- Nebe pirmus metus girdime, kad lietuviai yra viena daugiausia geriančių tautų. Ar tikrai esame labiausiai priklausomi nuo alkoholio, kokios kitos priklausomybės ligos plačiausiai paplitusios?
- Pagrindinės priklausomybės ligos nesikeičia jau šimtmečius. Medžiagos, nuo kurių tampame priklausomi, irgi liko tos pačios – tai alkoholis, tabakas, narkotinės medžiagos ir kai kurie vaistai.
Skirtumas tik tas, kad anksčiau dauguma jų buvo gamtinės kilmės, o per praėjusį amžių atsirado daug sintetinių psichoaktyvių medžiagų, kurios poveikio stiprumu ir galimomis pasekmėmis gerokai pranoksta natūralias. Tai kelia daug problemų, nes ne iki galo įvertintas jų poveikis, specialistams trūksta apie jas žinių.
Įdomus faktas, kad išsivysčiusiose valstybėse tarp išsilavinusių žmonių tabako vartojimas per pastaruosius penkiasdešimt metų itin smarkiai sumažėjo, o alkoholio mažai keitėsi.
Lietuvos situacija, susijusi su alkoholio vartojimu, yra unikali. Išsiskiriame didele stigmatizacija, nepakankamu paslaugų prieinamumu ir aukštu priklausomybės lygiu. Vakarų Europoje, kai kuriose kitose šalyse alkoholio geriama irgi daug, bet mūsų problemos specifinės. Lietuvoje turėtų būtų sunku alkoholį vartoti ir lengva gydytis, o kol kas yra atvirkščiai. Absoliutūs skaičiai mažai ką sako.
2010 metais šis indeksas 100 tūkst. gyventojų buvo toks pat, kaip sudėjus dėl cukrinio diabeto ir insulto prarastus nedarbingumo metus. Dėl alkoholio vartojimo prarastų darbingų gyvenimo metų skaičius Lietuvoje net dvigubai didesnis nei Vakarų Europos valstybėse. Atrodo, kad kitose šalyse tas pats išgertas kiekis sukelia ne tokias skaudžias pasekmes, o galbūt jos yra geriau pasiruošusios suvaldyti alkoholio daromą žalą. Geriausiu atveju mūsų žmonės gali gauti visų sveikatos komplikacijų, kurias sukėlė ši priklausomybė, gydymą. Deja, kai jos prasideda, dažnai tenka nueiti ilgesnį kelią iki gerų gydymo rezultatų ir teigiamų prognozių, bet kreiptis pagalbos niekada ne per vėlu.
Prevencija, alkoholio prieinamumo ribojimas turi labai didelę reikšmę. Žinoma, ne dabartiniams pacientams, o ateinančioms kartoms. Bet pas mus visi labai bijo prevencijos. Panašiai buvo ir planuojant uždrausti rūkyti viešose vietose. Kuo didesnė ekspozicija, tuo didesnis vartojimas – tai įrodytas faktas. Todėl visos priemonės, mažinančios alkoholinių gėrimų prieinamumą, yra labai reikalingos ir svarbios.
- Galbūt narkotinių medžiagų vartojame mažiau nei kitų šalių gyventojai?
- Kol kas narkotinių medžiagų vartojimo lygis Lietuvoje gerokai mažesnis nei Vakarų Europoje. Tačiau įvertinus globalias tendencijas negalima tikėtis, kad taip bus ir toliau. Priklausomybes sukeliančių narkotinių medžiagų vartojimas gali įgauti epidemijos mastą ir pas mus. JAV šiuo metu jaučiamas didžiulis opioidų vartojimo protrūkis. Mirtinų jų perdozavimo atvejų kasmet padaugėja net keliomis dešimtimis procentų. Prieš tai buvęs protrūkis ten užfiksuotas 1990 metais. Po dešimtmečio jis pasiekė ir mus, todėl turime būti pasiruošę.
- Kokių problemų kyla diagnozuojant ir gydant priklausomybės ligas?
