Beje, anot specialistų, smėlio terapija tinka ne tik mažiems vaikams, bet ir paaugliams ar net suaugusiesiems.

C. Jungo įtaka

Moderniosios psichologijos ir psichiatrijos tėvas Carlas Jungas teigė, kad psichologijos negalima išmokti iš knygų, o sužinoti ką nors naudingo šia tema galima tik remiantis patirtimi. Taigi jis nesibaimino prisipažinti, kad pats yra bandęs įvairias ekspresyvias terapijos technikas, kurios jam padėjo susikurti tam tikrą mokymosi aplinką. C. Jungas teigė, kad vėliau žinios, gautos išbandant įvairias terapines technikas, ir jo paties anksčiau įgytos žinios tapo jo psichologinės praktikos pagrindu.

Anot C. Jungo, visos terapijos remiasi idėja, kad pasąmonėje slypi psichikos galia gydyti save patį. Tai galiai atsiskleisti reikia intymios aplinkos, siejančios terapeutą ir pacientą. Na ir, žinoma, tam tikrų ekspresyvių priemonių, kuriomis terapija atliekama.

Teigiama, kad 1928 m. vaikų psichiatrė Margaret Lowenfeld Londone atidarė kliniką, skirtą padėti psichologinių sunkumų patiriantiems vaikams. Pasakojama, kad jai įspūdį padarė britų rašytojo H. G. Wellso tekstas, kuriame jis aprašė mažomis figūrėlėmis žaidžiančius savo sūnus. Rašytojas teigė supratęs, kad taip žaisdami vaikai sprendžia tarpusavio santykių ir santykių su kitais šeimos nariais keblumus.

Savo klinikoje M. Lowerfeld kaip terapijos priemones ėmė naudoti žaislines figūrėles, menines priemones, guminius raiščius ir vandens dubenis. Savo metodų M. Lowerfeld išmokė šveicarų psichoterapeutę ir mokytoją Dorą M. Kalff. Ši moteris savo ruožtu darniai sujungė kolegės naudotus metodus su C. Jungo mokymu ir rytietiškomis budizmo ir daosizmo praktikomis. Taip atsirado smėlio terapija.

Kas yra smėlio terapija

Smėlio terapija, kaip ir galima tikėtis pagal pavadinimą, primena žaidimą smėlio dėžėje. Dėl savo fizinių savybių smėlis – puiki priemonė kūrybinei raiškai. Nedidelėje plastikinėje ar medinėje dėžėje, pilnoje smėlio, pacientas sukuria pasaulį, atspindintį jo vidinę būseną. Šiam tikslui jis gali naudoti daugybę nedidelių žaislinių figūrėlių, atitinkančių mūsų pasaulio įvairovę.

Dėžės dugnas dažniausiai būna nudažytas mėlynai, kad būtų galima kurti paplūdimio ir vandens telkinių vaizdus dėžėje. Nevaržomas kūrybinis žaidimas naudojamas siekiant vaizdžiai pamatyti tai, kas slypi paciento pasąmonėje. Terapeutas stebi žaidimo procesą pagarbiai tylėdamas.

Teigiama, kad tokie pacientų sukurti smėlio dėžių pasauliai yra panašūs į sapnuojant regimus vaizdus, nes jų prigimtis panaši. Vaizdai puikiai parodo emocinę paciento būseną – psichologui ar psichoterapeutui net nebereikia jo klausinėti.

Mokoma atsiskleisti

Pati terapijos kūrėja D. M. Kalff teigė, kad smėlio terapija yra puiki priemonė vidinei ramybei sukurti. Ramybė labai svarbi dvasiniam ir intelektiniam asmenybės tobulėjimui. Be to, šiandienos ekstravertiškame, į išorinį blizgesį ir piniginės storį orientuotame pasaulyje daugeliui žmonių labai sunku žodžiais išreikšti mintis ir jausmus. Tai daug lengviau padaryti „žaidžiant“ smėlio dėžėje.

Teigiama, kad smėlio terapija gali paskatinti atsiverti pasauliui, padėti lengviau įsilieti į visuomenę. Žmogus išdrįsta aplinkiniams pasirodyti toks, koks iš tikrųjų yra.

Jei patyrėte psichologinę traumą...

Smėlio dėžės terapijos seanso metu per vaizduotės kalbą pasireiškia tai, kas užkoduota paciento pasąmonėje. Dėl šios priežasties tokia su žaidimu susijusi terapija labai naudinga psichologinėms traumoms pastebėti ir gydyti. Jei, pavyzdžiui, vaikystėje patyrėte seksualinę prievartą ar smurtą, iki šiol bijote apie tai prabilti, o neigiama patirtis gadina jums gyvenimą, smėlio terapija – puikus būdas sau padėti.

