6 pirmokus ir tiek pat trečiokų šiuo metu ugdanti specialistė savo darbą vadina kova su vėjo malūnais. Pasak jos, situacija kasmet tik prastėja, nes regionuose lieka tik iš pašalpų socialiniuose būstuose gyvenantys žmonės, kuriems neapsimoka dirbti, tad dienas jie leidžia kilnodami taureles, o tokį pavyzdį matydami vaikai neturi jokios motyvacijos mokytis.
Kokie tėvai, tokie ir vaikai
„Pažiūrėjus į tuos vaikus, matyti, kad situacija yra tragiška. Pasijuntu tokia menka, kai kalbu su kolegėmis iš kitų miestų, kurios savo mokinius ruošia olimpiadoms ar konkursams, kur jie dar kažką ir nugali. Tuo tarpu aš pirmaklasius mokau rankose laikyti rašiklį. Negaliu naudoti jokių naujųjų technologijų, nes vaikai taip ir neišmoks elementarių dalykų. Namuose jie neturi interneto, o daugelis ir kompiuterio. Iki planšetės, kurią prieš tai sėkmingai naudodavau ugdymo procese, jiems dar labai toli. Su vaikais tiesiog neišeina susikalbėti, pirmą kartą turiu tokią klasę – jie visi turi specialiųjų poreikių arba elgesio problemų“, - įsitikinusi mokytoja.
Pasak jos, situaciją galbūt padėtų išspręsti psichologas, tačiau jį samdyti nei mokykla, nei savivaldybė neturi lėšų. Kadangi vaikų skaičius mokykloje nėra didelis, retai kas supranta, kaip stipriai tokio specialisto reikėtų. Tačiau mokytoja tikina, kad psichologo paslaugomis pravartu pasinaudoti ne tik vaikams, bet ir tėvams.
Patys baigę vos dešimt klasių ir po to ėję mokytis į profesinę mokyklą jie nesupranta išsilavinimo svarbos ir išklausę skundus dėl prastų jų vaikų sugebėjimų neretai mokytojos tepaklausia: o kam jiems mokytis geriau?
„O kokie tėvai, tokie ir vaikai", - liūdnai atsiduso B. Kasparienė.
Situaciją pakeistų psichologė ir atimtos socialinės pašalpos
„Per pirmąjį susirinkimą dar spalio mėnesį aš pasikviečiau psichologę. Pamačiusi vaikus ji pasakė tik vieną – alkoholizmo sindromas. Jie nenori mokytis, jie nori žaisti. Su tėvais apie tai tiesiog baisu kalbėti. Jie nesupranta, kur slypi problemos ir vienintelis jų atsakas į tai – grasinimas, kad jie pakeis mokyklą. Tėvai mano, kad kitur nereiks mokytis ir nebus jokių įsipareigojimų. Jie paprasčiausiai nemato nei savo, nei vaikų ateities – nenori ir neturi galimybių juos išleisti mokytis toliau. Dar baisiau, kai darai susirinkimą, o tėvai neateina. Vaikai – atviri, jie net neklausti papasakoja, kuo tuo metu buvo užsiėmę tėvai. Tai kaip tuomet perauklėti vaikus, kai grįžę į namus, jie mato tą pačią niūrią kasdienybę?“, - retoriškai klausė mokytoja.
Anot jos, protingesni tėvai išvyksta į miestus, ten susiranda darbą ir išsiveža vaikus, tad neretai kaimuose gyventi lieka tik tie, kurie gali gyventi beveik nemokamai – jais rūpinasi socialinės įstaigos.
„Prognozės yra labai liūdnos. Man baisu pagalvoti, kas bus, kai šitie vaikai užaugs ir patys bus tėvais. Toje pačioje mokykloje dirbu 20 metų, tačiau tai pirmi metai, kai taip prasikankinau. Ateityje kaimuose tikrai nebeliks vaikų, o kartu ir mokyklų. Kaimai nyksta, mokyklos nebetenka savo prasmės... Anuomet tėvai buvo dirbantys, jie turėjo kitokį požiūrį į mokslą, automatiškai kitokį požiūrį turėjo ir vaikai. Tačiau dabar aplinkui esanti nemotyvuojanti aplinka tiesiog išsunkia. Gal jei tėvai negautų pašalpų ir eitų dirbti, situacija pasikeistų, tačiau kur jiems eiti? Jokių įmonių nėra, žemę jau seniai privatizavę stambieji ūkininkai, o jei ir yra kokių laisvų plotų, ją išdirbti reikia įrankių. Jauni darbingi žmonės tiesiog nenori dirbti. Socialinės pašalpos sugadina žmones ir jie tiesiog nieko nebenori. Tai jau nebe mokyklų, o visuomenės problema”, - liūdną ateitį kaimams pranašavo mokytoja.
