Paaiškėjo, kad varginantys pojūčiai, žinomi kliedimosios parazitozės pavadinimu, iš tiesų yra tik vaizduotės padarinys. Tiesa, tyrėjai pripažįsta, kad šių įrodymų negana, jog tuo būtų galima įtikinti daugelį pacientų.
Kai gydytojai tikina, kad jų odos biopsijos rezultatai yra neigiami, o parazitus jie tik įsivaizduoja, pacientai jaučiasi nesuprasti.
“Įtikinti juos atsikratyti šio įsitikinimo yra beveik neįmanoma, nesvarbu, kiek įrodymų bepateiktume,” - huffingtonpost.com sako Minesotos valstijos (JAV) Mayo klinikų dermatologijos profesorius Mark D. P. Davis.
Kliedimoji parazitozė paprastai yra gydoma priešpsichoziniais vaistais. Tačiau, pasak M. Davis, daugelis šiuo sutrikimu sergančių pacientų atsisako juos vartoti, nes nesutinka su ligos diagnoze.
Kai kurie pacientai, jaučiantys ropinėjimą po oda, mano, kad dėl to kaltos į siūlus panašios skaidulos, kurias gamina nežinomi organizmai. Padedami grupės užjaučiančių gydytojų ir advokatų, šie pacientai pareikalavo jų būklę pavadinti Morgellons liga ir įtikino Ligų kontrolės ir prevencijos centrus (CDC) atlikti šios ligos tyrimus.
Visgi daugelis medikų mano, kad ši būklė yra psichologinė, o ne fizinė - būtent tai ir norėjo įrodyti M. Davis ir jo kolegos. Jie atliko pacientų, kuriems Mayo klinikose 2001-2007 m. buvo diagnozuota kliedimoji parazitozė, odos biopsijos tyrimus. Rezultatai praėjusią savaitę buvo išspausdinti žurnale “Dermatologijos archyvai”.
Tyrėjai atliko 80 biopsijų. Kaip ir tikėtasi, nė viename mėginėlyje nebuvo rasta parazitų, tačiau 49 pacientams nustatytas odos uždegimas, dar vadinamas dermatitu.
Šiuos uždegimus galėjo sukelti kelios priežastys: kitos sveikatos problemos (pavyzdžiui, alergijos) arba pacientų bandymai sunaikinti įsivaizduojamus parazitus juos ištraukiant iš po odos ar net sudeginant.
Be to, 80 dalyvių - tarp jų ir tie, kuriems buvo atliktos biopsijos - pateikė gydytojams savo odos mėginėlius. Dešimtyje jų buvo aptikta vabzdžių (pavyzdžiui, erkių), bet iš visų rastų vabzdžių uždegimą galėjo sukelti tik vienas - kirkšninė utėlė. Tiesa, šio paciento ar pacientės biopsijos mėginėlyje utėlių nerasta.
CDC neseniai irgi atliko šios būklės, kurią jie vadina “nepaaiškinta dermopatija”, tyrimus, tačiau jų rezultatai kol kas dar nebuvo paviešinti.
M. Davis tyrimai “nepalieka vietos spėlionėms”, sako Vokietijos Ulmo universiteto psichiatrijos profesorius Roland Freudenmann. Jis yra kliedimosios parazitozės specialistas, bet nebendradarbiavo atliekant šiuos tyrimus.
“Rezultatai nepatiks pacientams, kurie nesutinka su kliedimosios parazitozės diagnoze, - sako jis. Tačiau tyrimai rodo, kad tokia diagnozė yra teisinga ir kad klysta pacientai, o ne medikai.”
R. Freudenmann tikisi, kad M. Davis ir CDC tyrimų rezultatai “padės tašką Morgellons ligos istorijoje”.
Kalifornijos San Francisko universiteto (UCSF) profesorė ir dermatologė Jennifer Murase sako, kad ji kasmet susiduria su keliais kliedimąja parazitoze sergančiais pacientais.
J. Murase, kuri irgi nebendradarbiavo atliekant naujuosius tyrimus, teigia, kad į pacientų skundus reikia reaguoti rimtai. Šie žmonės dažnai serga egzema ar žvyneline, o tai gali neigiamai veikti jų nervų sistemą ir sukurti iliuziją, kad po oda ropinėja įvairiausi gyviai.
J. Murase ir jos kolegos dažnai pacientams atlieka biopsijas, kurių tikslas - ne patvirtinti kliedimosios parazitozės diagnozę, bet nuraminti pacientus, kad po jų oda nėra jokių gyvių. Iš paciento reikalaujama sutikti, kad jis neprašys pakartotinų biopsijų, o odos plotelį leidžiama pasirinkti pačiam. Be to, jis turi sutikti, kad jei ištyrus odos plotelį mikroskopu nebus rasta įrodymų apie parazitų egzistavimą, jis “turės pamąstyti apie kitas galimas šios būklės priežastis.”
Dermatologas John Koo, dirbantis su J. Murase ir UCSF, mano, kad maždaug trečdalį šiu pacientų galima nesunkiai įtikinti, jog tikroji problema nėra parazitai, dar trečdalį įtikinti yra sunkiau, o likusieji vis tiek laikysis savo nuomonės.
“Jei pacientams skiriama daug laiko ir dėmesio, jų būklė gali pagerėti, - sako J. Murase. Tiesą pasakius, kartais ji net labai pagerėja.”
