Pripažinkim, nėra lengva, kai susitinka du maksimalistai, kuriems visko reikia čia ir dabar, maža to, viskas turi būti TOBULA.
Tailandas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Tokie buvome (oi, esame) mes - Lina ir Andrius. Tad vestuvėms pradėjome ruoštis likus beveik metams iki didžiosios dienos (juk svarbu, kokie bus kvietimai, gėlės ant stalo ar automobilis).

Žinoma, medaus mėnuo mums buvo suvokiamas kaip vestuvių tęsinys. Jo taip pat norėjosi kitokio, įspūdingo, kad nuvyktume ten, kur nebuvę ir ten, kur jaustume medaus ir romantikos skonį. Tad kažkodėl ilgai nemąsčius ir nesiginčijus mūsų tiksluose atsirado egzotiškasis Tailandas – daugelio mūsų draugų pasakojimų apipinta ir viliojanti prieinamomis kainomis šalis.

Net nenorėjome imti agentūros, kad mumis būtų pasirūpinta nuo oro uosto iki viešbučio durų (maža to, tokių paslaugų kaina yra bene dviguba, lyginant su savarankišku keliavimu) – juk mes jau suaugę, maža to - jau būsime šeima, tad susitvarkysime be kitų pagalbos.

Kaip tarėm, taip padarėm: nusipirkome likus pusmečiui iki vestuvių skrydžio bilietus, ir toliau naršėme po internetą, skaitėme turistines knygeles apie Tailandą, klausėmės draugų patarimų ir po truputį dėliojomės savo medaus kelionės planelį. Tad kišenėje turėdami tik lėktuvo bilietus, 30 kg lagaminą bei 2 naktų rezervaciją Bankoko ekonominės klasės viešbutėlyje (nes be jos Lietuva neduoda Tailando vizos), leidomės į ilgą skrydį su persėdimu ir 8 valandų tarpu Kopenhagos oro uoste.

Išvargę kaip šunyčiai, bet vis dar su viltingomis šypsenomis, išeiname iš Bankoko oro uosto ieškoti rožinių taksi (nes jie pigesni). Reikia iš karto paminėti, jog tailandiečiai yra paslaugūs ir nuoširdūs žmonės (turistų išlepinti ir jau tapę sukčiais nesiskaito).

Kartu su viešbučio registracijos patvirtinimu gavome ir vadybininko laišką su nuorodomis kaip pasiekti viešbutį ir ko reikėtų saugotis, bei kiek turėtu sąžiningai kainuoti taksi nuo oro uosto iki viešbučio Bankoko centre. Na štai – ir vienas panašumas su Lietuva jau matyti – taksistai „nesupranta“ angliškai ir nesuvokia mūsų aiškinimų ir rodymų, kad įjungtų taksometrą. Tiek to, juk mūsų medaus mėnuo jau prasidėjo, nekreipkime į tai dėmesio!

Pagaliau taksistas atranda mūsų mažytį viešbutuką Bankoko centro akligatvyje. Ir mes jau pirmojo (!) Bankoke viešbučio registratūroje pasitinkami su kokteiliais ir žaviomis šypsenomis. Kadangi tai istorinis viešbutis (jau minėjau, pirmasis įkurtas Bankoke), tad liftų, žmogau, čia nesitikėk. Maža to, jie priima rezervacijas tik telefonu arba faksu. Bet mano vyrui pavyko paskambinus iš Lietuvos įtikinti, kad faksas nenueina, ir kad mums reikia elektroninio rezervacijos patvirtinimo. Ir ką jūs manote, vadybininkas iš savo asmeninio gmail atsiunčia mums rezervacijos patvirtinimą, ko paprastai jie nedaro!

Grįžkim į viešbutį – jaunučiai berniukai užtempė mūsų didelį lagaminą į trečiąjį aukštą. Įkišę jiems į saują keletą batų (tailandietiška valiuta, ne avalynė!) likome savo pirmajame medaus mėnesio guolyje. Oi, tiksliau guoliuke: kambarėlis mažytis, lova turbūt čia stovi nuo viešbučio atidarymo, o mažyčiame tualete su dušu telpa tik vienas žmogus. Nepatikėsit, bet taip miela... ir nereikia jokios prabangos, kai žinai, kad čia praleisi tik keletą naktų. Maža to, tas viešbutis tikrai turi savo aurą!

