Kaip dalyvėms sekėsi sportą derinti su vasaros atostogomis, neprarasti motyvacijos? Kokių rezultatų pavyko pasiekti? Dalinamės projekto dalyvių Auksės bei Ilonos įspūdžiais.
„Antrasis projekto mėnuo buvo kiek kitoks. Anksčiau atrodė, jog nepriklausomai nuo nieko reikia kuo daugiau sportuoti, o jei per mažai laiko praleisiu sporto salėje — svoris ne tik sustos kritęs, bet ir netrukus grįš. Dabar išmokau labiau įsiklausyti į savo kūną, protingiau sportuoti, pasirinkti krūvį. Deja, dėl darbų sporto klube nesilankiau dvi savaites.
Tam, kad tęsčiau ką pradėjusi, tuo metu sportavau namų sąlygomis kas rytą dariau mankštą bei kelis kartus per savaitę rinkausi rimtesnes treniruotes (video pagalba). Baiminausi, jog sumažėjus sporto krūviui, svoris nebekris, tačiau per šį mėnesį netekau dar 5 kg! Man vis dar norisi „greičiau-daugiau“, tačiau aplinkinių reakcijos bei komplimentai leidžia suprasti, jog kūno pokyčiai jau akivaizdžiai pastebimi. Tai labai džiugina!
Kalbant apie sunkumus, per neseniai praėjusius karščius buvo iš tiesų sudėtinga prisiversti nuvažiuoti iki sporto klubo. Tačiau tai padarius ir didvyriškai atidavus visą save per treniruotę kas kartą apima didelis pasididžiavimo jausmas. Pačiose treniruotėse jaučiu, jog gauname vis didesnį krūvį, tačiau (tai neįtikėtinai džiugina!) viską atlikti yra tikrai lengviau, negu buvo pradžioje!
Taigi, mano emocijos iš tiesų teigiamos. Dailėjančios kūno formos, laisvėjantys drabužiai, didesnė energija ir geresnė nuotaika... Nejaugi tai gali nedžiuginti? Jaučiu net lengvą azartą — o kaip kūną padailinti seksis trečiąjį projekto mėnesį?
Kalbant apie rezultatus, nuo projekto pradžios atsikračiau 10 kg svorio. Beje, savijauta pasikeitė kur kas labiau — jaučiausi gražesnė, tvirtesnė, labiau myliu save... Nuostabūs pokyčiai!“
AUKSĖ
„Pagaliau leidau sau pajausti vasaros skonį ir keletui dienų išlėkiau į ežerų akimis nusagstytą Zarasų kraštą atsipūsti. Vienkiemio ramybė, skrydžiui besiruošiančių susirūpinusių gervių klyksmai, žolių žolelių prisotintas oras, maudynių gaiva darė savo. Jaučiuosi tarsi iššokusi iš lekiančio lokomotyvo. Jau ryt sėdėsiu tame pačiame skriejančiame darbų ir rūpestėlių sūkuryje. Ryt vėl, kiek leidžia suprasti orų prognozės, eilinį kartą mašinoje susiraukusi konstatuosiu faktą: esant aukštesnei nei 30 laipsnių temperatūrai, viena beprotė lekia lieti prakaito... Vėl, suėmusi save į nagą, tirpdysiu, ko turiu per daug, sporto klube.
Antras mėnuo praeity. Metas dalintis potyriais. Spoksau į įjungtą kompiuterį ir mąstau. Wordo lapas, kartu su mirksinčiu kursoriumi ištirpsta akyse, užleisdamas vietą prisiminimų nuotrupoms. Ką gi aprašyti, kad nekartočiau kaip iš gausybės rago pasipylusių straipsnių apie dietų poveikį, dailias kūno linijas, patarimus gerai savijautai ir t.t.?... Kasausi bimbalų nukandžiotas kojas. Žvilgsnis užkliūva už aprandėjusių nuospaudų po keliais. Tai įrodymas, kad klube ne dinderį mušiau. Man tai tarsi du medaliai už užsispyrimą ir valią. Vienas ant kairės kojos, kitas – ant dešinės. (VIENAS taškas mano naudai).
