Gyvename su vyru jau beveik 20 metų. Gyvename gražiai, auginame dvi nuostabias dukras ir jo padovanotas vestuvinis žiedas man yra labai, labai brangus (ne kaina).
Vieną rytą atėjusi į darbą pastebėjau, kad ant rankos nėra vestuvinio žiedo, susinervinau nežmoniškai. Skambinu vyrui namo, kad jis pažiūrėtų mano papuošalų dėžutėje, gal kartais nusiėmiau? Vyro paieškos buvo bergždžios. Visą dieną sėdėjau kaip ant adatų. Po darbo parbėgusi namo išverčiau visus namus: atstumdžiau lovas, pervilkau patalynę, atsukau visų kriauklių flakonus, ieškojau ten, kur žiedo tikrai negalėjo būti.
Viskas per niek. Žinodama lietuvių liaudies patarles apie prarastą vestuvinį žiedą visą dieną kartojau „man taip nenutiks“ ir spjaudžiau per kairį petį. Tada praradus viltį paskambinau draugei pasiguosti.
Draugė ramino kaip sugebėjo, o aš nusiraminimui ATIDARIAU ŠALDYTUVĄ, pasiėmiau vakarykščiai keptą plokštainį, atsipjoviau „gerą gabalą“ dėjau į keptuvę, šildžiau ramindama save „kad man taip nenutiks“. Gerokai apskrudinus plokštainį jame pamačiau kažkokį žybtelėjimą: „Matyt, jau vaidenasi“, - pagalvojau. Bet, ką jūs manot, kugelio gabalėlyje, pačiam kamputyje ramiai įsitaisęs žibėjo mano VESTUVINIS ŽIEDAS.
Mano laimei nebuvo ribų. Tą nuostabų plokštainio gabalėlį įsidėjus į lėkštę ir bučiavau, ir glosčiau, ir dar ilgai, ilgai į jį žiūrėjau. O atsirado jis taip: mušant į plokštainį kiaušinius, į tešlą įkrito keletas lukšto gabalėlių, o kol aš juos iš tešlos išrankiojau, matyt, žiedas ir nukrito. Taip, kad pasaulyje stebuklų yra.
Pridedu savo nuostabiausio plokštainio gabalėlio nuotrauką, kurią būtinai įsirėminsiu, kad anūkams būtų ką parodyti.
Rasa J.
***********
Ši istorija nutiko ne man, bet atsiradus tokiai progai noriu ja pasidalinti. Vieną vasaros dieną dirbome laukuose, grįžome visi pavardę ir nuėjome prie prūdo nusiprausti. Dėdė Darius pritūpė ant lieptelio, nusimuilavo rankas ir panardino jas vandenyje.
Jo vestuvinis žiedas nuslydo ir nugrimzdo žemyn. Ko mes tik nedarėme... Nardėme, sėmėm dumblą... Bet žiedelio neradom.
Po poros dienų dėdė vėl atvažiavo į kaimą. Buvo nusiteikęs žiedą susigrąžinti. Vanduo iš prūdo buvo ištrauktas... Ir tuomet nardėme dumble, bet žiedelis atsirado :)
Gerda
*************
Noriu papasakoti istoriją, kuri yra labai „šviežia“ - ir vos mėnesio senumo. Tik prieš kiek daugiau nei mėnesį atšokome savo vestuves. Vestuvinius žiedus sutarėme visada turėti su savimi, jei ne ant rankos, tai kabintis ant grandinėlės po kaklu. Mat darbai mūsų šiek tiek komplikuojantys situaciją dėl dažno rankų plovimo bei dezinfekavimo, o vyrui dar ir nusiimti visai jį reikia į operacinę einant.
Pasidarėme juos tik sau, juvelyrai įgyvendino mūsų svajonę savo pačių raštu išgraviruoti meilės žodžius, ant jo - mano raštu, o ant manojo - mano mylimo vyro. Na bet istorija ne apie tai, nors šis skiriamasis ženklas tikriausiai ne kartą padės jiems pasimetus.
