Svajonė – vakcina nuo vėžio
Pasaulis tarsi atsibudęs svarsto navikų imunologijos pradininkės Lietuvoje profesorės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės originalią vėžinių ligų atsiradimo teoriją.
2005 metais mokslininkė sukūrė vėžio evoliucinio rezistentiškumo kilmės teoriją, 2015 metais – vėžio imunologinės kontrolės teoriją. Abi jos buvo paskelbtos tarptautiniame žurnale „Medical Hypotheses“.
„Vėžio procesai sudėtingi – nieko keisto, kad žmonės nesupranta, kodėl vėžys toks piktas ir niekas negali jo nugalėti. Nereikia žaloti organizmo ląstelių. Nesijaudinkite, sportuokite, maistą atsirinkite, nerūkykite, ribokite alkoholį, nepykite, nepavydėkite, nes visi šie veiksniai erzina kūno ląsteles. Kai ląstelės pažeidžiamos, jos ginasi – kaip ir bet kokia gyvybė, kad nereikėtų mirti. Kai ląstelėms blogai, jos pažadina paveldėtą iš bakterijų endotoksiną, atsiradusį prieš keturis su puse milijardo metų ląstelių gelmėse. Atbudęs endotoksinas ląsteles paverčia panašias į bakterijas, todėl jos ir „vaikšto“ po kūną limfos, kraujo takais – metastazės persimeta iš vieno organo į kitą“, – aiškina savo vėžio kilmės teoriją E. Moncevičiūtė-Eringienė.
Kaip paprastai įvardyti endotoksiną? „Jis yra lipopolisacharidas, bakterinės kilmės svetimas antigenas, piktybiškos ląstelės dalis. Organizmo imunitetas – labai galinga jėga – pradeda gaminti antikūnus prieš endotoksiną ir jį prabudintą neutralizuoja – jei tik pajėgia, jei nėra silpnas. Todėl ir teigiu, kad imuninę sistemą reikia stiprinti vakcina nuo šio endotoksino. Žmogų imunizuoti, kad sunaikintų endotoksiną“, – sako mokslininkė.
O kaip profesorės sukurtos teorijos? „Kas nors turi jomis užsiimti. Tik dabar jos išėjo į pasaulinę areną. 37 pasaulio žurnalai paprašė manęs straipsnių. Pernai rudenį mane pakvietė į pasaulinį imunoterapijos kongresą Kinijoje. Dabar, gegužę, kviečia į Ispaniją, į X pasaulinį vėžio kongresą, kurio tematika „Pasaulinė svajonė nugalėti vėžį“. Kur aš bevažiuosiu, todėl visiems ir atsakau: „I have no possibility.“ Nesakau, kad jau sena“, – koketuoja žavi moteris.
E. Moncevičiūtę-Eringienę džiugina, kad jos darbu susidomėjo kinai. „Gal gamins vakciną nuo vėžio? Ją galima sukurti, tik reikia daug investicijų. Svarstau: gal kinai turtingi ir pradės gaminti?“ – viliasi mokslininkė.
Mokslo pasiglemžta
Dabar profesorė atrenka knygas į prieš trisdešimt penkerius metus įsteigtą savo knygų kolekciją Vilniaus universiteto bibliotekoje. „Dukros (gydytoja akušerė ginekologė Vaiva Eringytė ir gydytoja oftalmologė Elena Grikienienė) onkologija neužsiima“, – paprastai paaiškina.
Elena kilusi iš garsios žemaičių bajorų Moncevičių šeimos. Nepoetizuodama praeities pasakoja, kad jos daugiavaikiai tėvai jau buvo nusigyvenę plikbajoriai, tad neplanavo leisti vyriausios iš devynių vaikų dukros į mokslus. Jei ne pirmoji mokytoja Petronėlė Mačernytė-Laučienė, Elena nebūtų užsispyrusi mokytis tada dar neprivalomoje gimnazijoje – būtų pristatyta prie ūkio darbų.
„Kai paprašiau tėvų leisti į penktą klasę Darbėnuose, jie nesutiko. Tris dienas praverkiau lovoje“, – prisimena „streiką“ Elena. Vėliau pirmoji mokytoja Petronėlė Laučienė atvyko net į savo mokinės disertacijos gynimą!
