Kodėl net vakarietiška visuomenė, kurios medicinos tyrimai ir technologijos (lemiantys daugelio verdiktų paskelbimą alkoholio atžvilgiu) yra informacinių priemonių plačiai pristatomi, netampa nė kiek blaivesnė net XXI amžiuje?
Taip yra tikriausiai todėl, kad su alkoholio vartojimu susijusios problemos ne tik pasireiškia, bet ir yra suvokiamos vis kitaip. XX a. buvo tikėjimo mokslu epocha, ir moksliniai argumentai, kaip alkoholis veikia žmogaus organizmą, ypač kaip pakeičia jo elgesį, lėmė griežtas teisines ir moralines nuostatas. Tarybinėje – autoritarinėje – visuomenėje, kurią buvo persmelkusi valios ideologija, girtuokliavimas atrodė paties asmens neatsakingumo pasireiškimas, manyta, kad į alkoholio liūną įtempia tik valios stoka.
Tačiau laikui bėgant nauji praktiniai pastebėjimai bei moksliniai eksperimentai paneigė vos ne visus ankstesnius mokslinius tvirtinimus. Mokslo raida neišvengiama, bet XX a. pabaigoje, ypač Rytų Europoje, išgyvenančioje įvairiapusį atgimimą, buvo nustota tikėti autoritetais ir, deja, griežto individo savęs reguliavimo būtinybe.
Plinta įsitikinimai, kad kuo daugiau apie alkoholį žinosi, įgysi chemijos, medicinos lygio žinių, tuo mažesnė tikimybė, kad sau pakenksi. Didelę dalį tokio žinojimo sudaro pseudomokslinės žinios arba nepagrįsti patarimai, kaip „panaikinti“ girtuokliavimo pasekmes.
Kai visuomenė ar bendruomenė griežtai alkoholio nedraudžia (pvz. dėl kultūrinių, religinių nuostatų), toks „liberalumas“ greitai atsisuka prieš ją pačią. Tiesa, prieš dešimtmetį neurobiologiniais metodais buvo įrodyta, kad dėl alkoholio poveikio pakinta smegenų žievė, ir tai alkoholio vartotojus gerokai išgąsdino. Tačiau naujausi tyrimai vėl atrodo kaip geroji žinia: pasirodo, nervinė veikla, jos funkcijos vis tik gali būti atkurtos.
Štai čia ir tenka sustoti. Alkoholio poveikio valdymo „teorijos“ lemia malonaus pamėginimo išgerti „filosofiją“, ir „saikingai“ išgeriančiųjų skaičius didėja. Tik jų gėrimo pasekmės gali pranokti bet kokias pradžioje turėtas iliuzijas.
Alkoholis teikia „nusiraminimą“?
Tikima, kad alkoholis gali padėti atsipalaiduoti ir lengviau bendrauti, nes pakelia nuotaiką, suteikia energijos. Tačiau žmogus geria alkoholį pirmiausia norėdamas susidoroti su savo paties slegiančia būsena, kuri gali slypėti pasąmonėje, – kad nuslopintų nerimą, nepasitikėjimą savimi, nejaustų įtampos dėl streso. Išgėrus alkoholio psichika tampa tarsi „subalansuota“, keičiasi požiūris į problemas – jos laikinai tarsi išnyksta.
Šiandien nereikia įrodinėti, kad alkoholis neišsprendžia psichologinės adaptacijos problemų, tai jau daugelio suprantama. Tačiau lieka neįsisąmoninta tai, kad tik mažos alkoholio dozės veikia kaip stimuliatorius (paprastai tariant, padeda įveikti varžymąsi, draudimus). Kiek didesnės jo dozės pradeda ¬ – atvirkščiai – slopinti, taip pat kaip psichikai slopinti skirtos medžiagos (raminamieji vaistai, anestetikai).
Sulėtėja centrinės nervų sistemos, įskaitant smegenis, aktyvumas. Visos psichiką slopinančios medžiagos –¬ tad ir alkoholis – paveikia gebėjimą susikoncentruoti ir koordinaciją, sulėtėja reakcijos susiklosčius netikėtoms situacijoms laikas. Dėl to daromos klaidos, netikslūs veiksmai, ir tai gali brangiai kainuoti.
Priminkite, ką išdarinėjau vakar
Didesnis alkoholio kiekis sukelia vadinamąjį „sąmonės užtemimą“. Jo metu žmogus gali būti net itin aktyvus, veržtis veikti, – ne taip, kaip „atsijungęs” (kai nėra sąmonės ir žmogus inertiškas). Tuomet nežinia kuo viskas gali pasibaigti (nuo automobilio vairavimo, susižeidimo paprasčiausioje buitinėje aplinkoje, muštynių, turto niokojimo iki pavojingo sekso). Būdinga tai, kad kitą rytą neįmanoma nieko atsiminti.