Medaus mėnesį leidome jau tikriausiai povestuvinių kelionių sala tapusioje Kretoje. Pirmoji mūsų meilės mėnesio diena prasidėjo deginantis prie baseino. Mano gyvenimo žmogus nusprendė, kad moteriškas sumanymas vartytis saulėje ne jo būdui ir trumpam įšokęs į baseiną nuskubėjo sportuoti, kad laikas neprabėgtų veltui. Apsiverčiau ant kito šono ir toliau mėgavausi knyga.
Praslinko daugiau nei valanda. Staiga jaučiu kaip kažkas nedrąsiai man barbena į petį. Pakeli galvą, o ten stovi mergina ir kažką bando man pasakyti vokiškai. Nesuprantu. Matyt, pamačiusi mano išplėstas akis, laužyta anglų kalba aiškina, kad jau visą rytą stebi mano pirštą su vestuviniu žiedu ir ar negali taip būti, kad mano vyro žiedas guli baseino dugne. Tikriausiai, kad gali...
Bėgu į tą vietą, kur sako palikusi žiedą saugoti. O ten būrys graikų viešbučio darbuotojų bando iššifruoti mūsų lietuviškus „hieroglifus“. Ilgai įrodinėti, jog tai mano vyro žiedas neteko, toks pat, tik mažesnis, ant mano rankos.
Ir tai tik pirma medaus mėnesio diena... Visos kitos bėgo kas rytą viešbučio berniukui draugiškai pašiepiant mano vyrą klausimu: „Ar šiandien dar žiedą turite?“ Dar turim, abu... Ir, tikiuosi, amžinai.
Giedrė A.
***********
Tai atsitiko 1983 m., kai atšventę vestuves, iš karto išvykome į Palangą. Įsikūrėme, o kitą dieną skubėjome prie jūros. Oras nuostabus, iš karto lėkėm nusimaudyti, o nusimaudę grįžom į kopas ir tuo metu vyras pakratė rankas, ir matom kaip krenta žiedas, vieta aiški, atrodė, kad tik pasiimti tereikia, bet, deja.
Na, ir prasidėjo paieškos, atsiklaupę ant kelių, pirštų galais kutenom smėlį. Naršėm teritoriją ilgai, net šalia, gulėję žmonės, puolė padėt, žiedo nerandam. Dar viena moteris praeidama pro šalį, sustojusi tarė, vaikai, čia blogas ženklas. Nuotaika buvo aiški, nieko nesinorėjo. Kitą dieną kėlėmės anksti ir skubėjom į tą pačią vietą. Žmonių dar buvo nedaug, vieta mūsų laisva, na ir vėl prasidėjo paieškos, tik ieškot ilgai nereikėjo, nes visai priešingoj pusėj gulėjo žiedas ir tarsi juokėsi iš mūsų pastangų. Jį pamatė vyras. Na, o gyvenimas iš tikro buvo įvairus, tačiau šiemet šventėm santuokos 29 m.
Dalia K.
**************
Visada prisiminsiu, kaip mano mama pametė savo vestuvinį žiedą, o aš jį radau.
Nežinau kaip mama purtė per balkoną paklodes, ir kokio plonumo buvo jos pirštai, kad nuo bevardžio nusmuko jos vestuvini žiedas ir nukrito kažkur apačioje į vijoklius ar į žolę. Aš tuo metu buvau išvykusi į kaimą, buvau dar visai nedidelė mergaitė. Mama žiedo ieškojo, vaikščiojo po gėlių darželį, apsimesdavo, kad gėles sodina, ar ravi, kad tik kaimynai nesuprastų, kad brangų, auksinį daiktą pametusi.