Pirmajai dienai nieko daug neplanavome - apsidairyti aplinkui ir pamiegoti. Tad palikę viską išlindome į 38 laipsnių Celsijaus alsuojantį Bankoką. Masės visur judančių žmonių - kas pėsčiomis, kas motoroleriais milimetro atstumu lenkiantys automobiliu. Dar mažiau romantikos, kai paaiškėja, jog nuo mūsų viešbutuko iki vietos, kur vyksta neramumai Bankoke – vos 500 metrų. Užkardos iš padangų, lentų, apipintų vielomis, ir dar velniai žino ko. Nepraeisi, nepravažiuosi, tik aplink – prie kiekvienos sankryžos ir ant daugumos tiltų – ginkluoti kariuomenės atstovai. Keista, bet į tai mes žiūrime kaip į egzotiką, o ne pavojų. Juk medaus mėnuo, kokie pavojai?

Na štai, pirmoji medaus mėnesio naktis autentiškame viešbutuke. Tik jau neleiskite savo fantazijai įsismarkauti: viešbutuko kambary labai senas kondicionierius, jungiamas tiesiai į elektros lizdą, be galimybių reguliuoti temperatūrą. Maža to, jis burzgia labiau nei tarybinis močiutės šaldytuvas. Tad tenka keisti programas rankiniu būdu: išjungti ir įjungti į rozetę kondicionierių. Tad čia vis dar tęsiasi netikėtumai. Prisiglaudus prie vyro lovoje išgirstu jo švelnų ir kiek netikėtą: „nesiliesk, gyvate, karšta“. Na, to tikrai nesitikėtumėt, mielos moterys, oficialią pirmąją medaus mėnesio naktį? Bet ši frazė buvo tokia miela, tarsi pripažinimas meilėje, o dar ir labai linksma.

Kitą rytą pabudome ir lėkėme apžiūrėti margaspalvio Bankoko. Pilni įspūdžių ir nuvargę sėdame į traukinį grįžti atgal į viešbutį. Traukiniuose praneša, kad kai kurios stotelės uždarytos, ir kas nestebina - mūsiškė taipogi. Tad sėdame kiek sunerimę į traukinį ir judame iki artimiausios stotelės, kuri dar nėra uždaryta. Išlipame - o ten nė gyvos dvasios, nei vieno išlipančio, įlipančio ar laukiančio kito traukinio žmogaus. Vieni pamirštoje stotyje. Jau kvepia kažkuo įtartinu... Judame išėjimo link. Nusileidus laiptais, atsiduriame erdvėje, aptrauktoje stop juosta bei uždarytais išėjimo vartais. Mes įstrigome!

Netikėtai atbėga dėdė policininkas ir žvelgia į mus tarsi į žemę nusileidusius NSO. Ir stipriai laužyta anglų kalba šaukia, kad dingtume iš čia. Primena kaip kokį kovinį filmą: lendame per stop juostas, bėgame ilgais koridoriais, policininkas drauge su mumis, kad atidarytų jau užrakintus išėjimo vartus. Gatvėje daugybė žmonių, nežinome, ko galime tikėtis. Gaudome taksi, tačiau niekas taip greitai nestoja, nes dideli kamščiai ir automobiliai juda lėčiau nei mes galėtume bėgti. Deja, nežinome į kurią pusę.

Pagaliau pasigauname taksi ir lėtai judame į viešbutį nežinodami į kurią pusę dairytis pavojaus, ir nežinome, kokio pavojaus. Klausiame taksisto, bet jo anglų kalba nėra tokia, kad padėtų mums išsiaiškinti, kas iš tiesų vyksta (o tuo metu prasidėjo intensyviausia protestuotojų susirėmimų su pajėgomis dalis).

Kitą rytą jau supratome, jog neverta čia užsilikti ilgiau ir lėkėme į pirmą pasitaikiusią kelionių agentūrą nusipirkti lėktuvo bilietų į salas, ten, kur ramiau ir romantiškiau.

