Kokių rūšių būna akmenys ir kaip jie diagnozuojami? Kokie maisto produktai skatina akmenų susidarymą? Kalbamės su Kauno kinikų Nefrologijos klinikos gydytoja nefrologe doc. Inga Skarupskiene.
- Europoje inkstų akmenlige serga 17 iš tūkstančio gyventojų. Tai rodo, kad inkstų akmenligė - gana dažna liga. Taigi kokį akmenuką galime užauginti?
Inkstų akmenys klasifikuojami į dvi pagrindines grupes - organinės ir neorganinės kilmės. Labiausiai paplitę neorganinės kilmės kalciniai akmenys: kalcio oksalatiniai ir kalcio fosfatiniai. Beje, kalcio oksalatiniai akmenys aptinkami dažniau negu kalcio fosfatiniai. Taigi kalciniai akmenys sudaro 70-80 proc. visų inkstuose randamų akmenų. Organinės kilmės akmenys - tai uratiniai (susidaro iš šlapimo rūgšties), cistininiai (iš cistino rūgšties), ksantininiai, magnio amonio fosfatiniai arba struvitiniai (koraliniai).
Nauja inkstų akmenų grupė - vaistų sukelti, vadinamieji indinaviriniai akmenys, kurie susiformuoja vartojant indinaviro, t.y. žmogaus imunodeficito virusą veikiančio preparato.
Akmenų susidarymas šlapime priklauso nuo šlapimo terpės -pH. Rūgščioje terpėje formuojasi uratiniai (šlapimo rūgšties) akmenys, o šarminėje - kalcio fosfatiniai, struvitiniai.
- Ar nuo inkstų akmenų sudėties gali šiek tiek skirtis ir ligos simptomai? Kokie jie?
Inkstų akmenligė - nebyli liga, nes akmenukai susiformuoja inkstų kolektorinėje sistemoje, t.y. ten, kur susikaupia pasigaminęs šlapimas, - inkstų taurelėse ar geldelėse. Tad jeigu akmenukas yra inkste, jeigu jis nekeliauja su šlapimu šlapimo takais, žmogus jokių simptomų ir nejaučia.
Tačiau jeigu akmenukai yra iki 1 cm dydžio, t.y. mažesni negu šlapimtakio skersmuo, jie gali ir migruoti. Tada žmonės skundžiasi inkstų diegliais, kurių metu jaučia labai stiprų strėnų skausmą, plintantį žemyn į pilvo apačią, kirkšnį. Ligonis gali dažniau šlapintis, jį gali varginti nemalonus pojūtis šlapinantis.
Pagal struktūrą aštriausi, sudaryti lyg iš adatėlių, yra kalcio oksalatiniai akmenys. Skausmus gali sukelti ir su šlapimu keliaujančios druskų sankaupos. Tada žmogus gali skųstis badymo, dirginimo pojūčiais šlapinantis.
- Kaip sužinoti iš ko susiformavo inkstų akmenukas? Kokie tyrimai padės tai nustatyti?
Cheminę akmenų sandarą galima nustatyti (ištyrus laboratorijoje), jeigu pavyksta pagauti akmenuką, iškritusį šlapinantis. Taip pat tikslią jo sudėtį sužinosime ištyrę operacijos ar kitos chirurginės intervencijos metu pašalintus iš inkstų akmenis. Dažniausiai apie inkstuose susiformavusių akmenų sudėtį tenka spręsti atlikus netiesioginius tyrimus (kraujo, paros šlapimo, rentgenologinius).
Akmenų susidarymo rizika didėja, jeigu kraujyje ir šlapime didėja litogeninių medžiagų koncentracijos. Kraujyje galima nustatyti padidėjusią kalcio (ne visada, nors akmenys būna kalciniai), šlapimo rūgšties, prieskydinių liaukų hormono koncentraciją. Gali būti padidėjęs kalcio, oksalatų, šlapimo rūgšties, fosfatų išskyrimas su šlapimu. Dažnai kartu nustatomas citratų trūkumas šlapime. Pacientui rekomenduojama visą parą rinkti šlapimą, jį išfiltruoti ir tyrimams atnešti šlapimo nuosėdas. Taip pat tiriamas minėtų litogeninių medžiagų kiekis paros šlapime.
Pagal tai, kokios medžiagos koncentracija šlapime viršys nustatytas normas, ir kartu vertinant kitų tyrimų (rentgeno) rezultatus spėjama, kokie akmenys formuojasi.
