Kai patiriame stresą, refleksai mus verčia valgyti. Save raminame skaniu maistu kai liūdime ar laukiame blogų naujienų. Kartais ypač sunku atsispirti pagundai, tačiau tuo pat metu turime galimybę išnaudoti kitus būdus kaip save pradžiuginti.
„Mūsų protėviai, urviniai žmonės, pabusdavo alkani, su mintimi, kad nėra ką valgyti, ir nusiramindavo tik tada, kai rasdavo kuo pripildyti pilvą, – pasakoja psichologė Nadia Andrejeva. – Šiandien mūsų šaldytuvai lūžta nuo maisto, tačiau ši archajiška baimė didžia dalimi lemia mūsų mitybos įpročius“. Pridursime, kad produktai, ypač riebūs ir saldūs, stimuliuoja „laimės“ hormonų – endorfinų ir dopamino – išsiskyrimą. Tai patikimi antidepresantai, kuriems nereikia net recepto!
Nuraminti „vidinį vaiką“
Net jeigu mes visi turime tuos pačius proprotėvius ir mus „bombarduoja“ ta pati reklama, ne visiems maistas padeda nusiraminti ir pagerinti nuotaiką. Kai kurie mūsų esame labiau nei kiti linkę emocijų vedami prisivalgyti. „Labai svarbu tai, kaip vaikas buvo maitinamas kūdikystėje, – toliau aiškina N. Andrejeva. – Jo jausmai ir išgyvenimai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais apsprendžia tolimesnius jo mitybos įpročius“.
Ką vaikas jautė, kai mama nutraukė maitinimą krūtimi? Ar mama jautė nerimą? Ar mažylis buvo raminamas buteliuku, net jeigu verkdavo ne dėl alkio? Atsakymai į šiuos klausimus padės suprasti, kodėl suaugę mes ieškome nusiraminimo maiste.
„Maisto ieškojimas – visada yra mėginimas suprasti savo santykius su mama, – aiškina psichoanalitikas, mitybos sutrikimų specialistas Jeanas Benjaminas Stora. – Nesąmoningai nes tikimės rasti mamą, susigrąžinti komforto ir saugumo jausmą, kurį jautėme kūdikystėje būdami prie motinos krūties“.
Deja, šiandieniniame pasaulyje, kuriame pilna prieštaringų nurodymų, maistas ne tiek ramina, kiek didina stresą. Pavyzdžiui, gydytojai rekomenduoja valgyti mažiau druskos ir cukraus, o reklama gundo sūdytais riešutais ir siūlo ledus bei plaktą grietinėlę. Toks neatitikimas akimirksniu atgaivina vaikišką nerimą.
„Vaikui reikia tikslių instrukcijų, kitaip jis pasimeta, – primena N. Andrejeva. – Ir jeigu suaugusiam žmogui vėl tenka patirti skausmingą būtinybę rinktis, kuri vaikystėje jam kėlė nerimą, jis pradeda jausti nerimą ir ieško nusiraminimo maiste, kaip ir vaikystėje“.
Atlaikyti įtampą
Ilgalaikiai įtampos periodai su ištikimomis palydovėmis – įkyriomis niūriomis mintimis – veikia mūsų smegenų darbą. „Sprendimus priiminėti pradeda pati primityviausia smegenų dalis – pagumburis (lot. hypothalamus), – aiškina J. B. Stora, – o jo užduotis – užtikrinti organizmo išgyvenimą“. Štai čia ir susiduriame su savo archajiškiausiais refleksais...
„Smegenys juk neatskiria, kas konkrečiai iššaukė stresą – maisto trūkumas, nesibaigiantys eismo kamščiai ar artėjanti projekto užbaigimo data. Bet kokiu atveju jos stengiasi organizme sukaupti maksimalias resursų atsargas, kad galėtų išgyventi galimą badą, – priduria N. Andrejeva. – Štai kodėl griežtos ribojančios dietos, kuriose daugelis produktų draudžiami, suteikia priešingą nei pageidaujamas poveikį. Jos sukelia stresą, kuris skatina kaupti svorį, ir, savo ruožtu, provokuoja dar didesnį stresą. Gaunasi užburtas ratas“.
Stresas taip pat gali būti susijęs su žema saviverte. „Kai veidrodyje matau storus savo žandus, drambliškas kojas ir beformę figūrą, man darosi atgrasu, – prisipažįsta 42 metų Veronika. – Atrodau sau bjauri, niekinga, niekam netinkama. Tačiau vietoj to, kad imčiau kontroliuoti mitybą ir sportuoti, puolu prie paties kenksmingiausio, riebiausio ir sunkiausio maisto, koks tik patenka man į akis“.
