Kaip aitrioji paprika tapo saldžiąja?
Dabar paprikos daugiausia auginamos Pietų Amerikoje, Kalifornijoje, Ispanijoje ir Vengrijoje. K. Kolumbas, į Europą atvežęs aitriosios paprikos ankštį, nežinojo, kad bėgant metams ji bus sukultūrinta ir itin pamėgta. Dauguma paprikas pradėjo auginti kaip dekoratyvinius augalus. XVI a. jos pasiekė Balkanų pusiasalį, kur pikantiškas daržoves itin pamėgo vengrai. Šios tautos tradicinėje virtuvėje paprikos – vienas pagrindinių prieskonių ir valgių ingredientų.
Tik atgabentos į Europą ir pradėtos auginti kitokiomis sąlygomis aitriosios paprikos įgavo saldų skonį. Šiais laikais šios daržovės išsiskiria ne tik rūšių, skonių gausa, bet ir įvairiomis spalvomis bei formomis. Vengrai dažniausiai jomis gardina guliašą, o JAV įprasta skaninami žuvų patiekalai, sūriai ir daržovių troškiniai.
Visapusiška nauda
Ryškios paprikos patiekalams suteikia išskirtinį skonį. Be to, šiose nekaloringose daržovėse gausu naudingų medžiagų. Vos keli gramai paprikų organizmą papildo reikiamais vitaminais ir mineralais.
Karotenoidai ir vitaminas A. Karotenoidai – pigmentai, kurie suteikia paprikoms tam tikrą spalvą. Be to, juose apstu liuteino ir zeaksantino, kurie itin naudingi regėjimui. Šios medžiagos saugo akis nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio.
Vitaminas A padeda daugintis sveikoms ląstelėms ir matyti tamsoje. JAV atlikti tyrimai parodė, kad suaugęs žmogus per parą turėtų gauti apie 12 mg vitamino A. Paprikose esančios šios medžiagos sankaupos sudaro daugiau nei 11 % reikalingos normos.
Vitaminas E. Šios daržovės organizmą papildo ir būtinu vitamino E kiekiu, kuris kontroliuoja kraujo krešulių susidarymą ir skatina sveiką kraujagyslių funkcionavimą. Bene didžiausią naudą šis vitaminas atneša šalindamas laisvuosius radikalus, kurie itin kenkia ląstelėms. Vitamino E antioksidantai lėtina senėjimo procesus.
Geležis. Įtraukus paprikas į kasdienį valgiaraštį gaunama daugiau geležies. Šis mikroelementas palaiko medžiagų apykaitos procesus, kurių rezultatas – žmogui reikalingas energijos kiekis. Geležis būtina hemoglobino ir mioglobino gamybai. 10 g paprikos yra apie 1,4 mg geležies. Tai sudaro 8 % reikalingos dienos normos moterims ir 18 % vyrams.
Vitaminas B6. Šiose daržovėse esantis vitaminas B6 prisideda prie riebalų, baltymų skaidymo ir angliavandenių virtimo gliukoze. Ši medžiaga taip pat reikalinga kokybiškam miegui palaikyti. Be to, vitaminas B6 teikia ir keletą psichologinių bei neurologinių privalumų. Svarbiausias jų – laimės hormonų gamybos skatinimas.
Paprikų šokis virtuvėje
Paprikos būna nuo šviesiai oranžinės iki tamsiai raudonos ir netgi žalios spalvos. Todėl daržovių patiekalai visada traukia akį ir džiugina. Dėl šios priežasties maisto pramonėje paprikos neretai pasirenkamos kaip reikiamos spalvos stipriklis.
Visame pasaulyje itin vertinamos Vengrijoje užaugintos paprikos, kurios išsiskiria aukšta kokybe ir skonių įvairove. Kulinarijoje ne ką mažiau vertinami ir malti arba iš sėklų pagaminti paprikų prieskoniai. Pastarieji valgiams taip pat suteikia ryškų skonio atspalvį.
Itin paprikos dera su žuvies, vištienos, liesos mėsos ir kitų daržovių patiekalais. Jomis galima gardinti sriubas, salotas, troškinius ir kt. valgius.
Tai įdomu
Švelniausio skonio paprikos užauginamos JAV.
Šių daržovių paplitimą Europoje nulėmė turkų osmanų karo žygiai.
Raudonoje saldžiojoje paprikoje daugiau vitamino C negu žalioje ir net tris kartus daugiau nei citrusiniuose vaisiuose.
Šios daržovės iš tiesų yra vaisiai, nes dera iš sėklų ant žydinčių augalų.
Manoma, kad paprikų gimtinė – Centrinė Amerika.
100 g saldžiųjų paprikų yra apie 28 kcal.
Cheminė medžiaga, lemianti šių daržovių aštrumą, naudojama farmacijoje.
Vengrijoje pirmieji paprikas valgyti pradėjo piemenys. Vėliau ši daržovė išpopuliarėjo tarp valstiečių, o XIX a. tapo neatsiejama šios šalies virtuvės dalis.
