Atsakymai į šiuos ir kitus aktualius klausimus – knygos „Toksikologo užrašai“ ištraukoje. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovu Robertu Badaru.
80 proc. žuvusiųjų per gaisrus miršta ne nuo nudegimų, o nuo apsinuodijimo. Gaisro židinyje kur kas didesnį pavojų kelia cianidai, išsiskiriantys esant aukštai temperatūrai. Cianidai – mirtinai pavojingi. Nuodingosios ciano rūgšties savybės buvo žinomos dar prieš mūsų erą, šios rūgšties žyniai mokėdavo pasigaminti iš persikų kauliukų. Cianidai kvepia migdolais (šie riešutai taip pat turi cianido), bet ketvirtadalis žmonių neužuodžia migdolų kvapo.
Įkvėpęs cianidų žmogus gali tuoj pat mirti. Kilus gaisrui cianidai ore pasiskirsto netolygiai, todėl net būdami toje pačioje patalpoje vieni žmonės apsinuodija, o kiti – ne. Dar neseniai priešgaisrinės apsaugos darbuotojai savo vaistinėlėje turėdavo cianidų priešnuodžio. Tai – amilnitritas. Kurį laiką šis medikamentas buvo įtrauktas į būtinųjų priemonių sąrašą, vėliau nutarta, kad šie specialistai neturi teisės gydyti, nes tai medikų pareiga. O užsienyje gaisrininkai turi net savo barokameras. Esu įsitikinęs, kad cianidų priešnuodžiai būtini kaip savipagalbos priemonė, nes priešgaisrinės apsaugos darbuotojai labai dažnai atvyksta į nelaimės vietą anksčiau už medikus.
Cianidai – lakūs junginiai, jie greitai suyra. Būtina labai aukšta temperatūra, kad susidarytų cianidai. Iš ko jie susidaro? Jų šaltiniu gali būti kiekviena medžiaga, turinti plastiko. Šiuolaikiniame bute ar biure cianidų šaltiniu gali tapti kiekvienas daiktas – stalas, kėdė, sienų dažai, grindjuostės ir kitokia grindų danga, pakabinamosios lubos, paveikslų, langų rėmai. <…>
Kaip dažnai žmonės nukenčia nuo cianidų? Tokie atvejai nėra reti. Vieną rytą sulaukėme skambučio, kad greitosios pagalbos medikai gabena į mūsų ligoninę nežinia kuo savo sodyboje apsinuodijusį penkiasdešimtmetį vyrą. Kai jį pamačiau, atletiško sudėjimo vyras atrodė pamėlęs, buvo prijungtas prie dirbtinio kvėpavimo aparato, be sąmonės. Vėliau į ligoninę atvyko jo motina, dūstanti ir sunkiai einanti. Ji papasakojo, kaip atsitiko nelaimė. Pasirodo, sūnus tvarkė sodybos aplinką, grėbė šiukšles, sudžiūvusius lapus, o tarp jų rado tuščių plastikinių butelių.
Sugrėbęs šiukšles vyras užkūrė laužą atviroje vietoje, vėjuotą dieną ugnis greit įsiliepsnojo. Staiga vyras apsvaigo ir nugriuvo, nepaleisdamas iš rankų grėblio. Priėjusi arčiau motina pamatė, kad jis be sąmonės. Kiek turėjo jėgų, senolė paėmė už kojų beveik šimtą kilogramų sveriantį sūnų ir nuvilko kuo toliau nuo degančių šiukšlių – kaip skruzdėlė arklį. Stebėjausi, kaip jai pavyko tai padaryti. Moteris nesutriko, iškvietė medikus ir jie išgelbėjo sūnaus gyvybę. Šį penkiasdešimtmetį apsvaigino cianidai.
