Atlikus tyrimus, paaiškėjo, kad per vėlai diagnozuotas, todėl ir neoperuotas stemplės plyšimas sukėlė abipusį plaučių uždegimą, pleuritą, sepsį bei raumenų atrofiją.
Panevėžiečio būklė sparčiai blogėjo, kol pasiekė gyvybei pavojingą ribą – teko sukelti dirbtinę komą. Po dešimties savaičių kovos su mirtimi, vyras švęs pergalę. Netrukus sutiks 57-ąjį gimtadienį.
Pasak medikų, stemplės chirurgija yra labai sudėtinga. Šis organas turi unikalią, išskirtinę kraujotaką.
Mįslinga pradžia
Liga pasireiškė, kai K. Š. (vyro bei jo žmonos vardai ir pavardės redakcijai žinomos – aut. past.) namuose bekraudamas malkas suklupo. Netrukus vyrą ėmė kamuoti stiprus nugaros skausmas. Tačiau apsaugoje dirbančiam panevėžiečiui tai neužkirto kelio eiti į darbą. Dėl sukelto skausmo, jis kurį laiką miegojo pusiau sėdomis, kol nebeištvėrė ir kreipėsi į medikus.
Vyras ligoninėje per kelias dienas tiek nusilpo, kad jį teko prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato, į stemplę įvestas maitinimo zondas. Kadangi dėl namuose patirtos traumos vyrui buvo plyšusi stemplė, pro ją skysčiai pateko į krūtinės ląstą. Todėl K. Š. būklė tapo tokia prasta, jog gydytojams teko sukelti dirbtinę komą.
Komoje – keturias savaites
„Mano vyras buvo perkeltas į reanimaciją. Krūtinės chirurgas Valdas Petrauskas mane guodė, kad nenuleis rankų ir bandys viską, kas įmanoma. Taip ir buvo.
Ištikimi priesaikai medikai kruopščiai atliko savo pareigą. Sunkiam ligoniui buvo skiriamas ypatingas dėmesys.
Po sukeltos dirbtinės komos iš K. Š. plaučių reikėjo pašalinti skysčius. Tam buvo atliktos dar dvi operacijos. Artimiesiems sunkiausi išgyvenimai teko po pirmosios. Atrodė, jog baisi lemtis pasiglemš mylimo žmogaus gyvybę. Tačiau, išoperavus antrąją plaučių pusę, viltis vėl pasibeldė. Vyras pradėjo kvėpuoti pats.
Po kurio laiko patyręs chirurgas V. Petrauskas ėmėsi plyšusios stemplės. Kai ją pavyko sutvarkyti – visiems buvo džiugi diena. Dar vienas svarbus įvykis – kai vyrui jau buvo siūloma ir atsigerti.
Panevėžietis komos būsenos buvo keturias savaites, o reanimacijoje gulėjo visas dešimt.
Pirmoji diena
„Kai vyras atsibudo iš komos, manęs klausinėjo: „Kur aš? Kodėl? Kas man buvo?“ Sunku buvo atsakyti į tuos klausimus: nežinojau, kiek galiu jam pasakoti, kaip visa paaiškinti. Paprašiau skirti psichologą, kuris padėtų su juo bendrauti. Laimei, labai greitai viskas susitvarkė“, – pasakojo moteris.
Takus į Respublikinę Panevėžio ligoninę pramynusi moteris skaudžiai prisimena, kaip sutuoktinis po komos sunkiai kalbėjo, nes į trachėją buvo įvestas kvėpavimo vamzdelis. Beje, ir šiandien vyro balsas vis dar primena šnabždėjimą.
Iš naujo mokėsi vaikščioti
„Rudenį išvažiavome į Palangos reabilitacijos ligoninę. Tuo metu jis atrodė kaip Osvencimo kalinys: dėl ilgo nejudrumo prasidėjus raumenų atrofijai, iš jo buvo likę vieni kaulai ir oda. Vyras nevaikščiojo, sėdėjo ratukuose, bet reabilitacijos ligoninėje po truputį pradėjo atsigauti“, – pasakoja moteris.
Per mėnesį vyras priaugo penkis kilogramus, tačiau iki šiol dar nevaldo vienos rankos, negali apsirengti.
