Eugenija Mačiulienė prašė jos negarsinti, neaukštinti. Bet šią istoriją tikrai verta aprašyti. 1945-aisiais suimta dvidešimtmetė vargo Mordovijos lageryje ir Sibiro tremtyje. O Lietuvoje likęs sužadėtinis, būsimasis rašytojas Jonas Mačiulis laukė jos 11 metų. Šiandien Eugenija sako, kad patirti sunkumai išmokė ją suprasti ir atjausti kitą žmogų. Katalikiškos organizacijos – Marijos legiono pirmininkė dabar kartu su kitomis moterimis padeda apleistiesiems.
Buvusi tremtinė Eugenija Mačiulienė
© G. Savickio nuotr.
1945-ųjų gruodį ką tik baigusi mokytojų seminariją Eugenija Šimanskytė gavo kvietimą atvykti į Kauno raj. Švietimo skyrių. Čia pasitiko jaunas, elegantiškas vyriškis ir padaręs riterišką pagarbos gestą, pakvietė pas ministrą Juozą Žiugždą pietų. Už durų laukė „Volga“. Eugenija, sako, supratusi, kur iš tiesų ją veža, nors pakeliui dar kalbėjosi apie teatrą, solistus, filmus. Sustojo Žaliakalnyje prie Kauno garnizono kontržvalgybos. Vaišintis teko valgykloje, paskui nuvedė į tamsų rūsį su mažyčiu langeliu. Kampe ant supuvusių šiaudų kamavosi epilepsijos priepuolio ištikta jauna graži mergina. Negalėdama kitaip padėti, Eugenija atsigulė ant jos. Raitėsi abi, bet jau mažiau.

Išdavystė

Iki suėmimo E. Šimanskytė platino pogrindinę laisvės kovotojų spaudą, perduodavo medikamentus, net ginklus. Ją išdavė geriausia kurso draugė, kuriai irgi duodavo paskaityti pogrindžio spaudos. „Bet jokių priekaištų neturiu, ant jos nepykstu, norėčiau ją susirasti“, – skuba pridurti p. Eugenija, – Man gaila tų moterų, kurios dėl naivumo viską išpasakodavo – jos patikėdavo pažadais, kad jas išleis ar nemuš, nekankins. Bet šias moteris teisė kaip ir kitas, vežė į lagerius, sibirus. Toji, kuri mane išdavė, vėliau sėdėjo su manimi tame pačiame lageryje.“

Pati Eugenija tardoma nieko neprisipažino, neigė ryšius su partizanų vadais. Iš pradžių kalėjo Vilniuje Rasų persiuntimo punkte, vėliau – 6-ajame Mordovijos lageryje. Paskui buvo ištremta į Sibiro taigos platybes netoli Novosibirsko.

Eugenija sako iki šiol negalinti suvokti, koks didelis, pastovus ir nuostabus turėjo būti jos sužadėtinio Jono Mačiulio jausmas. Jis – jaunas, gražus eruditas, šokėjas ir dainininkas – laukė jos net 11 metų.

Laiškų epopėjos

J. Mačiulis mylimajai Eugenijai parašė šimtus laiškų (dalis jų paskelbta 2003 m. pasirodžiusiame rinkinyje „Seredžius“). Mordovijos lageryje buvo griežtas režimas ir laiškų kalinėms neperduodavo. J. Mačiulis nežinojo savo laiškų likimo, bet darė sau jų kopijas. Eugenija pasakoja, kad iš lagerio du kartus per metus buvo galima pasiųsti žinią pagal trafaretą, kurio pavyzdys kabojo ant sienos: gyvenu gerai, man nieko nereikia, esu sveika.