Gimnaziją Elena baigė 1945-aisiais Sibiran išvežtų nelaimingų žmonių troboje Mosėdyje, nes Kretingos gimnazija frontui einant buvo apšaudoma iš Klaipėdos, o Skuodo mokykla – iš Liepojos. Po skandalingos „antisovietinės“ kalbos per abiturientų išleistuves aukso medalininkei švietimo ministras Juozas Žiugžda nedavė leidimo toliau studijuoti, bet mokytojauti kaime – prašom.
Mokytojaudama Šatraminių pradžios mokykloje, Skuodo rajone, Elena įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto Matematikos fakulteto neakivaizdinį skyrių, o po pusės metų perstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą – aukso medalininkę priėmė be konkurso.
Trys gyvenimo mokytojai
Dar studijuodama Elena ryžosi eksperimentui: studentų terapijos būrelyje jai į šlaunį suleido tripano mėlio mėginius. Tada manyta, kad tripano mėlis visiškai nekenksmingas – organizmo atsparumą mokslininkai nustatydavo pagal gyvų ląstelių gebėjimą jį absorbuoti. Pamirštų dūrių vietose po 14 metų atsirado navikų. Jau dirbdama Onkologijos institute mokslininkė vieną išdegino iš Gruzijos atsivežtu preparatu, skirtu ikivėžinėms odos ligoms gydyti. Kitą naviką stebėjo dar kone du dešimtmečius, kol prasidėjo alerginis dermatitas. Tada jį išoperavo. Navikas buvo gerybinis.
„Būdama studentė parengiau 11 pranešimų. Skaičiau juos studentų mokslinėje draugijoje ir Kaune, ir Rygoje.
Taip buvau pastebėta profesoriaus Vytauto Girdzijausko – vieno iškiliausių mano mokytojų“, – pabrėžia E. Moncevičiūtė-Eringienė.
Universitetą Elena baigė su pagyrimu. Po penkerių metų Vilniaus Raudonojo Kryžiaus ligoninėje jai, jaunai chirurgei, vasarą buvo patikėta vadovauti Traumatologijos skyriui. Bet chirurgijai ji nebuvo linkusi atsidėti – nedvejodama įstojo į Eksperimentinės ir klinikinės medicinos instituto aspirantūrą.
„Nors tuometis Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Juozas Matulis nėra mano mokytojas, aš jį priskiriu prie žmonių iš didžiosios raidės. Kai 1981 metais vyras Kazys išplaukė į Australiją, į pasaulinį botanikų kongresą, ir Seišelių salų JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio, nes Lietuvoje jam dešimtmetį buvo uždrausta skelbti mokslinius darbus, kreipiausi į akademiką užtarimo dėl dukrų. Buvau pasiruošusi eiti nors ir gatvių šluoti. „Jei mergaites mes iš universiteto, ateikite pas mane“, – nors buvo Centro komiteto narys ir komunistas, bet tikras lietuvis. Laimei, laikai buvo nebe tie ir KGB darbuotojas, surašęs protokolą dėl disidento vyro, tą patvirtino: „Dirbsite kaip dirbusi ir dukros mokysis kaip mokėsi“ – sako E. Moncevičiūtė-Eringienė.
Per Vėlines Elena visada uždega žvakutę ant akademiko Juozo Matulio kapo, nes jį, savo pirmąją mokytoją Petronėlę Laučienę ir mokslo toliau siekti skatinusį profesorių Vytautą Girdzijauską vadina didžiaisiais mokytojais.
Indų plovimas didina meilę
Kokį meilės receptą turėjo daugiau nei prieš dešimt metų amžinybėn iškeliavęs šios moters vyras – disidentas, šviesuolis, humanistas, ekologas, mokslininkas Kazys Eringis?
