Ilgokai derinome darbotvarkes, kol nuo reikalų išlaisvinome vieną rudens savaitę, atstosiančią mums medaus mėnesį.
Medaus mėnuo
© Asmeninio archyvo nuotr.

-Tai kur keliaujam? – paklausiau L.

Ji netikėtai pasakė:

- Padaryk man staigmeną. Aš tavimi pasitikiu.

Nusišypsojau mintyse – taip, mes tikrai ne kaip visi normalūs žmonės (taip sako mudviejų tėvai) – vestuvės ne vasarą, o rugsėjo pabaigoje, ne miesto Katedroje, o kažkokiame niekam nežinomame bažnytkaimyje, jokios užstalės šventės giminaičiams. O dabar dar ir medaus mėnuo bus ne kaip visų – patogiame viešbutyje prie šiltos jūros.

Norėjau jai kažko romantiško ir jaukaus, bet kad kartu tai aukštyn kojom apverstų mums įprastą gyvenimą – miesto šurmulį, minutėmis sustyguotą dienotvarkę, kai iš rankų beveik nepaleidi mobiliojo ryšio telefono, miego trūkumą... Kai, rodos, visą laiką tik leki, nebespėdamas iš tiesų gyventi.

Prisiminiau kadaise skaitęs apie savotišką žaidimą, o gal drauge ir išbandymą mylimiesiems – „povandeninį laivą“, izoliuojantį nuo išorinio pasaulio, kurį gali susikurti bet kurioje vietoje, kur nėra mobiliųjų telefonų, kompiuterių, televizoriaus, skambučių į duris, gatvės triukšmo ir minios.

Žinojau, kad yra tokia stebuklinga vieta. Keliolika kilometrų vieškeliu į šiaurės rytus nuo akmeninės Salako bažnyčios, kur nedidelis žemės iškyšuliukas, apaugęs jau apleistu sodu, – Obelų ragas – aštriu kampu šauna į ežerą. Ten yra vienišas rąstinis namas su gonkeliais, dūminė pirtis, sukrypęs klojimas skylėtu šiferio stogu, pro kurį vidun prasimuša ploni šviesos spinduliukai (kai atsiguli ant šieno ir primerki akis, rodos, lyg žiūrėtum į žvaigždėtą dangų). Ten gyveno mano seneliai, užaugo tėvas, bėgo mano vaikystės vasaros.

Ryžausi avantiūrai – medaus savaitę praleisti jau bemaž dešimtmetį negyvenamame senelių name atokiame ir nepaprastai gražiame gamtos prieglobstyje. Per porą mėnesių, padedamas tėvo ir draugų, paslapčia nuo mylimosios prikėliau naujam gyvenimui didįjį senojo namo kambarį – atsikračiusios dulkių ir metų luobo naujai suspindo rąstinės sienos, medinės grindys, koklinė krosnis vėl užsikosėjo seniai bešildžiusios ugnies dūmais.

Iš palėpėje, sendaikčių turguose ir baldų krautuvėlėse rastų daiktų sukūrėme jaukų praeitimi dvelkiantį pasaulėlį – su didele senovine lova ir močiutės austais jos užtiesalais, linine staltiese ant stalo, moliniais indais ir daugybe kandeliabrų. Nušienavome piktžolėmis apaugusį kiemą ir žolę po obelimis. Naujai nubalinome langines, netgi sumūrijome lauko židinį romantiškiems vakarams. Taisėme, dažėme, valėme ir, kai pagaliau galėjau atsikvėpti, atrodė, kad mano akyse (tarsi pasakoje apie Pelenę) būtų įvykęs stebuklas ir moliūgas virtęs nuostabiausia karieta.