Viena smalsi kaimynė iš viršaus jau ėmė domėtis, ką ji ten taip savaitę laiko beveikianti, kokias gėles vasaros vidury besodinanti. Pasikapstė mama savaitę, paieškojo ir visai prarado viltį jį surasti. Po mėnesio iš atostogų grįžau ir aš. Sužinojus tą istoriją, o tai buvo paslaptis, kad tik tėvas nesuprastų, pasiėmiau kastuvėlį ir nutarusi pati apžiūrėti tą vietą išėjau. Ir koks buvo mano nustebimas, kai vos priėjusi prie tos vietos, pamačiau sau ramiausiai gulintį vestuvinį žiedą.
Nereikėjo net ieškoti, jis lyg pats man po kojų sublizgėjo. Nebuvo nei lietaus žemėmis užneštas, nei po kokiais augalais pasislėpęs. Bet tas žiedo praradimas ir atsiradimas, lyg šeimos gyvenimo simbolis. Tokio keisto gyvenimo. Gal dėl to žiedą rado ne savininkė mama, o jos vaikas.
A.
****************
Sveiki, norėčiau ir aš pasidalinti savo istorija apie pamestą vestuvinį žiedą. Buvo pirmieji Naujieji metai, kai kartu jų laukėme kaip šeima. Sulaukus 12 laikrodžio dūžių su kompanija išgužėjome i lauką fejerverkų šaudyti. Draugų vaikai pradėjo mėtyti gniūžtes sniego, neištvėrė ir mano vyras. Po poros metimų vyras atsisuka į mane visas toks išbalęs, aš nesuprantu, kas atsitiko, juk visiems taip buvo linksma. Priėjęs jis tyliai sako, kad žiedas nuslydo nuo piršto, kai metė gniūžtę.
Daugiau niekam nerūpėjo fejerverkai, visi desperatiškai įbedę žvilgsnį į sniegą ieškojo žiedo. Aišku tądien rasti jo nepavyko. Eidami link draugų buto visi mus ramino, kad netikėkite prietarais, kad pamatė vestuvinį žiedą jus išsiskirsite, tai močiučių „zabobonai“.
Tiesa sakant, iki tos akimirkos aš net neprisiminiau tų prietarų, mintyse skaičiavau, kiek čia mūsų jaunai, nestabiliai šeimai kainuos naujas žiedas, kaip ji reikės pašventinti ir t.t. Po draugų komentarų susimąsčiau ir apie prietarus... Pasidarė dar liūdniau... Naujųjų metų rytą prabudau nuo to, kad vyras vis bandė kažkam prisiskambinti. Abudu esame kariškiai ir, pasirodo, keli mūsų pažįstami turi metalo ieškiklius, kuriuos naudoja paieškose senovinių šautuvų ar kitų karo relikvijų Lietuvos miškuose, kur vykdavo susiremimai ar buvo partizanų stovyklos. Būtent vienam iš tų pažįstamų ir bandė prisiskambinti vyras.
Pagaliau pavyko. Akyse suspindo vilties žiburėlis. Atvykęs draugas „išminuotojas“ naršė visą pievą, kurioje vyras taip smagiai žaidė su vaikais. Praeiviai sunerimę vis sustodavo paklausti, ar ne minos ieškome, kas atsitiko. Juk iš tikrųjų viskas taip rimtai atrodė, „kamufliažinis“ vyras, kažkoks cypsiantis prietaisas, kurį paprasti mirtingieji tik per televizorių matę...
Su kiekvienu cyptelėjimu lėkėm su vyru pažiūrėti, ką rado. Vis ne tas, vis ne tas daiktas, kurio reikia. Po geros valandos draugas sušuko: „Radau!“ Abudu atsidusom su palengvėjimu, tas prietaras buvo baisesnis už būsimas išlaidas. Va, taip ir suradome savo žieduką ir laimingi nuėjome pakelti užtai taurę šampano.
Ivona K.