- Per metus dėl įvairių priklausomybių į sveikatos priežiūros įstaigas Lietuvoje kreipiasi apie 50–60 tūkst. asmenų, šis skaičius šiek tiek mažėja. Tačiau jeigu remsimės tyrimais, atliktais visame pasaulyje, priklausomybių pasiskirstymas pagal medžiagas priklauso nuo socialinių, kultūrinių ir kitų veiksnių, bet priklausomų žmonių visur yra maždaug panašus skaičius, apie 10 proc. visų gyventojų. Lietuvoje susidarytų apie 300 tūkst. žmonių.
Dalis jų pagalbos neieško, bet dalis negauna dėl nepakankamo prieinamumo, ypač mažesniuose miestuose, rajonuose. Tai susiję ir su stigmatizacija, kuri pastaruoju metu šiek tiek mažėja, ir su tuo, kad dalis paslaugų yra mokamos. Įtakos turi ir tai, kad pati priklausomybių gydymo sistema yra atskirta nuo bendros sveikatos priežiūros sistemos.
Laikoma, kad priklausomas žmogus tampa pacientu tada, kai kreipiasi pagalbos į medikus. Tačiau kol tai įvyksta, dažnai laukia ilgas kelias, nes jis pats to turi norėti. Iki to laiko žmogus gali žūti. Kita vertus, tas kreipimasis nėra tik priklausomo asmens reikalas, jei jis gyvena šeimoje, tai neigiamai veikia ir kitus jos narius. Jie taip pat turi teisę gauti pagalbą, tai galima išnaudoti motyvuojant priklausomą asmenį, darant jam tam tikrą spaudimą namuose, darbo vietoje.
Žmogus turi suprasti, kad atsako už savo elgesį ir kad yra reali grėsmė, bet tai neturi įgauti bausmės pavidalo, tik tapti įpareigojimu keistis, kreiptis pagalbos. Atsiprašymų čia nepakaks, nes žmogus serga, priklausomybė – tai liga, o ne nepaklusnumas ar bloga charakterio savybė.
- Kokie priklausomybės ligų gydymo būdai taikomi šiuo metu Lietuvoje? Kokių naujienų yra šioje srityje?
- Lietuvoje turime prielaidas naudoti visus šiuolaikinius mokslo įrodymais grįstus gydymo būdus, kurie taikomi ir kitose šalyse. Kai kurioms priklausomybėms gydyti yra efektyvių medikamentinių priemonių, pvz., opioidinės priklausomybės gydymas opioidų agonistais (opioidiniais vaistais), bet vaistai nėra ir niekada nebuvo vienintelis būdas šias ligas įveikti.
Medikamentinis gydymas yra tam tikrų paslaugų programos struktūros dalis. Kai kurioms priklausomybėms, pavyzdžiui, nuo kanapių, psichostimuliatorių, naujų psichoaktyvių medžiagų iš viso nėra įrodymais pagrįsto medikamentinio gydymo. Priklausomybių, tarp jų ir nuo alkoholio, gydymo ašimi tampa elgesio medicinos, psichologijos intervencijos. Jos yra sukurtos, jų efektyvumas įrodytas.
Lietuvoje plačiausiai šiuo metu taikomas tradicinis 12 žingsnių programa grįstas gydymas (Minesotos programa), jis yra pats nuosekliausias ir veiksmingiausias diagnozavus rimtą priklausomybę. Jį taikant dirba multidisciplininė specialistų komanda, atsižvelgiama į visus būtiniausius žmogaus poreikius sveikstant nuo priklausomybės.
- Kokių naujų priklausomybių atsirado pastarąjį dešimtmetį?
- Atsirado nauja priklausomybių grupė – elgesio priklausomybės. Viena iš jų yra lošimo sutrikimas, jau nustatyti šios priklausomybės kaip ligos kriterijai ir ji įtraukta į priklausomybės ligų klasifikatorių. Iš kitų elgesio priklausomybių labiausiai paplitusi priklausomybė elektroninei medijai, kuri vartotojams sukelia gana žymią dezadaptaciją, jos kriterijai dar nenustatyti. Yra ir daugiau priklausomybių: ne tik nuo interneto, išmaniojo telefono, bet ir nuo mankštinimosi, apsipirkinėjimo. Žmonės kartais dėl jų taip pat yra priversti kreiptis pagalbos į psichiatrus. Kol kas dar svarstoma, ar tai tikrai susiję su liguistu polinkiu.