Kai surašiau L. rūbų ir daiktų, kuriuos ji turinti pasiimti į kelionę, sąrašą, ji nusprendė: „Bus kažkas „crazy“. Veždamas ją į mūsų medaus atostogų vietą, jaudinausi kaip vaikas. Ir jai patiko.
„Kažko panašaus iš tavęs ir tikėjausi,“ – pasakė juokdamasi.
Mūsų „povandeninis laivas“ neturėjo net elektros, tačiau buvo sklidinas meilės, žvakių šviesos ir raudonojo vyno. Maudėmės jau šaltame ežero vandenyje, po to šildydamiesi vienas kitu. Gaminome maistą ant kelioninės dujinės viryklėlės. Kai meilė atima kvapą, tampi visiškai nereiklus buities patogumams.

Išsinėrusi iš įprasto gyvenimo spindesio L. buvo tokia nuostabiai graži – paprastais guminiais batais, į kasą supintais plaukais, be makiažo, paslepiančio mielas strazdanas ant skruostų.
Gyvenome tarsi paraleliniame pasaulyje, kuris egzistuoja ne už tūkstančių kilometrų, o visai čia pat, bet kurio mes, miesto džiunglių vaikai, nepastebime ir nė nenujaučiame. Pasaulyje be prekybos centrų, spūsčių gatvėse, dalykinių kostiumų. Gyvenome gamtos ritmu, nežiūrėdami į laikrodžius, skaičiuodami ne piko, o meilės valandas.

Kėlėmės dar prieš auštant ir, apsiginklavę žiūronais bei gardžiai kvepiančia kava, kelis kilometrus keliaudavome iki medžiotojų bokštelio miško iš visų pusių gaubiamos, pušaičių jaunuolynu beapaugančios pievos pakrašty. Klausėmės, kaip sveikindamas dieną įvairiausiais garsais prašneka miškas, sulaikę kvapą stebėjome, kaip sėlina lapė, kaip liuoksi kiškis pakrūmėmis. Ir laukėme briedžio.
„Jį pamatyti – mano mažytė svajonė“, - sakydavo L., o kartą pridūrė: „Kvailai įsikaliau į galvą – jei sulauksime briedžio, būsime laimingi kartu - kaip ir pasižadėjome – iki mirties.“

Išvaikščiojome visus aplinkinius miškus ir pievas. Parodžiau L. slaptus savo vaikystės takus, mažyčius miško ežerėlius lėkštais samanotais krantais. Pagaliau turėjome laiko viskam: ilgiems pokalbiams apie nieką ir kartu visa pasaulyje, miegui, meilei, apleistiems pomėgiams - L. tapė, žiūrėdama, kaip saulė leidžiasi į virš ežero kybančius debesis, o aš, žiūrėdamas į ją, kaip kadaise, rašiau eiles.

Vakarais klausydavome, kaip po grindimis šiugžda pelės, ieškančios prieglobsčio nuo rudeniškos vėsos.

Per tas dienas buvo visko – ir beveik vasariškos šilumos, plazdančios šilkiniuose voratinkliuose, ir ankstyvų pirmųjų šalnų, kelioms ryto valandoms papuošiančių pievas sidabriniais rūbais. Sutemus žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir niekaip negalėjau prisiminti, kada paskutinįkart iš tiesų – ne akimirkai – į jį žvelgiau. Gal tik paauglystėje...

Grožėjomės, kaip rūkais garuoja žemė, atsisveikinanti su jos gelmėse glūdėjusia vasaros šiluma. O rūkuose mūkia karvės ir skimbčioja milžtuvės. Matėme, kaip dangumi iš tolo atslenka tamsi lietaus uždanga ir ištisas valandas lašai be pertrūkio barbena į skardines gonkelių palanges.

Paskutinį rytą L. staiga atsisėdo lovoje ir pasakė: „Sapnavau briedį. Kad jis eina per kiemą, po obelimis, pūsdamas pro šnerves šilto garuojančio oro tumulus. Viskas buvo taip tikra, lyg girdėčiau kaip šnara žolė ir užkliudyti ragų bumbsi žemėn prinokę obuoliai“.
„Matai, - pasakiau jai, - nereikia slapčia tykoti laimės. Ji pati suras pas tave kelią, jei tik labai ja tikėsi“.