******************
Iš tikro labai nustebau, kai pirmą kart pamačiau konkurso antraštės pavadinimą. Bet man ji pasirodė velniškai gera, nes „šį malonumą - pamestą vestuvinį žiedą“ aš taip pat savo gyvenime turėjau. Taigi, viskas nuo pradžių.
Su vyru esame susituokę penkerius metus. Visa mano istorija vyko preš metus, net ir datos neleisiu sumeluoti 2011-08-10 (mūsų su vyru 4 meų bendro gyvenimo santuokoj diena). Atskėlus ryte visų pirma parašiau žinutę vyrui, kad sveikinu su mūsų diena ir laukiu sugrįžtant vakare. Jo lauks staigmena. Nulėkus į parduotuvę ramiai sau apsipirkinėju, planuoju mūsų romantiškąją vakarienę, perku maisto produktus. Kai staiga per mano kūną nubėga šiurpas.... AŠ NETURIU VESTUVINIO ŽIEDO??? KUR JIS??? Visų pirma nuo išgąsčio vos nenualpau, visų antra negalėjau pajudėti iš vietos.
Pirma mintis sukosi, jog jis kažkur nukrito parduotuvėje (nors matomai aš žiedą buvau pametusi prieš dieną). Apžiūrėjau visas lentynas, kai išprotėjus nubėgau pas apsaugos darbuotoją, ar kas nerado vestuvinio žiedo, jis tik pasukiojo galva ir tiek. Iki vyro grįžimo laiko teliko 4 valandos per kurias turiu surasti velniai žino kur pamestą žiedą, sutvarkyti kambarius, ir paruošti vakarienę. Nulėkusi namo griebiu telefoną, rašau į radiją skelbimą, kad pamestas žiedas parduotuvėje Vilniuje, radusiems atsilyginsiu.... Telefonas tyli...
Kaip sakoma, skęstantysis ir šiaudo giebiasi, tad juokas juokais, paskutinė viltis, atrodė, buvo malda... Atsiklaupiau virtuvėje prieš langą ir pradėjau karštai melstis skaitydama litaniją, tuo metu šalia manęs skalbėsi rubai skalbimo mašinoje. Nežinau, gal pavadinsite tai fantastika ar kad aš kažką išsigalvoju, tačiau, besimelsdama išgirdau lyg kas trenktų i skalbimo mašinos stiklą. Ir ką jūs manote... Tai buvo vestuvinis žiedas. Taip taip, jūs teisingai supratote, žiedas skalbėsi kartu su skalbiniais (matyt jis nusimovė, kai dėjau drabužius iš vakaro skalbti).
Verkiau iš laimės belenkaip....Tik pagalvojau vieną: " Dievas su mumis"...
Nusišluosčiusi ašarėles, kibau gaminti vakarienės. Uždegiau daug žvakių kambaryje... Vakarienei garuojant ant stalo, skambutis į duris. Mano vyras. Iš visos širdies jį apsikabinau ir dar kartelį priminiau kaip jį be galo myliu... Mano skruostais riedėjo ašaros...
Tik kitą dieną sugebėjau papasakoti savo vakarykščius nuotykius vyrui. Tad visos susituokusios porelės, vestuvinis žiedas iš tikro turi beprotišką galią, juk ne veltui juos užsimauname Dievo akivaizdoje. Saugokite savo jausmus, savo meilę ir žinoma savo vestuvinius žiedelius :))
Jolita B.
*********
Istorijų, kaip buvo pamestas vestuvinis žiedas, yra pačių įvairiausių, kaip ir jų pabaigų. Ar jums yra tekę prarasti vestuvinį žiedą? Kaip? Ar jis atsirado?
DALYVAUKITE konkurse, papasakokite savo istoriją (publikuojamos TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS parašytos istorijos, siųsti iki spalio 5 d.) mums ir gaukite dovanų 150 Lt vertės SOTHYS čekį, kurį galėsite išleisti grožio priemonėms ar procedūrai.