Išsamesnį laišką pavyko išsiųsti per kalinių dalią supratusią pagyvenusią rusę, kartą per metus atvykdavusią tikrinti kalinių pagamintos produkcijos. Maskvoje išsiųstas laiškas pasiekė adresatą. Tačiau kitąmet E. Šimanskytės ir jos draugės parašytą laišką, išsiųstą Mordovijos sostinėje, perėmė NKVD. „Kaip man tų saugumiečių negirti, – stebisi p. Eugenija. – Po pusantrų metų susekė, kas tą laišką rašė. Nors pavardė, adresas buvo užrašyti ne tie, rašiau ne tėvams, o sužadėtiniui. Nors neprisipažinau nei rašiusi, nei kas jį išsiuntė, gavau už tai septynias paras karcerio, o pagal pasaulines taisykles jame galima sėdėti tik keturias. Lauke tuomet buvo 32 C šalčio, karcerio patalpos – nekūrenamos“, – šypsosi p. Eugenija.

Pjovė didžiulius medžius

Mordovijoje lietuvė siuvo vatines kelnes, šimtasiūles. Dirbdavo ir naktimis – po keletą mėnesių be jokios pertraukos. „Pasidarydavai toks apdujęs, viskam abejingas“, – prisimena p. Eugenija. Sibiro tremtyje teko pjauti galingus taigos beržus, kedrus. Vėliau pateko į cechą, rankiniu būdu gaminusį plačias slides. Tose vietose užšaldavo jau rugpjūčio pabaigoje, būdavo net iki 40 C šalčio. Tremties pradžioje moteriai teko gyventi mažytėje iš molio drėbtoje grytelėje be jokių baldų. Paskui kitų tremtinių rūpesčiu persikėlė į erdvesnę, kur už pertvaros tilpo paršiukas, karvė, avis.

Tremtyje jautė tėvynės kvapą

Kai žmonės jau pradėjo grįžti iš lagerių, žinia, kad dar teks vykti tremtin, buvo neapsakoma. Eugenija įlindo į krūmelį prie barako ir išsėdėjo ten visą naktį. Bet viltis pamatyti tėvynę ir vėliau ruseno. „Net Sibire jausdavau gimtinės kvapą“, – sako pašnekovė. Tremiant tikėtasi, kad lietuviai kurs šeimas su vietiniais. „Visiems sakydavau, kad esu ištekėjusi, bet niekas netikėjo. Kai galiausiai pas mane atvažiavo sužadėtinis, pamanė, kad jis yra amerikonų šnipas“, – šypsosi buvusi tremtinė.

Sibire gavę civilinę metrikaciją, vėliau, jau grįžę į Vilnių, Šv. Mikalojaus bažnyčioje gavo „šliūbą“. „Kai susituokėme, mums nereikėjo nieko. Gyvenome mažučiame kambarėlyje, bet buvo labai gera. Kiek tik galėdavome, būdavome kartu. Ir visą gyvenimą taip. Tas jausmas buvo tikra palaima.“

J. Mačiulis dirbo tuometinėje Respublikinėje bibliotekoje, savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje, archyve. E. Mačiulienė iš pradžių kurį laiką nedirbo, augino dukterį. Kai pirmą kartą bandė įsidarbinti, jai į akis išrėžė: neturi teisės kojos į Vilnių kelti, dar drįsti prašyti pedagoginio darbo. Laimė, brolis padėjo gauti dokumentus be žymos, kad ji – buvusi tremtinė. Vėliau per pažįstamus pavyko gauti darbo vaikų darželyje. Kad prisidurtų pragyvenimui, Eugenija Gėlininkų draugijai augino tulpių svogūnėlius, dar dirbo namudininke–trikotažininke įmonėje „Dovana“. „Mano ir vyro atlyginimai buvo maži, bet mums užteko. Ir dabar užtenka. Dėkoju Dievui, kad esu pavalgiusi.“

Gyvenimo pamokos

„Kalėjime, lageryje, tremtyje visos buvome vienodos. Ir per tardymą jautėmės tarsi viena šeima. Kambarėlyje trisdešimt mūsų miegodavo ant to paties šono. Sutartinai apsiversdavome ant kito. Utėlės eidavo per visas. Bet iš nieko jokių priekaištų.“ Prie to bendrumo taip įprato, kad grįžus į Lietuvą buvo sunku atsikratyti įpročio valgyti iš vieno indo.

