Profesorės teigimu, Lietuvos švietimo sistemai trūksta supratimo, kad reikia rungtis ne dėl reitingų ir pripažinimo, bet dėl to, kaip išugdyti vaikus taip, kad jie jaustųsi gerai šiuolaikiniame pasaulyje ir galėtų naudingai išnaudoti įgūdžius, kuriuos jiems suteikė XXI a. aplinka.
-Kaip manote, kodėl turime tokius tyrimo rezultatus? Ar tam daro įtaką dabartinis švietimas?
-Mano galva, dabartinė švietimo sistema daro svarbią įtaką kultūros supratimui ir puoselėjimui. Tačiau nepamirškime, kad mūsų, t.y. Lietuvos švietimo sistema yra neatsiejama nuo vakarų Europos švietimo sistemos – mūsų simptomatika atspindi ir platesnes europines ar net pasaulines tendencijas. Visur vienodai domimasi greitu ir patogiu produktu, o kultūra, jei ją suprantame ne pačiu plačiausiu turizmo ir masinės kultūros aspektu, dažnu atveju reikalauja daugiau laiko ir pastangų. Be to, Lietuvoje šalia šių naujų socialinį gyvenimą ir švietimą apimančių komercializavimo ypatumų dar yra gaju ir senos sovietinės – darbininkiškos, t.y.nevertinančios ilgalaikių, dvasinių kultūrinių vertybių, estetinę vertę turinčių kultūros reiškinių, ypatumai.
Pradėkime nuo mokytojo – pirmiausiai jam akivaizdžiai trūksta bendrakultūrinės kompetencijos. Priežasčių tam yra daug, o akivaizdžiausia ta, kad jis „užverstas“ visokiomis ataskaitomis, kai tuo tarpu laiko ir veiklų, skirtų kultūriniam jo švietimui neskiriama. Jei dirbant mokykloje, tam laiko neskiriama, tai turėtume klausti, o kokias paskaitas mokytojas išklauso prieš ateidamas į mokyklą? Pasirodo - psichologiją, pedagogiką, didaktiką, nes taip reikalauja studijų reglamentas. O kad mokytojui pirmiausiai trūksta bendrakultūrinio išprusimo – švietimo strategams neįdomu. Sistema kultūrai neleidžia atsirasti ne mokykloje, o mokyklos gyvenimo kūrimo ir užtikrinimo ištakose – mokytojų rengime. Kita vertus, jei dėstytojas yra neabejingas kultūrai žmogus, jis visuomet ras būdų tai perteikti būsimam mokytojui – studentui, lygiai kaip ir mokytojas mokiniui, nesvarbu kokį dalyką moko. Bet ar galime pasikliauti tik individualiomis iniciatyvomis?
-O ką reikėtų daryti, kad situacija pasikeistų?
- Reikia kalbėtis, motyvuoti kitoms veikloms ir būdais, derinti naujomis technologijomis paremtas veiklas su tradicinėmis, parodyti, kaip gali būti lygiai vertingas ir virtualus, ir realus bendravimas, mokymasis, kitaip tariant – ugdyti. Be abejonės, tai ne tik mokytojų, bet ir tėvų reikalas. Tačiau ir vieni, ir kiti pirmiausiai turėtų atidėti draudimus į šalį, o vietoje jų kurti dialogą su mokiniu, vaiku, rasti tinkamų argumentų ir pozityvių pavyzdžių svarstymui, aptarimui.
- Paminėjote naująsias technologijas. Jau kuris laikas kalbama apie tai, kad vaikams reikalinga didesnė naujųjų technologijų integracija į ugdymo procesą. Kodėl?
Tuo tarpu mūsų mokykla naujosios kultūros technologijoms skiria visai nedaug dėmesio, neturime tinkamai parengtų programų. Yra bendrosios informatikos programos, tačiau jos, anot pačių informatikos specialistų, netinkamos šiuolaikiniam mokymui, nes jau yra pasenusios ir moko ne to, ko šiandien reikia. Ir tai ne tik Lietuvos problema. Kitose valstybėse akivaizdus informatikos programų ir realių moksleivių įgūdžių atotrūkis, kuris rodo jas esant nepakankamai veiksmingomis, programos nespėja su kaitos greičiais. Tačiau kai kuriose kitose valstybėse yra medijų ugdymo mokykliniai kursai, kurie sprendžia jei ne praktikos, tai šio reiškinio teorinio išmanymo pusę, padeda geriau suprasti senosios ir naujosios kultūros skirtumus, erdvės ir laiko perskirstymo reikšmę, skirtingus mąstymo būdus: nuo linijinio prie mozaikinio.
-Tačiau ar nėra taip, kad dėl to kenčia kitos sritys – vaikai nebeskaito, nesidomi kultūriniu gyvenimu ir neretai net vengia žaisti kieme – verčiau renkasi kompiuterį.