Degant plastikui, cianidai kyla į orą, bet toli nepasklinda. Jie tvyro nutolę nuo ugnies ne daugiau kaip per metrą. To pakako, kad pasilenkęs įmesti šakalio vyras įkvėptų nuodingų junginių. Šiek tiek toliau nuo laužo sėdėjusi jo motina liko sveika, cianidai jos nepasiekė, nes toje vietoje, kur ji sėdėjo, temperatūra buvo žemesnė ir šie cheminiai junginiai suiro.<…>
Prieš keletą dešimtmečių vairuotojų vaistinėlėse būdavo amoniako. Labai gerai, kad jo nebeliko. Amoniakas – vienas pirmųjų nuodingųjų medžiagų sąraše, o mes jį iki šiol naudojame kaip liaudies medicinos priemonę. Tokia kvailybė – mūsų nacionalinis bruožas, nes Lietuvoje ši medžiaga patenka ir į nuodų, ir į pirmosios pagalbos vaistinėlės sąrašus. Apalpusiam žmogui pakišama po nosimi amoniako, kuris nekrotizuoja epitelio ląsteles. Amoniako garai jas numarina, todėl žmogui skauda. Jei mūsų tikslas – sukelti skausmą nukentėjusiajam, amoniakas tinka. Kad žmogus rėktų, galima spirti jam į minkštą vietą. Bet gulinčio be sąmonės žmogaus mes nespardome, nes manome, kad taip elgtis negražu. Duodami uostyti amoniako mes elgiamės taip pat negražiai.
Pasitaiko gudruolių, manančių, kad amoniakas padeda išsiblaivyti. Įpilti į kavą keletą amoniako lašų ir pasiūlyti tokio gėrimo girtam žmogui – nusikaltimas. Tokį metodą prieš keletą dešimtmečių praktikuodavo mūsų aktoriai. Žinoma, tai geruoju nesibaigdavo. Man teko gydyti vieną aktorių, gyvą legendą. Gastrolėse po Šiaurės Lietuvą, vaidindamas Kupiškyje, vėliau Rokiškyje, po kelių vakarų jis taip pavargo, kad nutarė „atsipalaiduoti“. Vėliau, kamuojamas sunkių pagirių, pradėjo abejoti, ar sugebės vaidinti dar viename spektaklyje. Tada jo kolegos sugalvojo pagirdyti jį arbatiniu šaukšteliu amoniako. Kuo baigėsi šis eksperimentas?
Amoniakas yra šarmas, todėl nudegino aktoriui ne tik balso stygas, bet ir stemplę bei skrandį. Savaime aišku, į sceną aktorius tą dieną nėjo. Dėl sutrikusio kvėpavimo jis buvo prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato keletą parų ir vos nemirė. Po šios nelaimės pasikeitė aktoriaus balso tembras – jis ėmė dudenti bosu. Bet liko gyvas.
Lietuvoje vis dažniau žmones pražudo kanalizacijos dujos. Dažniausiai tai būna grupinės mirtys. Kanalizacijos dujoms susidaryti reikia organinių junginių – kad išsiskirtų metanas, būtinas baltymas. Kanalizacijos dujos kaupiasi duobėse, kur nėra ventiliacijos. Šių dujų sudėtyje būna ne tik metano, bet ir sieros vandenilio, smalkių. Tai toks kokteilis, dėl kurio refleksiškai ima spazmuoti kvėpavimo takai. Užtenka vieno kvėptelėjimo – antrą kartą žmogus nebegali įkvėpti, nes sustoja kvėpavimas.<…>
Netgi bulvės gali būti mirtinai pavojingos. 2013 metų rugsėjį Rusijoje, Tatarstane, supuvusios bulvės rūsyje išguldė vieno profesoriaus šeimą. Jos išskyrė metano dujų, kurios telkiasi ten, kur nėra ventiliacijos, – rūsyje, šulinyje, duobėje, šachtoje. Laiševo mieste, kur gyveno Kazanės universiteto Civilinės ir komercinės teisės katedros vedėjas profesorius Michailas Čelyševas, privataus namo garažo rūsyje buvo aptikti jo, jo žmonos, aštuoniolikmečio sūnaus bei uošvės kūnai. Tragedija įvyko, kai į rūsį nusileido profesorius. Jam į pagalbą atskubėjo žmona ir sūnus, jiems taip pat pasidarė negera. Pamačiusi be gyvybės ženklų gulinčius artimuosius uošvė paskambino kaimynams. Papasakojusi, kas nutiko, ji irgi nusileido į rūsį. Visi keturi mirė iš karto.<…>
Kad nesusidarytų metano dujų, rūsyje turi būti įrengta ventiliacija, o leisdamasis į nežinomą užterštą patalpą žmogus privalo užsidėti dujokaukę.
