Septintasis–aštuntasis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis verčia pastebėti naują fotografijos vystymosi etapą – internacionalizacijos ir turinio manipuliacijos bangą, kurios apraiškų matome ir Lietuvoje. Dar kartą plačiajai visuomenei siūloma daugybė būdų, kaip galima džiaugtis fotografija, nesinaudojant profesionalų pagalba.
© Žurnalas "Foto"
Fotokultūros ekspansija, fotomeno iškilimas ir cenzūra. 1960–1980

Naujos kompaktinių fotoaparatų kartos, TTL sistema, paspartinti juostelių ir fotopopieriaus apdirbimo procesai pavertė fotoaparatą neišvengiamu asmeninio gyvenimo, atostogų, kelionių, linksmo laisvalaikio palydovu.

Profesionali fotografija virto institucija: kuriamos draugijos, įskaitant Lietuvos fotomeno draugiją, steigiami fotografijos muziejai, tarkime, Šiauliuose, surengtas pirmasis fotografijos festivalis Arlyje, atidaromos pirmosios aukštosios fotografijos meno mokyklos. Galų gale, tai laikotarpis, kada gimė sąvoka – fotomenininkas.

Skirtingai nuo gyvenimu besidžiaugiančių mėgėjų, fotomenininkai ant fantazijos pagrindo ima kloti savosios išraiškos formos meistriškumo pamatus. Pokaryje praūžusi fotografinio eksperimento banga atslūgsta ir pamažu nusistovi pusiausvyra tarp formos ir turinio, atsiranda literatūriškumo, dramaturgijos apraiškų. Šalia dokumentinės ir pastatyminės fotografijos, montažas vystosi kaip atskira estetinių tyrimų kryptis.

Dar prieš dešimtį metų naivia kūryba laikyti Vitalijaus Butyrino montažai, atsiradę Kauno fotoklubo gyvavimo laikais, kaimynų latvių montažo tėvo Vilhelmo Michailovskio darbai leidžia aiškiai suvokti – kūrybiniai fotomenininkų polėkiai tuomet, kai dar nebuvo skaitmenos, ko gero, aukštesni, laisvesni nei dabar. Šalia minėtų autorių, prisimintini ir Stanislovo Žvirgždo, Aleksandro Macijausko ir kitų lietuvių fotografų montažai, balansuojantys ties kičo ir literatūriškumo, egzistencialumo ir humoro ribomis.

Pasauliniame kontekste septintojo dešimtmečio fantazijos sukonstruoto atvaizdo klasiką karūnuoja amerikiečio Jerry Uelsmanno montažai, kuriuos jis kurdavo ne „žirklių metodu“, o tiesiog naudodamas didintuvą. Pagalvojus, kad trijų–keturių, o gal net septynių ar aštuonių negatyvų fragmentai sušviečiami ant vieno fotopopieriaus lapo, sukuria kupiną simbolikos, įvairių įtampų lakštą be techninio broko žymių, net nesitiki, kad tai buvo įmanoma tada, kai nebuvo mygtuko „UNDO“.

Iliustruotai spaudai atėjo sunkūs laikai. Žiniasklaidos liūto dalį užėmė televizija, o praūžę karai leido leidėjams ir politikams suprasti, kad fotografija neša didelį ideologinį krūvį ir gali visuomenės nuomonę pakreipti viena ar kita linkme, gali išsaugoti ar atskleisti paslaptis. Tai pristabdė kokybinę fotografijos atkūrimo raidą.

Atsirado fotografijos manipuliavimas, išpopuliarėjo retušas. Prireikus ką nors uždengti, pavyzdžiui, svarbaus politiko asmens sargybinį, redaktorius liepdavo retušuotojui nupiešti medį... Sovietų Sąjungoje populiari ideologinė cenzūra, kurią fotografams tekdavo atlikti prieš arba po fotografavimo (pvz., pašalinti religinius motyvus). Kardinaliu atveju – retušuoti...

Fotografija tarp performanso ir matymo strategijų. 1980–1999

Du paskutinius dešimtmečius Europos ir JAV fotografijoje žymi kelios tendencijos: dar spartesnė spalvotos fotografijos plėtra bei fotografijos meno rinkos atsiradimas. Pirmoji tendencija reiškė demokratizacijos procesą, kuris, iš fotomenininkų perspektyvos, reiškė tolesnę atvaizdo vulgarizaciją. Kita vertus, tai laikas, kai į fotografiją atėjo būrys tarpdisciplininių menininkų, radusių naują materialią mediją savo instaliacijoms, performansams, žemės menui ir kitoms post-modernaus meno formos dokumentuoti.