Ponia Elena negali nesigraudindama skaityti ant bendro gyvenimo 50-mečio nuotraukos paslapčia paliktos dedikacijos: „Miela, Brangi Svajonių Elenute, Geroji Žmona ir Drauge, Motinystės Saule, Tyra meilė mums talkino nešant XX amžiaus II pusės gyvenimo kryžių. Telydi ji mus ir toliau, kad darbais ir buvimu puoštume Tėvynę Lietuvą. Tavo Kazys.“
Kai šį meilės išpažinimą atrado rinkdama nuotraukas savo fondui, vyras jau buvo miręs.
„Mes niekada nebuvome rimtai susibarę. Niekada, – tikina profesorė. – Nebent dėl dukrų auklėjimo kartais pasiginčydavome. Mes su vyru gražiai ir darniai sugyvenome. Jis man ir mokslo darbe padėdavo: korektūras skaitydavo, kai disertacijas rengiau, rankraščius pas mašininkes ir redaktores nunešdavo. Jis netgi teigė, kad indų plovimas vakarais didina meilę.“
Po vyro mirties E. Moncevičiūtė-Eringienė parašė ir išleido knygą „Profesorius Kazys Ėringis“. Kaip suprasti tokią pavardės rašybą? „Amerikoje uždėjo tašką ant „e“. Jo gyvenimo kelias labai vingiuotas: buvo pakliuvęs į frontą, šturmavo Berlyną. Ir buvo kontūzytas. Gal dėl tos galvos traumos jam ir smegenų vėžys kilo?“ – svarsto ji.
Moterį guodžia bent tai, kad navikas užspaudė skausmo centrus ir vyrui neskaudėjo. „Sakydavo: „Aš mirti nebijau – taip gyvenimas sutvertas, visi turi mirti, kad tik neskaudėtų.“ Jam niekas neskaudėjo – užgeso kaip žvakė“, – prisimena profesorė.
Jaunystės išsaugojimo dėsniai
Kas padeda 90-metį atšventusiai profesorei išsaugoti mąstymo jaunystę? Anot E. Moncevičiūtės-Eringienės, žinomi lozungai: veikla, judėjimas, sportas.
„Aš darau rytmetinę mankštą, visada – pusę valandos. Tai pratimai rankoms, kojoms. Griežtai kiekvieną judesį po penkis šešis kartus pakartoju. Jei visus dešimt kartų – mankšta užtrunka keturiasdešimt minučių. Niekada neapsirinku, net jei kartais mankštą lovoje darau. Bet svarbiausia žmogui yra dirbti“, – reziumuoja E. Moncevičiūtė-Eringienė.
Ką profesorei reiškia riboti alkoholį ir atsirinkti maistą? „Kokią pusę taurės vyno išgeriu. Paisau ir maisto ekologiškumo, bet ne maniakiškai“, – patikslina.
Švęsdama jubiliejus sako visada kovojusi, kad jai nedovanotų gėlių ir dovanų – joms išleidžiamus pinigus geriau atiduotų stokojantiesiems. „Per septyniasdešimtmetį viena kolegė apvaikščiojo instituto skyrius, surinko 1300 litų. Padėjau į agentūros „SOS vaikai“ banko sąskaitą“, – šypsosi Elena, daryti gera įpratusi dar mokytojaudama Šatraminiuose.
Tada viena moteris iš kito kaimo atvedė mergaitę ir paprašė, jai tada atrodė, neįtikimo dalyko: pasiimti ją ir mokyti, nes šeimoje negeri reikalai. „Aš tik aštuoniolikos – nesupratau, kokie tie negeri reikalai. Nepriėmiau mergaitės, bet paskui labai graužiausi. Buvau pasižadėjusi, kai uždirbsiu daug pinigų, statyti Mončiuose mokyklą ar žemės ūkio technikumą bedaliams, kad visa žemė skęstų gėlėse ir daržovėse“, – prisimena jaunystės laikus.
Profesorę jau praaugo vyrui parke pasodinta gudobelė. Gimtuosiuose Mončiuose dabar gyvenama vos vienoje troboje. Numelioruotos tėvų sodybos vietoje E. Moncevičiūtės-Eringienės rūpesčiu pastatytoje koplytėlėje nebėra Švč. Marijos – perdavė Kretingos muziejui saugoti. Profesorė tikra, kad svajoti būtina: „Labai svarbu turėti svajonių – tai akstinas žmogui gyventi.“