Tad pirmoji mūsų aplankyta sala - Puketas. Primena mūsų Palangą - žmonių daug, kavinės, barai triukšmas. Žinome, jog čia tikrai ilgai neapsistosime, tad kitą rytą jau keliamės į romantiškąją Phi-Phi salą. Keletas valandų plaukimo ir mes jau mažytėje saloje, kurios ilgis gal vos kilometras, o plotis- gal du šimtai metrų. Nėra čia jokių transporto priemonių. Tik du šaligatviai, einantys skirtingose salos pusėse ir keletas juos kertančių skersgatvių.

Žinoma, ekstremalai juk neturi viešbučio. Tad einame pakrante ir dairomės, kurio viešbučio mes norėtume. Juk ir čia reikia prieskonio? Ir štai – nulūžta mūsų lagamino ratukas. Nelieka nieko kito kaip mano vyrui tarsi vergui sunkų ir didelį lagaminą nešti ant pečių. Aš apsiginkluoju vyro fotoamunicija (kuri tikrai sveria daugiau nei mano rankinė su kosmetika), smulkiomis kuprinėmis ir kaitinant aitriai saulei sliūkiname ieškodami viešbučio, kuris mums būtų patrauklus. Bijau žvelgti savo brangiausiam į akis, nes žinau, kad šypsenos tame veide nebus - nebent tik karščio svorio žymė veide.

Pagaliau išsirenkame į bungalus panašų namelį. Na štai, romantika jau prasideda: baltas smėlis, dangaus žydrumo jūra, nuostabūs vaizdai, puiki maža salelė, kurios negali neįsimylėti. Ech, atsipalaiduoti negali, nes reikia naujo lagamino. Tad randame mažytę parduotuvę, kurioje visi lagaminai, rankinės ir krepšiai – garsių dizainerių vardais, ir kaip pats pardavėjas, nesikuklindamas sako: „matot, atrodo kaip originalai“. Tad viena tokį „originalą“ įsigyjame kiek pasiderėję (čia kitaip neįmanoma, kaip Turkijoj).

Grįžę po romantiškos vakarienės – nuostabiu tailandietišku maistu ir vietiniu alumi (nes vynas komiškai brangus) grįžtame į savo bungaliuką ir mus pasitinka virš lovos ant sienos ilgaūsis tarakonas. Viskas, nuspręsta, šiame viešbutyje taip pat paskutinė naktis! (juk per medaus mėnesį turėtume ir likti dviese, mums liudininkų nereikia!) Kitą rytą persikeliame į šalia esantį viešbutį, kuris mums labai patiko: su nemokama sporto sale, interneto kavine ir baseinu. Mmm... jau pradedame jausti romantiką... ir nesvarbu, kad kondicionierius įtaisytas taip, kad naktimis pučia tiesiai į veidą... Jau niekas nebesvarbu, nes tai buvo mūsų laikas: saulėlydžių stebėjimas ant kalvos, nardymas krištolo skaidrumo vandenyje, plaukiojimas jachtomis po mažytes saleles, kurių kiekviena skirtinga savo augmenija, gyvūnais, ir net smėlio bei vandens spalvomis.

Mes ne iš tų, kurie gali gulėti kiaurą dieną ant gulto ir gurkšnoti Pina Colada. Tad dar keletas dienų mažutėje Phi Phi ir mes jau vėl kelte į Lantos salą. Reikia paminėti, jog mūsų kelionių galimybes sumažino ir tai, jog jau buvo nebe sezonas ir kai kurios salos buvo uždarytos. Lanta visiškai kitokia, nei Phi- Phi: ilgis bene trisdešimt kilometrų ir smėlis kiek tamsesnis. Ir ji labiau priminė kiek primigusį kurorto miestelį. Dažnai paplūdimyje būdavome tik dviese. Kiek akys užmato – nė gyvos dvasios (priklydęs draugiškas šunelis, norintis pažaisti vandenyje- nesiskaito). Kas gali būti romantiškiau?

