuriame nors universitete, nes akademinė bedarbystė Vokietijoje - didžiulė. O apskritai įdomaus darbo visada yra labai daug”, - kalbėjo mokslininkė Rut Leizerovic, antrus metus dirbanti Laisvajame Berlyno universitete ir su doktorantais koordinuojanti mokslinį projektą – Napoleono karo prisiminimai Europos kontekste.

Svajonės – be pabaigos

Rut Kibelką - Leizerovic pažįstantys žmonės nepaliauja stebėtis šios moters energija ir tvirtumu. Ji sugeba nepaprastai atkakliai siekti savo tikslo, pakeliui griaudama visas užtvaras. Regis, ką užsibrėžia, tą ir padaro.

Gyvenimas jos nelepino ir nežadėjo jokių lengvų pergalių. Kaskart reikėjo įrodyti – aš esu, esu tokia, kokia esu ir galiu galbūt geriau už kitus.

Žinojau jos svajonę po antrojo sūnaus gimimo iškart susilaukti trečiojo vaiko. Todėl paklausiau:

- Rut, ar dar svajoji apie trečią vaiką?

- Svajoju. Svajonėms nėra pabaigos...

- O jei išsipildytų... ką – ir vėl gimdytum?

- Tikrai taip.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Vaizdas pro langą į Europą: Baltijos regionas Kremliui – tik viena jo baisios strategijos detalė (14)

Su rusų ekonomistu, žurnalistu Dmitrijumi Travinu DELFI susitiko Europos universitete Sankt...

Paėmusieji būsto paskolas viliojami galimybe sutaupyti nemenką sumą (4)

Tūkstančiai šalies gyventojų įsigydami nuosavą būstą skolinosi pinigų iš bankų....

Azija kuria savo pasaulio tvarką (4)

Pastaruoju metu daug pasakyta apie tai, kaip Donaldo Trumpo administracijos politika kertasi su tuo,...

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (11)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (234)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Geriausi pusryčiai norintiems sulieknėti (1)

Norintys mesti svorį gali lengviau atsikvėpti – šį kartą nereikės valgyti nieko neįprasto. Ir...

Atlikėjas iš P. Afrikos GSLIM žmoną ir ramybę rado Lietuvoje: dar visai neseniai ten mūsų santykiai būtų buvę nelegalūs (5)

Pusę metų Lietuvoje gyvenantis dainininkas iš Pietų Afrikos GSLIM (Gabriel Sweet Life In Music)...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (17)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (24)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (58)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...