Ir tai kalba moteris, kuri turi vos kelis papildomus kilogramus... Psicholoė tvirtina, kad tie, kurie dėl vaikystės patirties ir susiklosčiusių aplinkybių turi mažą savivertę, yra linkę save bausti maistu, manydami, kad neužsitarnavo geresnės išvaizdos ar savijautos.
Kontroliuoti gyvenimą
Vis dėlto, dauguma mūsų stengiamės sąmoningai vertinti tai, ką valgome ir tokių žmonių darosi vis daugiau. „Gali atrodyti, kad visi galvoja vien tik apie seksą, tačiau iš tikrųjų, visos mūsų mintys – apie maistą!“ – šypsosi N. Andrejeva.
Problema ta, kad šis įstrigimas sveikoje mityboje ne mažiau kenkia nei nesveikas noras numoti į save ranka. „Rimčiau už kitus į savo mitybą žiūri tie, kurie turi polinkį į įkyrias būsenas, nerimastingi žmonės, neretai auklėti griežtumu ir draudimais“, – pažymi J. B. Stora.
Atrodytų, kas gali būti natūraliau už bendrą valgymą, kai sėdame prie stalo su namiškiais ar draugų kompanijoje, ir patiriame malonumą matydami gražiai padengtą stalą, ragaudami skanius patiekalus ir vynus. Juk mes žinome, kad per dieną derėtų suvalgyti ne mažiau penkių vaisių ir daržovių, vartoti sezonines daržoves iš ekologiškų rajonų, gerti daugiau vandens, mažiau valgyti ir rinktis tik kokybišką maistą...
Ir visa tai visuotinio nepasitikėjimo pieno ir mėsos gamintojais, jau nekalbant apie daržoves prekybos centre, fone... Nerimas dėl maisto dažnai kyla dėl nesugebėjimo kontroliuoti kitas gyvenimo sritis, aiškina N. Andrejeva. Jos teigimu, susirūpinimas maistu atitraukia nuo kitų, gerokai rimtesnių rūpesčių, įskaitant net šeimos paslaptis“.
Tad mes tikrai negalime visko susekti ir viską kontroliuoti. Tenka susitaikyti su tuo, kad gyvenimas mums nepaklūsta, o esmė visai ne lėkštelės turinyje.
Kaip „pasisotinti“ ne vien maistu
Kaip nepulti prie šaldytuvo dėl menkiausių nuotaikos svyravimų? Psichologė N. Andrejeva mano, kad mes tai galime padaryti. Beje, svarbu suprasti, kad žemiau pateikti trys patarimai nepakeis darbo su profesionalais. Tik psichoterapija gali suprasti giluminę to nerimo, kuris verčia jus persivalgyti, priežastį.
Kas dar gali jums padėti?
1. Išplėskite savo malonumų geografiją. Stebėkite save – kokiomis akimirkomis jums norisi užkąsti? Sudarykite malonių dalykų, kuriais tokiose situacijose galima atitraukti savo dėmesį, sąrašą. „Neilgas pasivaikščiojimas“, „šilta vonia“, „skambutis draugei“, „ėjimas į kiną“, „nesudėtinga gimnastika“ ar „optimistinis grojaraštis mano išmaniajame telefone“...
Dėmesingas požiūris į save, savo pojūčius ir savo nuotaiką leis mums pasisotinti ne vien maistu. „Pabandykite pasisotinti žodžiais – rašykite ar skaitykite; vaizdiniais – pieškite, fotografuokite, darykite koliažus... Niekas negalvoja apie maistą, kai iš tikrųjų yra įsitraukęs į kažkokią įdomią veiklą“, – tikina psichologė.
2. Išbandykite įvairias atsipalaidavimo technikas ir meditavimą. Tai geras būdas liautis galvoje valandų valandas „sukti“ slegiančias mintis ir nuogąstavimus, vadinasi, taip pat sumažinti ir apetitą. Nusiraminę mes vėl galime ramiai mąstyti ir sugebame patys suvokti, iš tikrųjų esame alkani ar tik, vedini įpročio, maistu norime pasiekti emocinį komfortą. Privalome išmokti sau pasakyti: „Aš nenoriu valgyti, tiesiog esu labai nusiminęs“.
3. Sumažinti priklausomybę nuo maisto gali ir hipnozė. Tai veiksmingas terapijos metodas, leidžiantis įsisavinti gerokai produktyvesnius mąstymo modelius. Be to, tai sumažina nerimą ir padeda suprasti nuolatinio užkandžiavimo priežastį, mažina potraukį maistui ir leidžia atsikratyti nuolatinio persivalgymo. Vienų ir tų pačių minčių „kramtymas“ panašus į nesibaigiantį kokio nors maisto kramtymą. „Tačiau šio abejotino malonumo tikrai galima atsikratyti, – šypsosi prichologė N. Andrejeva. – Galų gale, mes juk nesame atrajotojai“.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
