Erškėtuogės – daugiamečiai, laukiniai rožių šeimos augalai. Liaudyje jos vadinamos laukinėmis rožėms.
Erškėtuogių krūmai yra 1,5–2 m aukščio, šakelės su kietais spygliais. Jauni ūgliai žalsvai rausvi, su spygliais ir šereliais. Žiedai rožiniai arba balkšvai rožiniai su penkiais žiedlapiais, 5 cm diametro.
Erškėtuogės žydi gegužę ir birželį. Uogos maždaug 20 mm ilgio, raudonos su oranžiniu atspalviu, su pūkuotomis sėklomis, jos sunoksta rugsėjį, spalį.
Erškėtuogės renkamos iki pirmų šalnų, nes šaltis sunaikina jų gydomąsias ypatybes. Namuose uogas džiovina džiovyklėje arba orkaitėje 45 laipsnių temperatūroje. Tinkamai išdžiovintos būna tamsiai raudonos arba geltonos. Laikomos užsuktuose induose arba maišeliuose pora metų. Džiovinami ir žydintys žiedai. Jų nuoviras puikiai tonizuoja ir gaivina veido odą.
Naudingos erškėtuogių ypatybės
Sunokusiose uogose, 100 g yra 14–16 g vandens, 1,6–4 g baltymų, 24–60 g angliavandenių, 4–10 g skaidulų, 2–5 g laisvųjų organinių rūgščių, taip pat daug mineralų (kalio, natrio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, vario, mangano, chromo, molibdeno, kobalto) ir vitaminų (B1, B2, B6, K, E, PP, C), rauginių, dažomųjų medžiagų, karotino, riboflavino, citrinos ir obuolių rūgšties, cukraus, fitoncidų, eterinių aliejų.
Vitamino C erškėtuogėse 5–10 kartų daugiau nei juoduosiuose serbentuose, 40 kartų daugiau nei citrinose.
Erškėtuogės valo kraujotaką, gerina medžiagų apykaitą, rekomenduojamos sergant mažakraujyste, inkstų ir šlapimo pūslės, kepenų ligomis.
Erškėtuogės stiprina, tonizuoja, stabdo aterosklerozės vystymąsi, didina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms. 2 šaukštus smulkintų džiovintų erškėtuogių užpilkite puse litro vandens, pavirkite 15 min. ant mažo kaitrumo viryklės, palaikykite per naktį, paskui nukoškite. Gerkite su medumi visą dieną.
Erškėtuogių šaknys daug rauginių medžiagų, todėl jas naudoja kaip surišamąją medžiagą. Iš erškėtuogių sėklų spaudžiamas aliejus, kuriame yra riebalų rūgščių ir vitaminų. Jis mažina uždegimus, gydo žaizdas.
Uogų ir šaknų nuoviras turi daug vertingų ypatybių. Jame daug vitaminų, jis varo tulžį, šiek tiek varo šlapimą, mažina kraujospūdį, skatina raudonųjų kraujo kūnelių gamybą, stiprina kraujagyslių sieneles (geriamas, jei iš nosies bėga kraujas), gerina apetitą.
Ypač populiarus šis uogų nuoviras: 2 šaukštus džiovintų uogų susmulkinti, užpilti 2 stiklinėmis verdančio vandens, palaikyti termose 6 – 8 val., perkošti per kelis marlės sluoksnius. Vaikams gerti po 1/4 ar pusę stiklinės, suaugusiems – po stiklinę tris kartus per dieną prieš valgį tris savaites.
Erškėtuogių sultys gerina inkstų, kepenų, skrandžio ir žarnyno veiklą, valo šlakus, normalizuoja kraujotaką, stiprina organizmo atsparumą infekcinėms ligoms, skatina augimą, stiprina imunitetą, aktyvizuoja medžiagų apykaitą, gerina atmintį, stimuliuoja lytinių liaukų veiklą, saugo nuo vėžio, peršalimo ir gripo, malšina galvos skausmą. Yra stiprus antioksidantas, be to, labai skanios.
Liaudies medicina seniai pastebėjo erškėtuogių naudą. Šias uogas pataria valgyti, kad organizmas gautų vitaminų, sergant hipoavitaminoze, infekcinių ligų profilaktikai. Erškėtuogių aliejus stimuliuoja pažeistų odos audinių ir gleivinės regeneraciją. Juo tepa šerpetojančią odą, spenelius maitinant krūtimi, sergant dermatoze.
Kam vartoti atsargiai
Jeigu jūsų kraujospūdis aukštas, nevartokite spiritinių erškėtuogių antpilų, šie preparatai rekomenduojami hipotonikams. Norint sumažinti kraujospūdį, reikia vartoti erškėtuogių antpilus su vandeniu.
Per ilgai preparatų su erškėtuogėmis nevartokite, tai kenkia kepenims.
Preparatai iš erškėtuogių šaknų stabdo tulžies išsiskyrimą. Šaknų nuoviro nepatartina vartoti žmonėms, kuriems užkietėję viduriai.
Norint subalansuoti erškėtuogių poveikį virškinimo sistemai, reikia kartu vartoti salierų, krapų arba petražolių gėrimą, tada nesikaups dujos.
Jei yra polinkis į trombų susidarymą, erškėtuogių preparatus kategoriškai draudžiama vartoti.
Jei sergate širdies liga, atsargiau vartokite erškėtuogių preparatus.
Turintys bet kokių dermatologinių problemų irgi turėtų atsargiau vartoti erškėtuogių antpilus.