Laikotarpio diagnozė – šimto penkiasdešimties metų sulaukusi fotografija tapo senuoju menu, kurio kūrinius jau buvo galima parduoti. Visa tai vedė prie didžiulio formato fotografijos, kuri fotografus skatino siekti kuo preciziškesnio tikrovės atvaizdavimo arba priešingai – trumpalaikio, neryškaus pasaulio kūrimo.

Tradicinio montažo naujoms versijoms daug vietos neliko, tačiau ėmė populiarėti konceptualūs darbai, tyrinėjantys įvairias matymo strategijas. Tokius darbus pavadintume veikiau koliažais nei montažais. Paskutiniais dvidešimtojo amžiaus dešimtmečiais paplito atvaizdo išskaidymas sritimis ar smulkiais fragmentais, perspektyvos dėsnių tyrinėjimas, objektų erdviškumo interpretavimas.

Visus minimus būdus savo koliažuose išbandė žymusis britų tapytojas Davidas Hockney, naudojęs fotografiją savo, kaip tapytojo, regėjimo skvarbai tobulinti. Jo didelio formato darbai „Didysis kanjonas“, „Perrlblossom kelias“, „Van Gogo kėdė“ ir kiti fotografiniai koliažai yra tapę ikoniniais dvidešimtąjį amžių palydinčiais kelrodžiais šiuolaikinio meno istorijoje.

Mozaikinės fotografijos klasika galėtume laikyti vokiečio Thomo Kellnerio darbus, kuriuose fotografas perkonstruoja savo pasaulį, sutalpindamas jo žymiausias vietas – architektūros, paveldo, inžinerijos paminklus, tiksliau, jų fragmentus – į trisdešimt šešių kadrų juostą, kartais į kelias, o kontaktiniame atspaude išvystame kiek siurrealistišką, gal kubistinį, tačiau atpažįstamą garsios vietos vaizdą. Reikėtų pastebėti, kad įdomiausi laikotarpio kūriniai, ieškantys naujų tikrovės išraiškų, nesigilina į fotografuojamo atvaizdo vidų, o šį atvaizdą naudoja naujai visumai kurti.

Šiuo pereinamuoju laikotarpiu randame ir skaitmeninio montažo, kuriame atvaizdas dėliojamas sluoksniais, apraiškų. Pavyzdys galėtų būti Rimanto Dichavičiaus spalvoti aktai, kupini gamtos, akmens formų ir tekstūrų ornamentikos. Specifinis paskutinio amžiaus dešimtmečio bruožas – dekoratyvumas. Dažnai pastebime, kad tokiuose montažuose atvaizdas plokščias, tarsi jam trūktų erdviškumo, gelmės.

Mūsų amžiaus fotografija: leidimas klonuoti ir būtinybė pasikartoti

Dvidešimt pirmasis amžius, skaitmena. Galų gale atsiriša rankos fotomenininkams, fotomėgėjams. Skaitmeninėje eroje dirbantys dizaineriai – naujieji fotografijos scenos dalyviai, prisijungę prie jau fotografijoje įsitvirtinusių tarpdisciplininių menininkų. Žurnalai ir interneto galerijos, forumai ir tinklaraščiai mirga nuo patrauklių, spalvingų ir banalių montažų. Žavingas atradimų metas, panašus į tą, kurį fotografija išgyveno prieš 150 metų – fotostudijos, fotolaboratorijos darbas neįsivaizduojamas be retušuotojo, dabar vadinamo dizaineriu.

Jau turbūt pamiršome, kad tūkstantmečio pabaigą ženklino įvairios atvaizdo manipuliacijos, kurias daugeliu atvejų pavadintume „pažintimi su fotošopu“. Japono Toshiki Ozawa ar lietuvio Algimanto Kezio skaitmenines ankstesnių darbų versijas neretas įvardydavome kaip bandymus keliais pelės spustelėjimais sukurti soliarizacijas, psichodelines spalvas. Kone kiekvienas galėtume pasakyti sparnuotą frazę: „Ir aš taip buvau padaręs, kai buvau pirmąkart įsijungęs „Photoshop“ programą, tik neišsaugojau...“

Įdėmiau patyrinėję neišsaugotą fotografijos istorijos puslapį aptinkame perlų, kurių žibėjimas išduoda šiandienos skaitmeninės fotografijos gurmanų siekiamybę – Orlan. Ši prancūzų menininkė fotografijoje įsitvirtino praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje ir iš esmės fotografinį montažą kūrė kaip savo gyvenimo performanso išplėstį.

