– Ką daryti dažnai sergantiems vyresnio amžiaus žmonėms? Kaip stiprinti imunitetą? O gal tai yra natūrali gyvenimo baigtis: nėra imuniteto, užpuola ligos, ir jau – nori nenori – keliauji Anapilin?
– Visi nori ilgai gyventi. Tačiau gyvenimas senatvėje dažnai siejamas su daugybe ligų, sutrinka tiek fizinė, tiek psichinė sveikata. Ar žmogus turi tikslą tapti nemirtingu? Atrodo, kad ne. Visi tik nori, kad gyvenimas senatvėje būtų kuo visavertiškesnis ir tobulesnis. Ilgiausiai pasaulyje gyvena japonai, juos ligos senatvėje kamuoja daug rečiau. Gal reikėtų atidžiau pažvelgti, kaip jie gyvena, ką valgo, kiek juda?
Iš tiesų, tiek Lietuvos, tiek viso Vakarų pasaulio žmonių sveikata sparčiai blogėja. Lietuvoje pusė visų mirčių yra sukeltos širdies ir kraujagyslių ligų, t. y. širdies infarkto ir smegenų insulto. Nuo šių ligų kasmet miršta apie trys tūkstančiai žmonių. Daugėja sergančių cukriniu diabetu, vėžiu, vis daugiau žmonių kamuoja degeneracinės ligos, o trečdaliui visų vaikų gresia alergija.
Prognozuojama, kad cukriniu diabetu 2025 metais pasaulyje sirgs daugiau kaip 300 milijonų žmonių. Kodėl taip yra? Kas kaltas? Gal tiesiog reikia daugiau pinigų sveikatos apsaugai? Atrodo, kad ne tai svarbiausia. Pasirodo, net JAV, kur sveikatos apsaugai skiriami bene didžiausi pinigai, sergamumas minėtomis ligomis yra vienas didžiausių pasaulyje. Ir vėl sena tiesa: sveikatos už jokius pinigus nenusipirksi.
– Mums rekomenduoja valgyti kuo daugiau daržovių, sveiką ir gerą maistą. O jeigu tai nepadeda? Kokius maisto papildus patartumėte vartoti? Ar jie tikrai stiprina imunitetą, o gal tai tik dar vienas mitas?
– Nesu maisto papildų šalininkė. Manau, jų reikia astronautams, kurie į tokią kelionę negali pasiimti pakankamai įvairių maisto produktų. Kai su tėvais kalbu apie vaiko imunitetą, turiu omeny kitus dalykus, ne maisto papildus.
Per dešimt darbo metų nepastebėjau tokių vaikų, kurie stebuklingai sustiprėtų nuo maisto papildų, atvirkščiai, tie kurie mėgsta gydytis papildais, nuolat ieško vis naujų, efektyvesnių už išbandytus, ir niekaip neranda. Na, o sveika mityba ir sveika gyvenseną yra efektyvu VISADA, tik žmonės kartais labai primityviai tai supranta: „Jei suvalgiau vakar morką, tai kodėl šiandien susirgau? Daržovės nepadeda!“
Mitybos įpročius keisti ir juos išsaugoti galima tik tada, kai žmogus supranta, kokią iš to turės naudą. Rinkdamiesi, ką valgyti, atsižvelgiame į daugelį veiksnių, o sveikata yra vienas jų. Iš tiesų mityba yra labai svarbus, o gal net ir pagrindinis veiksnys, lemiantis mūsų sveikatą.
Mityba, gausi gyvūninės kilmės riebalų ir baltymų, didina cholesterolio kiekį, kyla kraujospūdis, atsiranda infarkto ir insulto rizika, žmogus nutunka, kyla cukrinio diabeto grėsmė, prie viso to prisideda ir vėžiniai susirgimai. Mes paprastai tuojau klausiame paciento, ar sirgo tokiomis ligomis kas nors jo šeimoje?
Koks skirtumas, sirgo ar ne. Juk aišku, kad genetika lemia tik apie dešimt procentų. O kas lemia likusius devyniasdešimt? Žmogui nesinori būti kritikuojamam, tad lengviau apkaltinti genus – turi juk būti kažkas kaltas. O kai pasiūlai keisti mityba, daugiau judėti, išgirsti standartinius atsakymus: aš ir taip mažai valgau, nežinau, ką valgyti, man taip skanu, daržoves valgyti per brangu arba jų nėra, sportuoti negaliu, neturiu laiko ir t. t.
O kaip maitinasi vaikai? Atrodo, kad ligų nemažės ir ateityje. Gana dažnai susiduriame su vaikų vidurių užkietėjimu, skrandžio, dvylikapirštės žarnos uždegimais, galvos skausmais, nutukimu, alergija maistui. Visa tai silpnina imunitetą ir ruošia dirvą ligoms ateityje.
– Kaip įgyti imunitetą vėžiui? Kaip nesusirgti šia baisia liga?
– Dar kartą prisiminkime genetiką. Iš tiesų yra atrasta genų, atsakingų už vieną ar kitą ligą. Bet ar tikrai susirgsime, jei jau turime paveldėję tos ligos geną? Atsakymas svarbus, bet koks jis?
Neseniai perskaičiau apie vieną tyrimą, atliktą su sergančiaisiais žarnyno vėžiu. Yra žinoma, kad žarnyno vėžys gali būti paveldėtas.
Tyrime dalyvavo įvaikinti žmonės, kurie su savo įtėviais gyveno nuo vaikystės, jų šeimose. Tyrimas atskleidė, kad jų rizika susirgti žarnyno vėžiu buvo lygiai tokia pat, kaip ir jų įtėvių, nors genais jie nebuvo susiję. Galima daryti prielaidą, kad didesnę įtaką turėjo tų šeimų mitybos ir gyvensenos įpročiai, o ne genai.
Taigi, vėžio geną galime turėti visa gyvenimą, bet jis „tyliai miegos užantyje“, niekada taip ir nepasireikš baisia liga. Sveikata labai priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų maisto, judėjimo, aplinkos, emocijų ir minčių.
