Tarp jų ir Martynas. Žaidžia, šūkauja, atostogų šurmulyje skęsta...
Dirsteli staiga į savo dešiniąją ir nustėra. "Nėra. Žiedo nėra", - persmelkia bloga žinia Martyną. (Nė penkerių metų kartu neatšventė, o šitokia nelaimė nutiko.)
Nieko žmonai nesakęs puolė ieškoti. Visus marškinius ir savo, ir draugų po kelis kartus išvertė - nėra. Lyg į vandenį prapuolęs būtų. Greitomis visą atabradą išmaišė - irgi nieko... Koja už kojos pasuko namų link - žaidimas, vaikų krykštavimas visai netraukė.
Pargrįžusį tučtuojau pastebėjo mama. „Blogai“, - išgirdusi naujieną sumetė ir net neatsisukdama pasileido takeliu link ežero. Naujas impulsas pagavo ir jaunąjį tėvelį.
„Čia, šitoj vietoj sėdėjau“, - rodė ištryptą žolę sūnus. Abiejų rankos paniro žolėje. Grybšnis į priekį atgal ir blizgantis metalas mamos rankose.
„Ačiū, Dievui“, - atsitiesė Martynas.
„Dabar ilgam kartu“,- virpančia širdimi apkabino mylimą žmoną vaikinas.
„Dabar tikrai kartu“,- netvėrė džiugesiu mama.
Adelė M.
***********
Ši istorija iš tikro atsitiko ne man, o mano mamai (aš buvau įvykio liudininkė)...
Mano tėtis mirė, kai aš buvau visai mažytė (dabar aš jau oho ho - pati mama), nuo to laiko mama gyveno viena, augino mus su broliu ir kito tėčio į namus niekad nebeparvedė, bet vestuvinį žiedą ji vis tiek nešiojo.
Žiedas buvo platus, senovinis, ne toks plonuolis kaip dabar :) Tąkart mes su mama (man buvo gal kokie 14 metų) kapstėmės darže, ravėjom, sodinom, žodžiu, dirbom išsijuosusios ir tik parėjus namo mama pastebėjo, kad pametė vestuvinį žiedą... Gaila, bet surask dabar lauke blizgutį, gal dar bandėm ieškot, aš dabar nė nepamenu. Ką gi nusprendėm, kad va ir atėjo laikas, kai natūraliai ir galutinai viskas nutrūko, tuokart apgailėjom, bet nieko nebepakeisi...
Praėjo apie 15 metų, pernai rudenį mama su anūkėm rovė morkas darže, aš nešiojau krepšius į rūsį, kai išgirdau vaikų džiaugsmingą juoką ir cypimą... Nepatikėsit - viena morka buvo auksinė. Morkos galas buvo įaugęs į mamos senų senovėj pamestą vestuvinį žiedą, mes jį jau ir pamiršę buvom, juk kiekvienais metais toj pačioj vietoj daržas būna, sėjam, kasam ir nieko.
Žiedas buvo kiek patamsėjęs, bet kaip sakoma: auksas ir pelenuose žiba. Pradėjom mamai juoktis, kad laikas jau tėkėt, nes net morkos peršas.
Tik gaila, kad žiedas ant piršto jau nebetilpo...
Inga
********
Mano vestuvinis žiedelis tikrai buvo pamestas, bet, ačiū Dievui, vėl puikuojasi ant bevardžio piršto.
O buvo taip: su vyru pavasariop atvažiavom į kaimą aplankyti jo tėvų. Išlipom iš mašinos, pasiėmėm krepšius, o aš kažkodėl nusprendžiau mesti į vyro nugarą sniego gniūžtę.
Mečiau, nepataikiau, bet kartu su sniego gniūžte nulėkė kažkur ir mano vestuvinis žiedas!
Pirštai, kaip žinia, žiemą kažkodėl susiaurėja, tad ir žiedas pasidarė kiek laisvokas. Puoliau ieškot. Ale kur tu rasi - šviežiai pasnigę, visur baltutis, purutis sniegutis. Tuoj vietoj, kur stovėjau, su šluotele bandžiuot šluoti sniegą ir ieškoti žiedo. Deja.
Sekmadienio rytą atsikėliau, žiū, saulutė pakaitino ir sniegas beveik visas nutirpo. Skubiai į lauką - gal dar rasiu? Pavaikščiojau, pavaikščiojau tuoj vietoj apytikriai, nosį į žemę vos neįkišus, ir radau! Visai netoli tenuskrido. Taigi, laiminga pabaiga.