Verta įsidėmėti tai, kad atmintis prarandama, kai alkoholio išgeriama itin daug ir per trumpą laiką. Kepenys nebesugeba jo, esančio kraujyje, „nukenksminti“, todėl jis tiesiog pasiunčiamas į smegenis. Alkoholis paveikia procesus, lemiančius smegenų gebėjimą „patalpinti“ įspūdžius trumpojoje atmintyje, jiems belieka keliauti į ilgalaikės atminties „banką”. Dėl šios priežasties praėjusi naktis lieka tikra juodoji skylė.
Veiksminga smegenų naikinimo priemonė
Tikriausiai jau teko girdėti aiškinant, kad vadinamųjų šaltųjų kraštų – jiems priskiriama Lietuva – gyventojams apskritai negalima vartoti alkoholio. Tvirtinama, jog nėra nė mažiausios „dozės“, kurios nekenksmingumą galima būtų moksliškai patvirtinti.
Taip yra todėl, kad kiekvieno žmogaus organizme besigaminančios specialaus fermento, alkoholio dehidrogenazės, neutralizuojančios patekusį į organizmą alkoholį, užtenka tik šiltųjų karštų žmonėms, ir jiems taip nekenkia vyno taurė. Alkoholio dehidrogenazė palyginti dideliu kiekiu gaminasi visų žmonių, gyvenančių tuose kraštuose, kur sirpsta ir valgomos vynuogės, virškinimo sistemoje. Vynuogės rūgsta, gaminasi alkoholis, taip pat ir fermentas, kuris neutralizuoja alkoholį. Šiaurės kraštų gyventojų organizmuose fermentas alkoholio dehidrogenazė beveik nesigamina arba jos gaminasi labai mažai.
Alkoholis, patekęs į kraują, pažeidžia eritrocitus tokiu būdu, kad jie ima sulipti. Tų žmonių, kurie ilgai vartojo alkoholį, veidas ir nosis įgyja raudoną spalvą, nes prie smulkių išsiraizgiusių kapiliarų išsišakojimo įstringa eritrocitų „gniužulas“, jis kapiliarą užkemša, šis apmiršta, išsipučia, vėliau kapiliaro sienelės suardomos – išsilieja kraujas.
Tas pats vyksta visų, kas geria nors kiek alkoholio, smegenyse, kuriose yra 15 milijardų nervinių ląstelių – neuronų. Kiekvieną neuroną maitina mikrokapiliaras, kuris toks plonas, kad eritrocitai į neuroną gali patekti tik iš eilės po vieną. Kai prie mikrokapiliaro prisiartina dėl pavartoto alkoholio sulipę eritrocitai, jie jį, žinoma, užkemša. Po 7–9 minučių nervinė ląstelė – neuronas – be deguonies miršta, situacijai kartojantis (t. y. vis išgeriant) plečiasi žuvusių neuronų „plotai“.
Visi žmonės geria?
Esant alkoholio reklamai, į kurią investuojamos didžiulės lėšos ¬ (tad ji sukuriama tikrai patraukli), alkoholį pardavinėjant vis patrauklesnio dizaino pakuotėse, paauglių galvose sukasi tokios mintys: visas pasaulis geria, nes tai garantuoja nuotykius ir gerą draugiją.
Juos tiesiog užvaldo įsitikinimas, kad geria visi aplinkui. Tyrimai parodė, kad būtent toks neįsigilinimas į tikrovę, iškreiptas jos supratimas itin skatina jaunus žmones „išmėginti visas galimybes“. Tačiau tai netiesa, kad „dauguma geria“. Ir kai tas visų gėrimo mitas sugriaunamas, kai įsitikinama, kad nėra taip, jog visi veržtųsi prie butelio, ankstesnio troškimo „išgerti“ gali nelikti.
Vyresnio amžiaus suaugusieji lengviau suvokia, kad jie jau turi problemų dėl alkoholio vartojimo. Tai tiesiogiai paveikia jų darbo reikalus, santuoką, gyvenimą. Jauni suaugusieji, kurie dar tik formuojasi, gali neįžvelgti arba nėra pasiruošę spręsti savo problemų.
JAV, kuri anksčiau susidūrė su alkoholio pavertimu itin patraukliu masalu problema, ieškoma priemonių, kurios prilygtų psichoterapijai ir veikdamos paauglio asmenybės raidą užkirstų kelią jo virtimui alkoholiku. Kalifornijoje, Malibu, dirbantis muzikos terapeutas Andy Tubman siekia terapinio poveikio paaugliams, taikydamas vadinamąją muzikos terapiją (http://www.drugrehabtreatment.com/music-therapy.html).
Muzika padeda suprasti, kodėl vartoji alkoholį arba narkotikus
Muzikos klausymas yra nuotaiką pakeičianti patirtis, nes muzika paskatina endorfino išskyrimą ir natūralią euforiją, kurios jaunimas nuolat trokšta. Muzikos poveikis pasireiškia tuo, kad dainos ritmas gali pagerinti kvėpavimą ir širdies plakimo dažnį, kraujo spaudimą, paskatinti imunitetą, apskritai pagerinti sveikatą.