Pilvo echoskopija parodys visus akmenis, esančius inkstuose, bet ne šlapimtakiuose. „Auksinis standartas" diagnozuojant visų lokalizacijų šlapimo takų akmenis yra kompiuterinė tomografija (be kontrastinės medžiagos). Echoskopinis tyrimas nepadeda nustatyti akmenų cheminės sudėties. O dvigubos energijos kompiuterinės tomografijos (DECT) metu pagal signalo intensyvumą galima nustatyti akmenų cheminę sudėtį. Tai naujas diagnostikos metodas (vyksta moksliniai tyrimai), kurio dar teks palaukti klinikinėje praktikoje.
Atskirti akmenų sudėtį gali padėti rentgenologiniai tyrimai. Jeigu atlikus apžvalginį pilvo rentgeno tyrimą matomi akmenų šešėliai, dažniausiai jie yra kalciniai, nes būtent šie akmenys yra rentgenokontrastiniai. Taip pat rentgenologinio tyrimo metu matysis ir struvitiniai (koraliniai) akmenys. O, tarkim, uratinės akmenligės, kuri taip pat yra gana dažna, šis tyrimas nenustatys, nes apžvalginių rentgeno tyrimų metu šių akmenų nesimato. Rentgenas (be kontrasto) neišryškins ir vaistų sukeltos akmenligės.
- Kaip mityba gali daryti įtaką akmenų formavimuisi?
Kaip jau minėjau, akmenligės rizika didėja, jeigu žmogus dėl nepakankamo skysčių kiekio suvartojimo išskiria nedaug koncentruoto šlapimo, jei su šlapimu skiriasi daugiau kalcio, oksalatų, šlapimo rūgšties. Rekomenduojama rinktis tokius maisto produktus, kurie mažina minėtų medžiagų išsiskyrimą su šlapimu. Didelis kiekis suvartojamų gyvulinės kilmės baltymų didina kalcio, šlapimo rūgšties, mažina citratų (jie neleidžia formuotis akmenims) kiekį šlapime. Kalcio išsiskyrimą su šlapimu didina sūraus maisto vartojimas. Todėl, esant kalcinei akmenligei ar jos rizikai, rekomenduojama riboti valgomosios druskos kiekį maiste iki 3-5 g per parą.
Oksalatų išskyrimą su šlapimu didina kai kurios virškinamojo trakto ligos, plonojo žarnyno operacijos, kai padidėja hiperoksalurijos rizika. Daug oksalo rūgšties ir jos druskų yra pomidoruose, rabarbaruose, kavoje, šokolade, greipfrutuose, špinatuose, burokėliuose, riešutuose, pupelėse, braškėse ir t.t.
Diagnozavus kalcinę akmenligę, visiškai atsisakyti gyvulinės kilmės baltymų nerekomenduojama. Jeigu sveikas žmogus turi suvartoti 1-1,2 g/kg baltymų per dieną, tai, esant akmenligės rizikai, šis kiekis turi būti sumažintas iki 0,8 g/kg/d.
Taip pat labai svarbu gerti daug skysčių: per dieną ne mažiau kaip 2-3 l. Sportininkams ar daug prakaituojantiems žmonėms skysčių reikia dar daugiau.
- Jeigu yra kalcinės akmenligės rizika, ar galima valgyti varškę, pieno produktų?
Diagnozavus kalcinę akmenligę, jokiais būdais kalcio vartojimo maiste riboti negalima. Jeigu žmogus su maistu gaus mažai kalcio, jo trūkumą kraujyje organizmas papildys tirpdant kaulus. Taip didinsime tik osteoporozės riziką, o akmenligės neįveiksime. Be to, esant mažam kalcio kiekiui maiste, padidėja oksalatų rezorbcija žarnyne, didėja jų išskyrimas su šlapimu - didėja kalcio oksalatinės akmenligės rizika.
- Kokia ligos profilaktika?
Turėtume gerti daug tyro, mažai mineralizuoto vandens. Ar vanduo bus prisotintas angliarūgštės, ar ne, inkstų akmenligei didesnės įtakos neturi. Skysčių reikia suvartoti tiek, kad išskiriamo šlapimo kiekis per parą būtų daugiau kaip 2 litrai.
Akmenligės profilaktikai tinka taurė raudono vyno, alaus. Ankstesnių tyrimų duomenimis, arbata, kava buvo priskiriama prie akmenligės riziką didinančių produktų. Nauji tyrimai rodo, kad kava, arbata mažina šios ligos riziką.
Jeigu yra kalcio oksalatinės akmenligės rizika, netinka greipfrutų, pomidorų sultys, limonadai, kokakola. Valgant daug kalio turinčių vaisių, daržovių, grūdų produktų, didėja citratų kiekis šlapime, mažėja kalcio išskyrimas.
