Pateikiame ištrauką iš Nijolės Marcinkevičienės knygos „Iš lauko – į namus. Laukiniai augalai tradicinėje mityboje“, kurią išleido leidykla „Gyvoji tradicija“.
Gelsvalapė usnis (lot. Crisium oleraceum). Liaudiškasis pavadinimas – grabūzdas.
Klausimas: Kaip jis naudotas tradicinėje mityboje?
Atsakymas: Iš šio augalo lapų virtos sriubos. Labiausiai mėgtos – grabūzdų šaltsriubės.
Grabūzdų šaltsriubė
Rūgęs pienas ir grietinė gerai išplakami ir sumaišomi. Gelsvalapės usnies lapai ir stiebai išverdami ir susmulkinami. Atvėsę sumaišomi su rasalu (raugintų burokų ar agurkų rūgštimi) ir viskas pilama į su grietine išplaktą pieną. Galima pridėti smulkintų agurkų, svogūnų laiškų, krapų. Skaniausia su karštomis bulvėmis.
Verpalų ir audinių dažymas
...Naminių dažų pagalba audiniai buvo dažomi įvairiausiomis spalvomis – juodai, pilkai, raudonai, geltonai, žaliai, rudai ir kt. Kad geriau nusidažytų dėdavo rūgšties, druskos ar šlapimo. XIX a. prekyboje atsirado cheminių medžiagų, paryškinančių augalinių dažiklių spalvas. Raudonai dažydavo augalo, vadinamo „degimu“ (miškinė sidabražolė) šaknelėmis.
Tam reikalui valstietės iškasę jas sudžiovindavo, po to sugrūsdavo į miltus, pridėdavo atitinkamą kiekį sugrūsto džiovinto juodalksnio luobo, sumaišydavo, užpildavo vandeniu ir pavirinę perkošdavo. Į gautą skystį merkdavo verpalus ir vėl valandą virdavo. Nukaitus puodą nuo ugnies verpalus palikdavo atvėsti tame pačiame skystyje. Verpalus džiovindavo saulėje, kad jie labiau paraudonuotų...
Žaliems dažams gauti būdavo parenkama jaunų ąžuoliuko lapų, prilupama ąžuoliuko luobos, pripešama rugių želmenų ir visa tai pamerkiama parą karštame vandenyje. Geltonos spalvos dažams gauti valstietės užmerkdavo parai jaunų beržo šakelių su lapeliais, vadinamųjų vantų, ir šunramunių žiedų. Po to mišinys būdavo gerokai pavirinamas, pridėjus į jį tirpinto alūno (kalio aliuminio sulfatas). Perkošus skystį būdavo dedami verpalai.
Klausimas: Kokia spalva siūlus dažo raudonieji dobilai?
Atsakymas: Raudonieji dobilai vilnonius siūlus taip pat dažo žaliai.