Ar įmanoma apsinuodyti valant vonią? Aš tuo nė kiek neabejoju, nes nesilaikant instrukcijos ir naudojant tuo pačiu metu skirtingus valiklius gali išsiskirti pavojingos chloro dujos. Jei nušveitus vonią kam nors prasidės dusulys ir panika, kad artinasi mirtis, – tai tik patvirtins mano spėjimą.
Vonios kambarys dažniausiai yra nedidelis ir prastai vėdinamas – retas kuris gyventojas įsirengia papildomą ventiliacijos sistemą. Ypač sunku išvalyti grybelį, kuris įsiveisia tarp keraminių plytelių esančiose juostelėse.
Aitrus kvapą gniaužiantis skonis burnoje, akių ašarojimas – tokius negalavimus pajutusi į penktą dešimtmetį įkopusi vilnietė susirado lentynoje padėtą marlę, pasidarė kaukę ir vėl grįžo į vonios kambarį, kad pabaigtų pradėtą ruošą. Nors medvilninė kaukė trukdė kvėpuoti, mano herojė plušo dar 15 minučių. Tik pajutusi dusulį ir už krūtinkaulio veriantį skausmą, ji išsigando. Tada atidarė langus, išvėdino butą, bet jai nepalengvėjo – užklupo sausas kosulys. Būgštaudama, kad gali užtrokšti, ji surinko Apsinuodijmų kontrolės ir informacijos biuro telefoną. Tą vakarą budėjusi gydytoja pakvietė atvykti.
Kai moteris pasiekė ligoninę, jos širdis daužėsi kaip pašėlusi, pakilo kraujospūdis. Nukentėjusiąją teko guldyti į ligoninę. Jai buvo paskirta vaistų nuo kvėpavimo takų uždegimo, taip pat deguonies inhaliacijos. Sunkesniais atvejais toks ligonis gydomas reanimacijoje.
Ši moteris naudojo įvairius valiklius. Kiekvienas jų yra saugus, tačiau juos sumaišius, susidaro ypač pavojingas sveikatai junginys – chloro dujos. Taip atsitinka, kai chloro ar chloro junginių turinčios buitinės chemijos priemonės jungiasi su druskos ar kitokių rūgščių valikliais.
Per Pirmąjį pasaulinį karą chloro dujos buvo naudojamos kaip cheminis ginklas. Šios dujos pažeidžia kvėpavimo takus, gali sukelti net cheminį nudegimą. Tokiu atveju pacientą gali išgelbėti tik intensyvi terapija. Ankštame vonios kambaryje susidaro didesnė chloro dujų koncentracija, o tai jau panašu į cheminio karo sąlygas. Kvėpavimo sutrikimai gali po kelių valandų net pasunkėti, todėl nukentėjusįjį bent 6 valandas turi stebėti medikai.
Medvilninė kaukė nesulaiko chloro garų. Taip pat būtina saugotis, kad valiklio neužtikštų ant odos, nepatektų į akis. Prieš šveičiant kriauklę, vonią ar unitazą, būtiną rankas tepti apsauginiu kremu ir užsimauti gumines pirštines. Baigus darbus reikia neužmiršti nusiplauti rankų muilu ir vandeniu.
Neretai dėl tokių nelaimių būna kalti patys žmonės, nes jie pažeidžia pavojingų chemikalų naudojimo taisykles. Cheminių medžiagų negalima perpilti į kitus indus ar maišelius. Ant etikečių būna įspėjamieji ženklai apie medžiagų pavojingumą, surašyta jų sudėtis, o perpylus buitines valymo priemones į kitą indą, ši informacija dingsta.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