Šį – antrąjį mėnesį – pasiryžau drastiškam dalykui: paraleliai su sportu ėmiausi organizmo valymo ir detoksikacijos programos. Įsigijusi tam skirtą preparatų rinkinį (aliejai, žolelės, tam tikri prieskoniai +aprašymo/instrukcijos lapas), 21 dieną griežtai stengiausi vykdyti viską, kas parašyta. Glumino reikalavimas visiškai išbraukti iš mitybos raciono cukrų, druską ir miltus. Na, dar kavą ir alkoholį, bet dėl pastarųjų nesukau sau galvos. O štai pirmieji trys...
Pirmomis dienomis galvojau, kad mano galva per treniruotes dėl keisto tvinksėjimo ir spaudimo nusisuks kaip lemputė ir pariedės po sportiniu inventoriumi.... Instrukcijoje buvau įspėta apie panašius detoksikavimosi požymius. Bet kad taip! Matyt, per tiek metų mano organizmas tapo minikariotiškėmis. Ačiū Dievuliui – ketvirtą dieną tapo šviesiau akyse.
Galiu paatvirauti: trys savaitės prabėgo greičiau nei tikėjausi. Druskos bei miltų beveik nepasigedau. Su cukrumi prasčiau. Šį trūkumą su kaupu kompensuodavo vaisiai ir uogos. Akys džiaugdavosi šių gėrybių gausa apsipirkinėjant. Sūnus, pravėręs šaldytuvą, konstatuodavo, jog jis – ne avinas ir turinys šaldytuve skirtas žolėdžių klasės stuburiniams. Ir droždavo į prekybos centrą pirkti bandelių, blynelių... Džiaugiuosi, jog valytis organizmą derinant su fiziniu krūviu šovė galvon dabar, vasarą, kai pilnos pakampės bobulyčių, prekiaujančių miško ir sodo gėrybėmis. (ANTRAS taškas mano naudai).
Kas dar? Klube tapau „sava“ – myniau slenkstį kone kiekvieną dieną. Toks vietinės reikšmės veteranas, su medaliais už ištvermę ant kiekvienos kojos. Smagu, kad kiekvienąkart mergaitės (trenerės) pasitikdavo padrąsinančia šypsena. Kad išklausydavo ir dalindavosi patarimais. Ir kaip joms pavyksta nuolat spinduliuoti gerą nuotaiką ir optimizmą? Pastaroji mintis man iškildavo keliaujant namo. Karštis daro savo...
Taigi kokia šio mėnesio reziumė? Ogi jokia. Palieku vietos intrigai. Sau. Nes nei matavausi, nei svėriausi. Kad lašiniai tirpsta ir transformuojasi į raumenukus – faktas. Jaučiu stangrumą tose vietose, kur liulėjo oda. Kad apimtys mąžta, rodo ir smukt pradėję apatiniai. Ir svarbiausia – visai nebenoriu grįžti prie sėslaus gyvenimo ritmo bei buvusios mitybos įpročių. Nesidruskinu, nesicukrinu ir nesimiltinu. Nenoriu.
Visgi stebuklas neįvyko. Tai, ką pasiekiau, kainavo. Mokėjau beveik neniurzgėdama. Neįvykusiomis kelionėmis. Saulutės voniomis. Maudynėmis gamtoje. Bendravimu su draugais ir dar daug kuo, kas man vadinasi ATOSTOGOMIS. O ką darysi. Nemokamas sūris tik pelėkautuose.
Taigi, tam, kas komentaruose eilinį kartą brūkštels: „...ai, vėl stumia reklamą...“ , nuoširdžiai patariu – pabandyk padaryti tą patį!“ ILONA