O štai vyrui, deja, ne taip pasisekė - jis saviškį kitą savaitgalį pametė miške malkas kapodamas... Nerado. Pasidarėm naujus, ir laimingai kartu jau gyvenam 15-uosius metus.
Elena
**********
Mano žiedo istorija ne tokia romantiška. Prieš daugiau nei 25 metus (gyvenu gyvenvietėje) nukasus bulves supylėm jas į gilų sklepą (gili duobė su stogu). Matyt, dirbant žiedas ir nuslydo nuo piršto. Pastebėjau, kad žiedo nėra tik baigusi visus darbus. Praėjo žiema, atėjo pavasaris - bulvių sodinimo metas. Keliant bulves krepšiais iš sklepo - kažkas sublizgėjo, pamaniau, kad tai koks vabalas tamsoje...
Įsidrąsinus, su pirštinėm, atsargiai imu į rankas, o džiaugsme - mano žiedas! Taip su vyru ir gyvenu jau 32 metus :)
Nijolė L.
***********
Sveiki, nusprendžiau pasidalinti ir savo istorija, kuri, ačiū Dievui, turi laimingą pabaigą.
Tiesa, žiedą buvau praradusi ne aš, bet mano mylimas vyras. Savo vestuves planavome labai ilgai, iki jų kartu pragyvenome net septynerius metus, tad visą šį laiką svajojome apie tobulą mudviejų šventę - tokią, kuri liks atmintyje amžinai, kaip gražiausias mūsų meilės vienas kitam įrodymas.
Žinoma ir žiedais rūpinomės labai nuoširdžiai ir atsakingai. Nusprendėme juos užsisakyti pas juvelyrą, patys sukūrę dizainą - paprastą, tačiau originalų - iš geltonojo bei baltojo aukso. Sumokėjome tikrai nemažai, tačiau juvelyro darbu likome labai patenkinti. Taigi, įvykus vestuvėms, sumainytų žiedų prisiekėme nenusiimti - taip ir darėme, nešiojome kasdien - juk tai meilės ir sąjungos ženklas, be to, toks gražus ir stilingas.
Bet gyvenime yra dalykų, kurių nenumatysi... Kartą su draugais nuvykome poilsiauti į sodybą prie ežero, Utenos rajone. Buvo šilta, smagu, visi maudėmės, vyrai nusprendė valtimi nuplaukti į ežero vidurį panardyti. Panardė... Maniškis pargrįžo liūdnu ir susirūpinusiu veidu it žemę pardavęs. Klausiu, kas nutiko?. Neatsako... Antrą kartą klausiu, tada atsakymas pusbalsiu: „Žiedą pamečiau... ežere“ Juokinga nebuvo, nes žiedas brangus - tiek piniginei, tiek širdžiai.
Nusprendėme pasisamdyti narus, kurie turėdami įrangą bei tinkams drabužius, galėtų ieškoti mūsų „lobio“. Kol suradome mums galinčius padėti žmones, praėjo kiek laiko, tiesą sakant, nesitikėjome, jog žiedas atsiras, juk neįmanoma tiksliai nustatyti vietos, kur jos buvo pamestas, o ežero dugnas yra tamsus, nelygus, kupinas augmenijos...
Bet stebuklas įvyko!!! Po keturių valandų intensyvių paieškų, narai atrado žiedą ir su džiaugsmu mums jį grąžino, tiesa, tas „džiaugsmas“ mums atsiėjo 300 litų, bet buvome laimingi, kad radome. Dabar žiedelis tapo dar brangesnis.
Tikrai gražu, kai sutuoktiniai nuolat mūvi vestuvinius žiedus, tačiau reikia pripažinti, jog gyvenime būna situacijų, kuomet žiedelį visgi geriau nusimauti - idant jo nepamestumėt, nepažeistumėt arba nesusižeistumėt patys.
Anželika
***********
Istorijų, kaip buvo pamestas vestuvinis žiedas, yra pačių įvairiausių, kaip ir jų pabaigų. Ar jums yra tekę prarasti vestuvinį žiedą? Kaip? Ar jis atsirado?
DALYVAUKITE konkurse, papasakokite savo istoriją mums ir gaukite dovanų 150 Lt vertės SOTHYS čekį, kurį galėsite išleisti grožio priemonėms ar procedūrai.