- Ar didėja priklausomybėmis sergančių žmonių skaičius? Gal mūsų vaikai, anūkai tiesiog pasmerkti nuo ko nors būti priklausomi?
- Apie įvairias priklausomybes kalbama vis daugiau, daugėja jų sukelto patologinio elgesio, kuris daro žalą ir priklausomybėmis sergantiems žmonėms asmeniškai, ir jų šeimoms, artimiesiems, ir visai visuomenei, atvejų. Vis dėlto nemanau, kad šiuo metu priklausomų žmonių skaičius dramatiškai auga, kita vertus, priklausomybių lygis jau gan aukštas, tad reikia galvoti, kaip jį sumažinti.
Ateitis bus šviesi, jeigu modernūs gydymo metodai bus prieinami, naudojami, veiks prevencinės priemonės. Aišku, neišvengiamai dalis žmonių bus įsukti į priklausomybių karuselę dėl savo neurocheminių ypatumų ar psichologinės asmenybės struktūros, socialinių priežasčių. Svarbu, kad jie galėtų drąsiai ir saugiai kreiptis pagalbos ir ją gauti.
Ligoniai neturėtų už tai mokėti, turi būti pakankamas įstaigų, teikiančių pagalbą, tankis visoje Lietuvoje, reikia užtikrinti, kad dirbtų kvalifikuoti specialistai, todėl labai svarbus jų mokymas.
Vyrauja nuomonė, kad sunku tikėtis, jog sergančius priklausomybės ligomis žmones pavyks išgydyti. Iš tiesų du trečdaliai pacientų po standartinių gydymo programų sėkmingai sustabdo ligą arba jų gyvenimo kokybė, sveikata smarkiai pagerėja. Iš patirties galiu pasakyti, kad neretai įveikę ligą žmonės pasiekia netikėtų aukštumų.
- Ką patartumėte šeimoms, kurių nariai kenčia nuo vienos ar kitos priklausomybės?
- Svarbiausia nelaukti, kol priklausomas asmuo pats pasakys, kad yra pasiruošęs ieškoti pagalbos, reikia padėti jam tai padaryti kuo anksčiau, o nepavykus kreiptis į gydytojus patiems. Šeimos narių, kurie turi priklausomų artimųjų, elgesys irgi pasikeičia, jiems taip pat reikia pagalbos.
Galima kreiptis tiesiai į Priklausomybės ligų centrus, kurie veikia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio apskrityse. Juose dirba visa specialistų komanda. Iš pradžių galima pasikalbėti ir su šeimos gydytoju. Jis anksčiausiai gali pastebėti pirmuosius simptomus pagal tam tikrus sveikatos rodiklius ir galėtų turėti didžiausią įtaką skatinant pacientą gydytis.
- Kas Jus paskatino pasirinkti psichiatrijos specialybę ir susidomėti priklausomybėmis?
- Studijas baigiau 1991 metais, tai buvo lūžio laikotarpis, taip pat ir psichiatrijoje. Šia medicinos sritimi domėjausi jau ir anksčiau. Sovietiniais laikais ji buvo labai ideologizuota, o atkūrus nepriklausomybę atrodė, kad atsiveria nauji horizontai, prasidės pokyčiai, norėjosi juose dalyvauti.
Baigęs studijas kaip tik gavau darbą Priklausomybės ligų skyriuje Kauno psichiatrijos ligoninėje. Darbas buvo gana sunkus, bet kartu atsivėrė galimybės stažuotis žinomuose kitų Europos šalių centruose, ligoninėse. Ten susipažinau su mokslu, o ne ideologija grįsta psichiatrija, daug išmokau, įgijau žinių. Tai padėjo diegti naujas priklausomybės ligų gydymo gaires Lietuvoje.
Neseniai įsitraukiau ir į pedagoginį darbą, dėstau studentams medikams ir psichiatrijos rezidentams, dalyvauju podiplominių studijų gydytojų tobulinimosi programoje.