Terapiškai naudojama muzika gali paskatinti dėl alkoholio problemų turinčio individo susidorojimo su stresu mechanizmus ir galimybę toleruoti stresą. Naudodamiesi muzikos teikiamais atsipalaidavimo būdais, pacientai gali išmokti sveikatai nepavojingų atsipalaidavimo būdų, tinkamų susidoroti su kylančiomis problemomis, vėliau – atvirai į jas pažvelgiant, suvokti, kokia yra jų pačių vieta pasaulyje ir kaip jie gali kontroliuoti savo potraukį vartoti alkoholį.
A.Tubman aiškina, kad terapinis procesas vyksta todėl, kad muzikos pasaulis padeda paaugliams suprasti savo išgyvenimus, ji gali perteikti jų tapatybės dalį. Galima padėti išmokti pasinaudoti muzikos klausymu kaip streso valdymo strategija, leidžiančia susidoroti su užvaldančiais impulsais. Jeigu kam nors artimi tik labai komplikuoti, chaotiški ritmai, galima klausti, kokią to individo gyvenimo patirtį jie gali atspindėti. Muzika gali paskatinti susidoroti su emocijomis kitais, kūrybiškesniais būdais, o ne vartojant alkoholį arba narkotikus.
Aplinka be įprasto chaoso ir streso
Nustoti vartoti alkoholį gali būti viena sudėtingiausių kovų gyvenime, todėl terapijos priemonės turi būti parinktos atidžiai ir ilgalaikės. Pasaulyje plinta visapusiško gyvenimo būdo keitimo „stovyklos“.
Pagrindinį gydymo nuo narkotikų ir alkoholio kursą praėję asmenys toliau skatinami gyventi taip, kad jų veikla būtų fiziškai aktyvi, dienotvarkė aiški ir garantuojanti vakare matomus darbo rezultatus, o didžioji dalis veiklos pagrįsta tokiu bendravimu su žmonėmis, kuris neišblaško. Tokiose stovyklose daugiau ar mažiau, bet siekiama grįžti ir į „laukinės gamtos“ prieglobstį, atgaivinantį gyvybines individo galias.
Tai ir palaikanti, ir iššūkių nestokojanti aplinka, tuo iš esmės besiskirianti nuo tos, kuri privedė iki nevilties ir mėginimo atsipalaiduoti geriant alkoholį. Esminis skirtumas – terapijai palankioje aplinkoje nėra įprasto chaoso ir jo palydovo streso.
Būtent tokioje aplinkoje galima atsiriboti nuo to, kas negatyvu, priimti pozityvius sprendimus, susijusius su tolesniu gyvenimu. Taip pat įgyti elementarių psichologinių sugebėjimų spręsti tas problemas, su kuriomis individas vėl susidurs, grįžęs į įprastinio gyvenimo aplinką. Išmokti spręsti konfliktus yra esminis dalykas, ir būtent tai lems, ar žmogus galės išsivaduoti iš nepalankių situacijų taip, kad nesumenkėtų jo savęs paties vertinimas (būtent tuomet gali būti ieškoma užsimiršimo išgeriant).
Pradėjus nuolat gerti, kai alkoholis vartojamas „sau gydyti“, padėti galėtų psichiatras. Tik alkoholį pakeitus vaistais ir atsiradus jų poveikiui gydant tam tikrą psichikos sutrikimą, šiems žmonėms gali būti suteikta veiksminga pagalba.
Ar po 10 metų dauguma nebevartos alkoholio?
Galima spėti, kad išsivysčiusiuose kraštuose tai įvyks, nes apie grėsmę perspėjanti informacija tampa vis įtaigesnė, plačiau plinta. Gyvenimo kokybės pagerinimas tampa daugelio tikslu.
Esama didžiulio neatitikimo, kuris iš pradžių išmuša iš vėžių kiekvieną mąstantį žmogų, tarp gaminamo ir parduodamo alkoholio kiekio, jo reklamos, jos išradingumo, patrauklumo bei vis labiau įtikinamų ir mokslo faktais pagrįstų įrodymų, kad alkoholio vartoti apskritai negalima. Ką reikėtų galvoti išgirdus, kad vieno butelio alaus yra padaroma tokia žala, jog organizmui prireikia net 2–3 metų, kad vėl būtų toks kaip anksčiau. Numoti ranka, kad perdedama ir nebesigilinti?
Gal geriau nenumoti jau dabar. Naujieji gydymo metodai, pagrįsti neurobiologiniais alkoholio poveikio ir potraukio jį vartoti tyrimais, paneigia įsitikinimą, kad gerti galima nustoti taip pat lengvai, kaip ir pradėti. Tais atvejais, kai kyla problemų dėl alkoholio, reikia supratimo, kad tai problemos, persmelkusios visą to individo egzistenciją.