Turint omenyje vizualumo reikšmę ir vizualumo kalbą, turėtume kiek kitaip rengti vadovėlius ir kitas mokymo priemones. Žinoma, prisirišimas prie planšetinio kompiuterio, išmanaus telefono ar kito prietaiso yra labai stiprus. Jei einama į kiemą, tai koks nors prietaisas, dažniausiai išmanusis – visada šalia. Jis leidžia neatitrūkti nuo pasaulio. Draugai bendrauja žiūrėdami į savo kompiuterius ar mobilius telefonus. Be abejo tai – problema. Reikia tikėti, kad spręsis natūraliai. Gal būt atsiras zonos, kuriose bus pratinamasi būti be ryšio su tinklu. Tenka girdėti, kad jau dabar jaunimas renkasi bendravimo būdus, kurie juos priverstų kažkuriam laikui atsitraukti nuo skaitmeninių priemonių net ir tada, kai tai nėra būtina. Daromi susitarimai, planuojami kad ir trumpalaikiai „sąmoningi žygiai“, kurių metu gyvenama be technologijų. Klausimas, kaip juos paversti visuotinais. Matyt, prievarta nepadės. Reikia rimtų motyvų, galbūt tiesiog sąmoningumo. Panašiai, kaip nutiko su sportu. Kuo daugiau matome sėdėjimo prie kompiuterio, tuo daugėja sportuojančių, pavyzdžiui, bėgančių upės pakrante. Tai natūralus poreikis ne tik pakeisti kūno padėtį ar judėjimą, bet ir sąmonės judėjimą, manau, anksčiau ar vėliau atoveiksmį sukels ir technologijos.
- Ar čia galima įžvelgti tėvų įtaką, galbūt jie gali kaip nors specialiai paruošti vaikus integracijai į informacinę visuomenę ir mokyklai?
- Pirmiausiai, tėvai turi vaiką pozityviai nuteikti. Problema yra ta, kad didelė dalis tėvų netiki mokykla ir tai parodo vaikams juos atitinkamai nuteikdami: „mokytojai blogi“, „mokykla bloga“, „sistema bloga“. Žinoma, yra daug ligos simptomų mūsų mokyklose, tačiau kritika gali būti išsakoma mokyklos tėvų susirinkime ar tarybos posėdyje, o ne vaikui namuose. Vertėtų suprasti, kad vaikas į mokyklą ateina iš šeimos, kuri jį paženklina savo vidaus kultūra, perteikia jam pagrindines nuostatas, taigi atsakomybė už vaiko ugdymą neturi būti perkeliama tik mokyklai, o prisiimama ir šeimos.
Manau, kad tėvai žvelgia į mokyklą, kaip instituciją, kuri yra tarsi ne šios šalies. Tikisi, kad ji yra kitokia, nei kiti mūsų institutai: teismai, gydymo įstaigos, kultūros įstaigos, įmonės. O ji tokia pati, su tomis pačiomis socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis problemomis. Ji – mūsų visuomenės atspindys. Taigi, viena vertus, turime suprasti, kad negalime iš jos tikėtis tiek, kiek iš idealaus, ne šios šalies instituto. Kita vertus, turime prisidėti prie jos kaitos, ieškoti pozityvių sprendimų, būdų ją tobulinti. Tėvai gali daryti didelę įtaką mokyklai, nors to neretai nežino.
- Kokios yra didžiausios Lietuvos švietimo sistemos bėdos, ką joje reikėtų keisti?
Tai labai sunkus klausimas. Problemos, kaip liga, yra paplitusios po visą kūną. Paprasčiausia būtų pasakyti – keiskime viską, nuo mokytojų, mokyklų vadovų, jų rengėjų iki švietimo politikų. Bet neturime, kuo juos pakeisti. Geriausiu atveju sulauksime kitų, kurie iš tikro bus tokie patys. Tokia – mūsų, švelniai tariant, „savitos“ kultūros visuomenė, kurioje sąžinė, padorumas, orumas, atsakomybių už rizikas prisiėmimas, dažnu atveju yra tik deklaruojamos, bet ne praktikuojamos vertybės.
Tikrai nesinorėtų sulaukti tokių laikų, kuriuose gyvena Didžiosios Britanijos bei kitų valstybių mokyklos, kurios yra didelėje sanglaudoje su verslu, remiančiu mokyklą ir savo ruožtu puošiančiu ją įvairias verslo lankstinukais. Tokios mokyklos pagrindinis kultūrinis turtas – brangūs ir stori spalvoti lankstinukai apie verslą, išstumiantys mokinių piešinius, fotografijas, kitokius artefaktus, puošiančius mokyklų erdves, suteikiančius joms šiltumo, gyvumo, estetikos. Tokia invazija į mokyklas, mano galva, yra didesnis pavojus, nei naujosios medijos, savitu būdu leidžiančios mokinių saviraišką ir originalią kūrybą. Taigi, šalia skatinimo mokyklas būti konkurencingomis, rodyti gerus rodiklius, užsitikrinti „greitos kalvės“ prestižą, vertėtų atsigręžti į ne taip lengvai ir greitai suskaičiuojamus, bet labai vertingus mokyklos kultūros, derinančios tradicijas ir naujoves, aspektus.
Nuo ko pradėti? Pradėkime nuo viešo kalbėjimo apie tai, žodžių. Ilgainiui jie taps mūsų švietimo politikos dalimi, mokyklinio diskurso dalimi, praktika. Tikėkimės – gerąja praktika.
