Arbūzai gali padidinti ir libido. Esmė ta, kad juose yra citrulino - medžiagos, platinančios kraujagysles ir veikiančios panašiai kaip medicininiai preparatai, naudojami esant erekcijos sutrikimams. Be citrulino, arbūzuose dar yra amino rūgšties arginino, kuris padeda gerinti širdies veiklą ir stiprina imunitetą.
Mikroelementų saugykla
Arbūzuose gausu B grupės vitaminų (gerina nervų sistemos veiklą ir saugo nuo spuogų bei pleiskanų), vitamino C (stiprina imunitetą ir kovoja su ankstyvu senėjimu), vitaminų PP (mažina nuovargį, gerina miegą ir nuotaiką), folio rūgšties (nepakeičiama nėščioms ir maitinančioms motinoms, taip pat toms, kurios siekia pagerinti atmintį ir padidinti protinius sugebėjimus). Be to, arbūzai - tikra mikroelementų saugykla. Juose gausu geležies, fosforo, kalcio, bet ypač daug magnio.
Magnis padeda pašalinti iš organizmo cholesterino perteklių, tvirtina raumenis, gerina odos elastingumą, stabilizuoja kraujo spaudimą, normalizuoja inkstų ir kepenų veiklą. Norint aprūpinti organizmą paros magnio doze, pakanka suvalgyti tik šimtą penkiasdešimt gramų arbūzo per dieną. Dar kitas naudingas mikroelementas, kurio gausu arbūzuose - kalis, be kurio neįmanoma normali širdies ir kraujagyslių sistemos veikla. Žinoma, kalio yra ir kituose vaisiuose (pavyzdžiui, bananuose), tačiau vandens perteklius arbūzuose padeda pasisavinti šį naudingą elementą.
Dėl šios unikalios sudėties arbūzus galima naudoti kaip gydomąją priemonę. Gydytojai rekomenduoja arbūzus kenčiantiems nuo kepenų ir inkstų ligų, aterosklerozės, hipertonijos, žarnyno veiklos sutrikimų. Turint omenyje tai, kad arbūzai puikiai pašalina iš organizmo toksinus, juos valgyti verta tiems, kurie dirba kenksmingoje aplinkoje, taip pat tiems, kurie iš vakaro piktnaudžiavo alkoholiu.
Kam negalima?
Arbūzus valgyti galima visiems. Tačiau žmonėms, kenčiantiems nuo ūmių inkstų ir širdies bei kraujagyslių sistemos sutrikimų galima suvalgyti ne daugiau nei du-tris griežinėlius.
Teisingas pasirinkimas
Sunokę arbūzai paprastai būna gana dideli ir, palyginti su dydžiu, ganėtinai lengvi. Kuo didesnis skirtumas tarp šviesių ir tamsių arbūzo žievės juostų, tuo didesnė tikimybė, kad jis bus raudonas ir saldus.
Žinovai moka atskirti sunokusį arbūzą plekšnodami ir stuksendami. Kuo skambesnis garsas, tuo skanesnis jis bus.
Sunokę arbūzai turi geltoną žymę ten, kur žievė lietėsi su žeme. Nesunokusių šioji žymė būna balta.