Orlan tema – žmogaus transformacija, klonavimas, estetinė chirurgija. Ir taip ekstravagantišką savo išvaizdą menininkė keičia fotografiniuose autoportretuose. Juose ji persikūnija į hipertrofuotas, mistiškas būtybes, kurias puošia inkų, majų, afrikos tautų grožio atributai, šukuosenos, tatuiruotės ir t. t.

Orlan – dvidešimt pirmojo amžiaus menininkė, fotografijose, performansuose kalbanti apie amžiną grožio ieškojimą, švelniai ironizuojanti šiandieninį pamišimą ir priklausomybę nuo plastinės chirurgijos, kurianti didelio formato fotopaveikslus ir bandanti parodyti, kad montažas yra būdas sukurti naują tikrovę, nesiekiant apgauti žiūrovo. Kūrybos procesas vyksta išskirtinai skaitmeninėje aplinkoje, naudojant atvaizdo sluoksnius.

Antroji skaitmeninio amžiaus montažo tendencija – montažas, kuriuo siekiama atvaizdą pateikti „kaip tikrą“. Net jei į šią kategoriją įtrauktume neegzistuojančių terpių vaizdinius, pripažintume, kad ši tendencija yra vyraujanti. Tiesa, įdomiausi tokio pobūdžio darbai – tie, kurie turi ir Orlan būdingo postmodernumo, pasireiškiančio kontekstine provokacija. Dažna formuluotė – atvaizdo atvaizde dialogas, kuriame slypi laikmečių ženklų, madų, stilistikų, mastelių, „sveikos logikos“ paradoksai ar įvairios nedermės, išduodančios, jog atvaizdas šiuolaikinis.

Nepriklausomoje kūrybinėje fotografijoje pastebėsime atgijusį natiurmorto žanrą, miesto peizažą bei neužleidžiantį savo pozicijų autoportretą. Kaip klasikinį tikroviško montažo, kupino grožio ir spindesio, pavyzdį neišvengiamai turėtume paminėti latvių fotografo Vilnis Vitolinšs (jo darbai buvo rodyti 2004 metų festivalyje „Kauno fotografijos dienos“) kūrybą. Joje, fotomenininko žodžiais, „glamūras“ atranda savo ironiškąjį veidą, o mums, žiūrovams, belieka tik spėlioti, kur yra „tikrasis“, pirminis, atvaizdas, o kur jo naujieji sluoksniai.

Kita vertus, ar tikrai verta ieškoti tikroviškumo, dokumentinės tiesos, jei pripažįstame, kad fotomenas gali būti tiesiog idėjos realizacija? Jei atrandame viziją, idėjas, vertybes, pasakojimą, kažin ar svarbu, kur slypi tiesa. Ji dvidešimt pirmojo amžiaus visuomenėje jau nebėra pagrindinis kokybės kriterijus.

Funkcijos copy, paste, clone, red eye removal, texture fill, pattern, magic wand, perspective, transform ir t. t. pakeitė fotografiją visiems laikams. Žurnalų viršeliuose vargu ar rasime neretušuotą atvaizdą. Žmogus fotografijose nebegali būti tik truputį randuotas ar tik su vienu apgamu. Viskas, įskaitant gamtą, architektūrą, žmogaus atvaizdą, gali būti ir tampa pavaldu kūrėjo, redaktoriaus ar kliento fantazijai. Jei nepavyks, visada yra mygtukas undo. Svarbiausia, kad mūsų fotografinis kūrinys, apdorotas skaitmeninio redagavimo įrankiais, neprarastų turinio, minties, stiliaus, laikmečio veido.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Neseniai po rekonstrukcijos atidarytoje „Maximoje“ – sujudimas: evakuojami pirkėjai (135)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (47)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (25)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1147)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu (6)

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (324)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (33)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Ar žinote, kuo gali baigtis per trumpos atostogos? (3)

Sakoma, dar­­bas iš bež­džio­nės pa­da­rė žmo­gų. O ką dar­bas be po­il­sio...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine (14)

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...