Pasaulinės psichinės sveikatos dienos renginių paskatinti psychologies.ru žurnalistai pakalbino psichologę Allą Cholmogorovą ir psichiatrę Jeleną Brono – specialisčių buvo paprašyta pakomentuoti tyrimo rezultatus ir dabartinę situaciją.
- Psychologies: Skaičius 38 proc. nemaloniai stebina. O kokias tendencijas savo praktikoje pastaruoju metu pastebite jūs?
- J. Brono: Pilkoji pavojaus zona, skirianti dvasinę sveikatą ir ligą, nemenka. Ji apima nemažai negalavimų, kurie ne juokais kenkia gyvenimo kokybei. Nemažai vyrų ir moterų kankina nerimas, panikos priepuoliai, socialinės fobijos, depresija.
- A. Cholmogorova: Vis daugiau žmonių į gydytojus kreipiasi dėl įvairių skausmų, kurie iš tikrųjų neturi nieko bendro su konkrečiais organais, jų ligomis – jų prigimtis psichosomatinė. Taip organizmas reaguoja į dvasinius negalavimus, neigiamas emocijas ir dar net aiškiai neįvardytus vidinius konfliktus. Rusijoje tokie pacientai sudaro 30 proc. iš tų, kurie ateina į polikliniką. Tokius negalavimus diagnozuoti ir gydyti pastaruoju metu pradėta aktyviau, naudojami įvairūs psichoterapiniai metodai.
- Psychologies: Ar galima teigti, jog konkretūs negalavimai būdingesni atskirai lyčiai?
- A.Cholmogorova: Žudytis dažniau bando moterys, o sėkmingai pavyksta taip gyvenimą baigti – vyrams. Vyrus ir moteris kankina skirtingos depresijos formos, kitokios ir jos priežastys, yra subtilybių. Vyrai rečiau nei moterys skundžiasi prasta nuotaika, nerimu, jėgų praradimu. Dažnai kančią slopina alkoholiu.
- J. Brono: Pavyzdžiui, yra toks psichinis sutrikimas dipsomanija – tai kelias dienas trunkantys girtuokliavimo periodai, susiję su depresija. Tenka pripažinti, jog tokių veiksmingų antidepresantų kaip alkoholis ir kokainas pasaulyje yra labai nedaug. Be to, stipriųjų alkoholinių gėrimų besaikis vartojimas ir mirtingumas yra tiesiogiai susiję.
- Psychologies: Kitaip tariant, depresija – pati didžiausia problema?
- J. Brono: Ne, viskas ne taip. Šiandien pas mane ateina daug vos trisdešimties sulaukusių savo srities profesionalų, kopiančių karjeros laiptais, kurie negali net papietauti su kolegomis: paimti jų akivaizdoje į ranką šakutę, pasmeigti maistą ir prinešti prie burnos. Tai sociofobijos simptomas. Gyvenimas didmiestyje ir jo diktuojamas gyvenimo tempas didina socialinio nerimo riziką.
- A.Cholmogorova: Tyrinėdamas socialinio nerimo fenomeną, psichologas ir sociologas Philipas Zimbardo išsiaiškino, jog, pavyzdžiui, dauguma studentų nesiryžta kreiptis pagalbos į kitus žmones – net jeigu toks poreikis balansuoja ties būtinybės riba. Jie bijo neigiamo aplinkinių vertinimo, kritikos. Tarptautiniai tyrimai atskleidė, jog nuo sociofobijos kenčia 15-25 proc. moksleivių. Sociofobija pavojinga dar ir tuo, kad tokie vaikai labai kenčia dėl savo vienišumo, dažniau tampa prievartos ir patyčių aukomis.
- Psychologies: Šiandien daug tenka girdėti apie panikos priepuolius. Ar yra būdų, kaip veiksmingai šią problemą išspręsti?
- J. Brono: Pats veiksmingiausias šio sutrikimo gydymo metodas – tinkamai parinkti vaistai bei glaudus psichologo bei psichiatro bendradarbiavimas. Sunkiausia pacientui paaiškinti, kodėl reikalingas toks sudėtingas gydymo metodas: dauguma žmonių nenori gerti tablečių ir bendrauti su psichologais.
- Psychologies: Taip, juk visuomenėje vis dar paplitę su psichiatrais, psichologais ir psichiatrinėmis ligoninėmis susiję mitai. Iš lūpų į lūpas keliauja pasakojimai apie vietas, kur pakliūva sveiki žmonės, o išeina sunkiai dvasiškai sergantys.
- A.Cholmogorova: Padrąsinti kreiptis į specialistą – psichiatrą – pagalbos yra labai svarbi užduotis, svarbiausia nuginti lauk baimę. Nors į psichiatrines ligonines žmonės savo noru atvažiuoja nedažnai, pastebime tendenciją, jog pastaruoju metu poliklinikose dirbantys psichologai bei psichiatrai ir privačia praktika besiverčiantys šios srities specialistai sulaukia vis daugiau pacientų. Tai reiškia, jog tendencija kinta, šiandien turime geriausias sąlygas padėti psichikos ligų kamuojamiems pacientams – tiek gydantis įstaigose, tiek namuose.
- J.Brono: Tačiau pasitaiko ligų, pavyzdžiui stipri neurozė, kai stacionarus gydymas būtinas. Kartais pacientai kelia pavojų tiek sau, tiek artimiausiems žmonėms, tad specialistai jais rūpintis ir stebėti privalo visą parą. Kito pasirinkimo paprasčiausiai nelieka.
- Psychologies: Ką patartumėte tiems, kuriems nuolatinis nerimas nemenkai trukdo gyventi?
- A.Cholmogorova: Nerimas – viena iš bazinių žmogaus emocijų, gyventi niekada nepatiriant nerimo neįmanoma misija. Kaip galime likti abejingi savo artimųjų problemoms, niekada nejausti nerimo dėl šeimos bėdų, darbo, galų gale valstybės? Vienintelis veiksmingas skydas, galintis mus apsaugoti nuo skaudžių nerimo padarinių, yra mūsų artimieji ir draugai. Kitaip tariant, kiekvieno žmogaus realus socialinis tinklas. Kalbant apie nerimą kaip sutrikimą ar depresijos simptomą, reikalinga specialisto pagalba.
- J. Brono: Ir reikia daugiau skaityti – juk visi procesai, vykstantys mūsų sieloje, jau aprašyti literatūroje. Ten pirmiausia reikia ieškoti atsakymų.