Patirti sunkumai išugdė jausmą, kad svarbiausia yra meilė. Vargai išmokė suprasti kitą žmogų, jo gyvenimo sąlygas, atjausti, priimti tokį, koks yra, ieškoti jame gėrio. Pirmiausia galvoti, kuo gali būti naudingas kitam. „Kovoti dėl savęs nemoku, bet dėl kito daug ką galiu padaryti.“

E. Mačiulienė yra krikščioniškojo Marijos legiono pirmininkė. Šiai organizacijai pasaulyje priklauso apie 3 milijonai narių. Jų pareiga – dvi valandas per savaitę dirbti labdaringą darbą. Vienos moterys lanko ligonius, kitos – vaikų namus ar kalėjimus. Kitas p. Eugenijos užsiėmimas – susitikimai prie Šv. Mikalojaus bažnyčios susibūrusiame moterų ratelyje. Kai kurioms iš jų – senyvoms, vienišoms tai bene vienintelė proga pabendrauti, išsipasakoti. „Turiu tiek darbo, kad nėra kada atsisėsti“, – sako pašnekovė.

Šiuolaikinis patriotizmas

Anot p. Eugenijos, vaikystėje ji turėjo nuostabius mokytojus, tada buvo labai svarbus patriotinis auklėjimas. Dabar to jau nepastebi. „Lietuva man buvo viskas. Bet šiandien labai skaudu, kai mažai matau meilės gimtinei, rūpesčio ja. Patriotizmas žmonėms nesvarbu, tik „aš“, „man“. Dabar leidžia įstatymus savo naudai. Manau, pakanka vienintelio įstatymo: mylėk savo artimą kaip pats save – tada viskuo su kitu dalysiesi.“

Vis dėlto p. Eugenija tiki, kad grėsmės šaliai akivaizdoje žmonės susiburtų jos ginti. „Žiūrėkit, kaip į Baltijos kelią susirinko, ginti Seimą atskubėjo. Vadinasi, kur nors giliai yra paslėptas tas jausmas.“

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (112)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Užsiminė apie galimybę padėti mažiau uždirbantiems, dėl kurios iečių nelaužo jokia partija (23)

Politikai turėtų peštis ne dėl Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatų, o galvoti apie...

„Brexit“ žala. Kas laukia tūkstančių darbuotojų iš Lietuvos? (217)

Šimtai tūkstančių darbuotojų iš Europos Sąjungos valstybių nėra užtikrinti dėl savo...

Mokykla tėvus gąsdina labiau nei vaikus (40)

Jungtinėje Karalystėje įsikūrusiems ir mokyklinio amžiaus atžalų turintiems lietuviams ruduo...

Beprasmė tragedija: pasaulio čempionas Rusijoje pateko į mirtinas muštynes (49)

Rusijos sporto bendruomenė sukrėsta: nuo patirtų sunkių galvos traumų Anapilin iškeliavo...

Trečdalis menopauzės sulaukusių moterų turi šią „dovaną“: ginekologas paaiškino, kada reikia sunerimti (24)

Daugelis moterų net neįtaria, jog jų gimdoje vystosi miom a. O dažniausiai jas atlikti padeda...

Kvapą gniaužiančios vestuvės: prabanga, 3 metrų šleifas ir seksualus nuotakos šokis (1)

Dainininkė, šokėja bei aktorė Rochelle Pangilinan ištekėjo už aktoriaus bei modelio Arthuro...

Šių laikų Romeo ir Džiuljeta: tragiška paauglių meilės istorija (15)

Trijų paauglių santykiai, įsipainioję į meilės trikampį, baigėsi tragiškai visiems: vienas...

Pavalgęs A. Užkalnis sako, kad Nidą metas branginti, kol visai užbrangs (158)

Žinau, žinau, šiandien ne toks sekmadienis, kad galima būtų ramiai apie Nidą rašyti: nebėr tų...