Pakeliui į namus, sustojus prie pirmojo miesto šviesoforo jautėmės tarsi tai, taip greit prabėgusiai savaitei, buvome nugrimzdę šimtmečiu į praeitį. Gyvenimas už automobilio lango ir vėl lėkė į priekį pašėlusiu greičiu, mirgėdamas reklamomis ir kaukdamas policijos sirenomis; jame nebuvo samanų kvapo, plikose dirvose besibūriuojančių išskristi paukščių klegesio ir dar šimtų dalykų, kuriuos mes pirmąkart gyvenime arba iš naujo atradome gyvendami Obelų rage.

Paklausiau L.: „Ar nesigaili?“. Ji švelniai prigludo skruostu man prie peties ir tyliai atsakė: „Tikrai ne. „Plaukčiau“ su tavimi bet kada ir bet kur“.

Mudviem nuostabiausia vieta medaus mėnesiui buvo ten, kur gali būti toks, koks esi iš tiesų – be jokios pozos ir kaukių, matyti tokį patį savo mylimą. Kai niekas netrukdo mėgautis vienam kitu. Kur jautiesi – lyg laikas tau, o ne tu jam pavaldus. Kur gali pamiršti visus įprasto kasdienio gyvenimo niuansus. Kur nėra blogų naujienų, politikos ar pranešimų iš akcijų biržų, elektroninių laiškų ir skambučių. Mažytis pasaulis dviems, kuriame siaučia tik gamtos ir jausmų stichijos.

Kaip nebūtų keista, iš šio laiko teturiu tik vieną fotografiją su Ja – savo mylima moterim. Ji sėdi ant sukrypusio, ne vieną pavasarį ledų sangrūdų liūliuoto liepto ir pusiau atsigręžusi šypsosi man iš po šiaudinių skrybėlės brylių. Noriu pasilikti šią fotografiją tik mums. Su niekuo nesidalinti. Išsaugoti kaip nepaprastai intymų prisiminimą tų gražiųjų, meilės kupinų dienų. Gal kada, kai užaugs vaikai, mes ir vėl „išplauksim“ savo „povandeniniu laivu“ į tolimą, medumi kvepiantį uostą.

Mantas

**********

Šis rašinys - konkurso „Nuostabiausia vieta medaus mėnesiui“ dalis. Dalyvauk konkurse ir tu, papasakok, kaip praleidai savo medaus mėnesį, ir laimėk kvietimus pasilepinti SPA procedūromis!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Seimo nariai nenori įteisinti savo atostogų (43)

Dar 2005 metais gautas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad parlamentarams reikia įstatymu...

Po rekonstrukcijos atidarytą „Maximą“ sekmadienio vakarą užliejo vanduo gedimas parduotuvėje likviduotas (177)

Vilniuje vos prieš dešimt dienų po keturis mėnesius trukusio atnaujinimo atidarytoje Mindaugo g....

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (1396)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Išbandymas alkotesteriu: kodėl pareigūnai vengia antro karto (5)

Socialiniuose tinkluose garsiai nuskambėjo istorija, kai viena vairuotoja pasiskundė, jog policijos...

Norite užauginti sveikus vaikus? Sekite suomių pavyzdžiu (3)

Aktyvūs vaikai yra ne tik laimingesni, bet pasižymi geriau išlavintais gebėjimais, sveikatos...

Persigalvojo: su slaptažodžiais nebereikia tiek vargti (7)

Tikriausiai jūsų slaptažodis – paini raidžių, skaičių ir punktuacijos kombinacija. Pasirodo,...

Šią savaitę orai nelepins: skėčio reikės beveik kasdien (11)

Šią savaitę skėčių beveik nepaleisime iš rankų, ypač savaitės pradžioje. Antroje savaitės...

Artėja visiškas Saulės užtemimas: kaip į tai reaguos gyvybė Žemėje (77)

Veikiausiai girdėjote, kad rugpjūčio 21 dieną įvyks Saulės užtemimas. Tūkstančiai žmonių...

Vilniaus oro uosto tako remontas – tik pradžia (42)

Laiku baigtas Vilniaus oro uosto tako remontas buvo tik pradžia – per artimiausius kelerius metus...