Tyrimo, kuris 25 metus buvo vykdytas JAV, ir kurio metu buvo stebimi 100 tūkst. žmonių, eigoje paaiškėjo, kad tie dalyviai, kurie reguliariai valgė avižinę košę, rečiau sirgo širdies ligomis. Kaip priežastį tyrėjai įvardijo pilnagrūdžių avižų savybę mažinti cholesterolio kiekį: jos organizmo riebalus sugeria tarsi kempinė.
Tačiau kiek avižinės košės reikia suvalgyti, kad gyvenimas pailgėtų ir kokių dar naudingų savybių ji turi?
Harvardo universitete atlikto tyrimo išvadose teigiama, kad žmonėms, kurie reguliariai valgo avižinę košę, mirties nuo širdies ligos rizika sumažėja 5 proc.
Tačiau nėra aišku, ar toks rezultatas būna valgant tik namuose išsivirtą košę iš nevalytų avižų, ar taip pat ir iš apdorotų ir greitai paruošiamų ar tik užpilamų avižinių dribsnių.
Pagrindinė tyrimo išvada skelbia, kad žmonės, valgantys daugiau pilnagrūdžių produktų, rečiau serga širdies ligomis. Į pilnagrūdžių produktų grupę įtrauktos ne tik avižos, bet ir rudieji ryžiai, miežiai, kviečiai, kukurūzai ir net spraginti kukurūzai. Tiesą sakant cholesterolio kiekį organizme mažina visi produktai, kurie turi ląstelienos – tad jei norite stipresnio ilgalaikio poveikio, galite pilno grūdo produktus valgyti ne tik pusryčiams.
Avižinėje košėje daug baltymų, tad ji labai rekomenduojama žmonėms, kurie nevalgo mėsos, nes avižose esantys baltymai pakeičia mėsos baltymus. Taip pat ji rekomenduojama norintiems atsikratyti antsvorio, nes yra soti: pavalgius tokios košės pusryčiams, vėliau mažiau norisi užkandžiauti.
Avižose daug magnio, kuris apsaugo nuo depresijos ir migrenos ir net mažina uždegiminius procesus, kurie yra siejami su tam tikrais onkologiniais susirgimais.
Jose taip pat yra kalio, geležies, kalcio, vitaminų E ir B, bet visai nėra druskos ir cholesterolio. Jose daug tam tikros ląstelienos, vadinamojo beta-gliukano, kuris tirpsta vandenyje ir virsta tirštoka mase, kuri sugeria riebalus.
Virškinimo metu avižos lėtai išskiria energiją, todėl jos ne tik numalšina norą išalkus suvalgyti ką nors saldaus, bet ir stabilizuoja cukraus kiekį kraujyje ir net sumažina antrojo tipo diabeto riziką.
Būtent dėl avižų savybės lėtai išskirti energiją ją pusryčiams valgo sportininkai. Tyrinėtojai Richardas Byrdas ir Roaldas Amundsenas šio produkto pasiėmė keliaudami į Šiaurės ir Pietų ašigalius.
Pasakojama, kad Škotijos piemenys kartą per savaitę išsivirdavę avižinės košės, supildavę ją į virtuvės stalčių, o kai ji ataušdavusi, supjaustydavę ją gabalais ir turėdavę ką valgyti visą savaitę.
Kai verdate avižinę košę, negalima jos maišyti prieš laikrodžio rodyklę, nes tai esą prišaukia velnią ir atneša nelaimes. Maišyti reikia saulės judėjimo kryptimi arba pagal laikrodžio rodyklę, dešine ranka.
Avižinė košė tiesiogine prasme gali numalšinti liūdesį. Ji padeda smegenims gaminti serotoniną – gerą savijautą užtikrinantį hormoną, nuo kurio gerėja nuotaika ir mažėja apetitas. Serotonino staigiai sumažėja žiemą, kai mažai saulės, tad šaltuoju metų laiku pusryčiams valgydami avižinę košę užkirsite kelią sezoninei depresijai.
Anglų leksikografas dr. Samuelis Johnsonas į avižas žiūrėjo kiek iš aukšto. Jo XVIII a. sudarytame žodyne avižos apibūdinamos taip: „Avižos – grūdai, kuriais Anglijoje dažniausia šeria arklius, o Škotijoje maitina žmones“.
Manoma, kad avižos buvo atgabentos romėnų. Iš visų produktų Škotija būtent avižų eksportuoja daugiausiai – 55 proc. Jie gabenami į Europą, Artimųjų Rytų šalis ir Afriką.
Avižos slopina odos sudirgimą – netgi tokias ligas, kaip psoriazė ir egzema.
Rinkos tyrimų bendrovės „Mintel“ duomenimis, Didžiojoje Britanijoje avižinę košę valgo 49 proc. gyventojų, 23 proc. ją valgo kasdien. Nuo 2008 iki 2013 metų jos pardavimai išaugo dvigubai.
Avižos populiarios ir musulmonų kraštuose, kur iš jų gaminami troškiniai ir sriubos kaip pirmas vakaro patiekalas Ramadano metu. Kadangi islamo išpažinėjai nevalgo iki saulės laidos, avižos dėl lėtai išskiriamos energijos yra puikus pasirinkimas.
Artimuosiuose Rytuose jos parduodamos supakuotos skardinėse, kad ilgiau išsilaikytų per karštį, o Didžiojoje Britanijoje (taip pat ir mūsų kraštuose) jos dažniausiai pakuojamos į popierines dėžutes ar plastikinius maišelius ir valgomos pusryčiams su cukrumi ir medumi.
Škotijoje avižinę košę įprasta gardinti druska ar grietinėle, o Karibų salose, į kurias avižas pirmieji atgabeno vergvaldžiai, labiau įprasta į košę berti cinamono, muskato, rudojo cukraus arba pilti migdolų esencijos.
Avižos pigios, iš jų košę lengva virti dideliais kiekiais, todėl ja ilgai buvo maitinami kaliniai, iš čia kilęs angliškas žargoninis posakis „doing porridge“, kuris reiškia „sėdėti kalėjime“, taip pat ir to paties pavadinimo komedija.
Avižų grūdų buvo rasta 5 tūkstančių metų senumo palaikų, išlikusių Vidurio Europos ir Skandinavijos durpynuose, skrandžiuose.
Romėnų kariai taip pat valgydavo košę, kuri vadinosi frumenty ir buvo verdama ne iš avižų, o iš kviečių, ir gardinama mėsos gabalėliais ar vaisiais.
Norvegijoje košė iš kviečių miltų dažnai patiekiama su kietai virtais kiaušiniais ar rūkyta mėsa, o kinai iš ryžių virtą košę, vadinamą congee, valgo jau nuo 2500 metų prieš Kristų.
Jei norite išvirti tobulą košę, reikės dviejų valgomųjų šaukštų (su kaupu) avižų kiekvienam žmogui ir tokio pat kiekio verdančio vandens, pieno ar jų abiejų mišinio. Viską sumaišykite prikaistuvyje ir užvirkite, visą laiką maišydami. Kai košė ims burbuliuoti kaip lava ugnikalnio krateryje – galite išjungti.
Tačiau jei pusryčių košę mėgstate skaninti cukrumi, sirupu ar uogiene – vargu ar galite girtis, kad sveikai maitinatės. Verčiau į košę įsipjaustykite šviežių vaisių, o pasaldinti galite medumi.