Kalti ne mokytojai ar mokykla, o socialinis kontekstas
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius patikino, kad tokia situacija kaimuose yra žinoma ir susiklosčiusi ne dėl neva prastesnių mokyklų ar mokytojų, o dėl socialinio konteksto.
„Tokioje šeimoje vaikai dažnai išsilavinimo nelaiko vertybe. Būtina suprasti, kad socialinės rizikos šeimose užsaugusių vaikų rezultatų negalima lyginti su vadinamųjų „elito“ šeimų vaikais. Tokius vaikus reikia ruošti pagal jų galimybes ir tam, kad jie galėtų lengviau orientuotis gyvenime“, - patikino A. Jurgelevičius.
Pasak jo, Lietuvos švietimo sistema deklaruoja, kad švietimas turi būti prieinamas visiems nepaisant jų gabumų, tačiau iš mokytojų neretai reikalaujama per daug – kad vaikai ne tik tobulėtų, bet ir savo rezultatais prilygtų bei pralenktų bendraamžius.
„Visi suprantame, tačiau nenorime garsiai pasakyti, kad ne visų vaikų startinės pozicijos sutampa. Įrodyta, kad einantys į darželius vaikai sugeba geriau mokytis formalioje ugdymo sistemoje. Tačiau tai labai priklauso ir nuo tėvų požiūrio. Šioje vietoje mokyklų galimybės yra labai minimalios – tėvų požiūrį į išsilavinimą turėtų keisti Vyriausybė, tačiau dažnai ir Vyriausybė čia yra bejėgė“, - pripažino A. Jurgelevičius.
Lietuvai geriau tankas nei mokykla?
Jo teigimu, didžiausias kaimų rūpestis – socialiai apleistos šeimos, kurių regionuose yra ypatingai daug. A. Jurgelevičius pabrėžia, kad nors kuriama daugybė planų, kaip atgaivinti provincijas, švietimo klausimas svarstomas atskirai ir paliekamas savivaldybėms bei švietimo ministerijai.
„Problemas reikia spręsti kompleksiškai, bet Lietuvoje prioritetai yra visiškai kitokie. Geriau nusipirkti tanką už milijoną nei už tokią pat sumą pastatyti mokyklą. Kaimo mokyklų uždarinėjimas tėra tik veidmainiškos politikos pasekmė – nori provinciją išsaugoti, tačiau uždarinėja mokyklas. Juk nuo seno žinoma, kad mokykla – šviesulys. Išsaugodami mokyklas būtume tikri, kad kaimuose lieka inteligentai – mokytojai. Su kuriais bendraudami vietiniai mato, kad yra ir kitokių žmonių. Tik nuoširdaus bendravimo ir reikšmingų pokyčių dėka pajudėsime iš mirties taško“, - įsitikinęs A. Jurgelevičius.
Pasak jo, tų, kurie jau ilgą laiką gyvena kaime, nebepakeisime. Tačiau būtina kurti geras sąlygas tam, kad į kaimus atvyktų jauni ir perspektyvūs žmonės. Viena iš tokių sąlygų ir yra mokyklos.
„14 metų girdžiu šnekas apie tai, kad situaciją kaimuose reikia keisti, tačiau niekas nieko nedaro, todėl viskas ir toliau eina sava linkme. Kaimo mokyklų ateitis yra liūdna – jaunimas išvažiuoja, vaikų mažėja, todėl išlaikyti mokyklas – neapsimoka ir greitu metu jas uždarys. Tačiau nemanau, kad įvykdžius planus rajonų centruose įkurti dideles gimnazijas, kažkuo pakis mokymosi rezultatai ar padėtis regionuose. Vertybės ateina iš šeimos ir jei mes nepakeisime neigiamo požiūrio į švietimą, negalėsime džiaugtis puikiais žmonėmis”, - patikino A. Jurgelevičius.