„Padėtis šiandien yra geresnė nei tada, kai išėjome iš ligoninės. Kas rytą ir vakarą pusę valandos vyrui darau kojų raumenų masažą. Šiandien jis jau vaikšto, išeiname į lauką ir be ramentų“, – kalbėjo moteris.
Paklausta apie tai, iš kur panevėžietė atrado tiek stiprybės nepasiduoti, moteris atsakė, jog palaikymo ieškojo ir savyje, bet kaip pati prisipažįsta: „Dažniausiai buvome dviese su vyru.“
Interviu
Interviu su Respublikinės Panevėžio ligoninės krūtinės chirurgu gydytoju Valdu Petrausku:
– Prisiminkite, kokia buvo jūsų paciento būsena tuo metu, kai jiedu su žmona atvyko į ligoninę?
– Tuo metu pacientas į medikus kreipėsi dėl stipraus nugaros ir kairės krūtinės pusės skausmo.
Po poros parų ligoninėje jo sveikatos būklė labai pablogėjo. Atsirado abipusės pneumonijos su oru ir pūlingu turiniu pleuros ertmėse požymiai. Ligonis iškart buvo perkeltas į reanimacijos skyrių.
Atlikus stemplės skrandžio endoskopiją paaiškėjo priežastis – plyšęs stemplės apatinio trečdalio divertikulas. Iš pradžių buvo sunku nustatyti, kodėl pacientą kamuoja skausmai, nes jo būsena neatitiko stemplės plyšimui būdingų bruožų.
– Kokia yra tikimybė, kad tokios sunkios būklės žmogus pasveiks?
– Šiuo atveju, pagal komplikacijas ir praėjusį laiką aiškinantis jų priežastį, tokioje situacijoje faktiškai miršta iki aštuoniasdešimt procentų žmonių.
– Kiek vilties galėjote suteikti šeimos nariams?
– Su kolegomis prižadėjome daryti viską, kas įmanoma. Esu įsitikinęs, kad garantiją duoda tiktai Dievas.
Pacientą padėjo išgelbėti ir tai, kad jo organizmas buvo tvirtas, nenukamuotas žalingų įpročių. Daug prisidėjo ir artimieji: jie nenuleido rankų ir sutiko, kad reikia imtis visų įmanomų veiksmų, kad vyras pasveiktų.
Apskritai stemplės chirurgija yra labai sudėtinga. Susiduriame su siūlės paleidimo rizika ir panašiai. Stemplė turi unikalią, išskirtinę kraujotaką. Operacijų metu jos negalima perskirti ir jungti, kaip, pavyzdžiui, žarnyno.
– Kaip per dešimt savaičių keitėsi ligonio sveikata?
– Jo būklė gerėjo pamažu. Vyrui buvo atliktos aštuonios įvairaus sudėtingumo chirurginės intervencijos: abipusės torakotomijos, tracheostomos operacijos, tarpuplaučio drenažas, stemplės defekto plastikavimas ir stemplės stentavimas.
Prie viso to labai prisidėjo ligoninės administracija, nes visi būtiniausi vaistai ir priemonės sunkios būklės pacientui buvo užtikrintos. Būtina pažymėti ir puikų komandinį daugybės kolegų specialistų (anesteziologų-reanimatologų, radiologų, endoskopuotojų, reabilitologų, chirurgų) darbą.
– Ar dirbtinė koma ir kitos komplikacijos atsilieps paciento psichikai?
– Neturėtų, bet to užtikrinti šimtu procentų negalėčiau. Būna, kad po daugybės narkozių žmonėms laikinai šiek tiek gali sutrikti atmintis, bet tai nereiškia, kad jie nedirba kvalifikuoto darbo.
Žmogus po dirbtinai sukeltos komos gali net po metų atsikelti šviesaus proto ir normalia psichine veikla. Esant modernioms priemonėms, šiuolaikiniams vaistams, nenukenčia nei psichika, nei darbingumas, nei galvos smegenų funkcijos. Intelekto lygis praktiškai išlieka toks pat.
– Tačiau nukentėjo vyro raumenys...
– Be abejo, nuo ilgo gulėjimo ligoniui prasidėjo raumenų atrofija. Todėl jam buvo daromi masažai, pasirūpinta pragulų profilaktika. Žodžiu, skirtos visos kompleksinės priemonės, kad jis atsigautų.
Pacientui iš naujo, kaip vaikui, teko mokytis vaikščioti. Tai neišvengiama, nes jis ilgokai kovojo su mirtimi.