Smėlio dėžės nuotraukos

Kai pacientas palieka terapeuto kabinetą, šis nufotografuoja jo kūrinį. Tiesą sakant, terapeutas privalo saugoti visų šios terapijos seansų rezultatų nuotraukas. Jų labai reikia terapijai užbaigti. Po kelių ar keliolikos seansų, kai pacientas ir psichologas sutaria, kad jau atėjo laikas peržiūrėti smėlio dėžės kūrinių nuotraukas, jie drauge gali jas išanalizuoti.

Specialistas, prižiūrėjęs terapijos eigą, pateikia savas smėlio kūrinių interpretacijas. Teigiama, kad tokie analitiniai aiškinimai praveria pacientui duris į jo paties pasąmonę, be to, kuria tvirtą, pasitikėjimu grindžiamą pagrindą pacientui ir terapeutui bendrauti ateityje.

Gydantys navachų genties smėlio piešiniai

Teigiama, kad gydymas naudojant piešinius smėlyje turi itin senas istorines tradicijas. Čia vertėtų paminėti vieną didžiausių Šiaurės Amerikos indėnų genčių – navachų (navajo) gentį, garsėjančią turtingu kultūrinių tradicijų ir papročių palikimu, perduodamu iš kartos į kartą. Jau šimtmečius navachams vienas svarbiausių dalykų yra ryšys su gamta. Susirgus genties nariui navachai rengia tradicinius ritualus, vienas iš jų – kurti smėlio paveikslus.

Spalvoto smėlio vaizdai skiriasi priklausomai nuo to, kokiai ceremonijai būna skirti. Dažniausiai vaizduojami keturi simetriški elementai, simbolizuojantys keturias pasaulio šalis, ir navachų šventųjų figūros. Augalų ir gyvūnų simboliai smėlio piešiniuose pabrėžia glaudžius genties ryšius su gamta. Navachai tiki, kad tokie piešiniai gydo, nes išaukština ir pakviečia šventuosius, kurie ligoniui perduoda gydomąsias galias.

Dėl švento vaidmens šie piešiniai ritualo metu akylai saugomi, o po ceremonijos sunaikinami. Tiesa, suvenyrų krautuvėlėse ir netgi meno galerijose galima įsigyti kiek pakeistų (kad nebūtų atskleistos genties paslaptys) ritualinių smėlio paveikslų. Teigiama, kad norintieji tokį įsigyti turi pakloti ne vieną šimtą dolerių.

Smėlio mandalos

Mandalos yra senovinis šventas Tibeto budistų menas. Be smėlio mandalų, yra ir kitokių, pavyzdžiui, pieštų arba trijų matmenų mandalų. Kurti mandalas iš spalvoto smėlio yra viena seniausių šio meno tradicijų. Mandala bendrąja prasme yra harmoningo pasaulio simbolis. Tibeto vienuoliai tiki, kad vieta, kurioje sukuriama smėlio mandala, yra palaiminama.

Drauge palaiminamos ir visos toje vietoje gyvenančios būtybės. Manoma, kad tokią mandalą labai naudinga pamatyti mažam vaikui, nes ji padės jam augti geresniu ir taikingesniu žmogumi. Anot vienuolių, visos mandalos, padeda žmogaus kūnui ir sielai išsivalyti ir sveikti.

Įdomu

Smėlio terapija dažnai naudojama dirbant su sergančiaisiais autizmu.
Ši terapija gali būti naudinga tėvams, norintiems suprasti savo mažylių pasaulį. Mat jį patys mažiausieji vaizduoja būtent žaisdami smėlyje. Juk maži vaikai, kurie dar nemoka kalbėti arba kalba mažai, žaisdami smėlio dėžėje reiškia savo jausmus, dažniausiai baimes ir nerimą.

Teigiama, kad Malio šamanai piešia tam tikrus piešinius smėlyje, o po nakties pagal ant piešinio paliktus dykumų lapių pėdų atspaudus spėja ateitį.

Smėlis – dažnas įvaizdis folklore. Pavyzdžiui, vidurio ir šiaurės Europoje galima išgirsti mitinių istorijų vaikams apie smėlio žmogų (angl. sandman). Jis pabarsto magiško smėlio vaikams į akis, kol šie miega. Tikėta, kad dėl šio smėlio vaikai sapnuoja. Beje, toks smėlio dulkes į akis barstantis veikėjas vardu Ole Lukøje buvo ir vienos garsiojo Hanso Christiano Anderseno pasakos herojus.