Kaskart keisdami viešbučius mes tobulėjome, o gal atsitiktinai gerėjo viešbučių kokybė. Šį kartą gavome bene keturių žvaigždučių apartamentus, su dideliu kambariu, didele lova, kasdien puošiama gyvomis gėlėmis ir rankšluosčių origamiu. Dar daugiau, iš vis dar juntamų dažų kvapo ir kur ne kur statybinių detalių buvo galima spėti, kad esame naujai atidarytame viešbutyje bene vieni, nes per keturias gyvenimo dienas matėme tik vieną porą turistų. Tad vėl, kas gali būti romantiškiau?

Na, gerai gerai, negali būt taip tobula- mūsų kambaryje po karnizais gyveno tailandietiškas nepagaunamasis driežiukas, kuris leidžia vakarais garsus, panašius į durų skambučio arba paukščio. Nors buvo nejauku, bet mes su juo susigyvenome ir jis mums netrukdė, nes jau labai patiko tas viešbutis, o gal kitur keltis jau pavargome.

Laikas apžiūrėti salą! Tad išsinuomavome porai dienų motorolerį (čia Tailandas, ne Ispanija, kabrioleto nesitikėkit) ir romantiškai, dviese prigludę vienas prie kito, kepinami kaitrios saulės riedėjome pakrante iki pietinio kyšulio. Tai buvo mūsų laikas: pavargę sustodavome pasigrožėti paplūdimiu, išalkę – užkąsti. Įdomu tai, kad daugelis užkandinių jau uždarytos, tačiau tik tereikia į jas įeiti, ir jas atidaro specialiai tau!

Stebino tailandiečių verslumas. Jei pas mus važiuoji pro kaimelį, tai matai, kad ūkininkas parduoda pomidorus, obuolius ir kitas gėrybes. Ten – kaimeliuose stovi staliukai su plastmasiniais buteliais (mūsuose švelniai vadinamais „bambaliais“), kuriuose – benzinas mopedams! Teko matyti ir labai mažytę automatinę kolonėlę, kurios dydis kaip mūsiškio bankomato; reikėjo vietinių pagalbos, kad suvokti, kaip ja naudotis.

Kelionę tęsėme ir vandeniu – vėl jachta po aplinkines salas, paviršinis nardymas, povandeninės uolos, kurias pralindus – atsiveria slapta sala, kur piratai laikydavo lobį! Ir žinoma, visose salose ir kasdien: masažai, masažai, masažai bei tailandietiškas aštrus maistas, kvepiantis indišku kariu… Šie du dalykai ypatingai pigūs ir vien dėl jų verta vėl ir vėl grįžti į Tailandą.

Na štai, mūsų atostogos eina į pabaigą. Per BBC televiziją rodo vaizdus iš Bankoko: štai susišaudymas, na va, jau sprogimas. Aha, o kaip grįžti į Bankoką? Laimei, grįžę Bankoką radome jį kiek ramesnį, nei palikome (kam reikėjo, jau išsišaudė, išsisprogdino ir papiketavo).

Paskutinė naktis vėl tame mažame jaukiame viešbutėly, tik šį kartą gavome kambarį jau su didesne vonia ir svetaine. Paskutiniai gurkšniai vietinio alaus, paskutinė vakarienė ir paskutinis tropinis lietus, kuris užklumpa taip netikėtai ir tokiu intensyvumu, kad Lietuvoje turbūt tokių lietų nebuvo. Ir neverta bėgti per tokį lietų – vis tiek kiaurai peršlapsi. Geriau sustoti gatvėje ir, kaip rodo romantiški filmai, bučiuotis...

Grįžusi namo pašto dėžutėje radau atvirlaiškį su viena iš salų, kurioje lankėmės. Tai mano vyro staigmena iš Tailando. Šitaip Tailandas grįžo paskui mus į mūsų namus.

Įdomu ir tai, kad visi šie „keisti“ dalykai visiškai neturėjo įtakos nuotaikai – į tai žiūrėjome kaip į dar vieną nuotykį, dar vieną patyrimą, dar vieną netikėtumą. Šios dvi savaitės atspindėjo tai, ką tikriausiai atspindi gyvenimas santuokoje - nuolatinius netikėtumus. Svarbu juos mokėti priimti su šypsena ir viltimi, kad viskas vis tiek turi pradžią ir pabaigą.

Su geriausiais prisiminimais apie vietą, į kurią dar ne kartą norėsis sugrįžti,-

L.A.V.

**********

Šis rašinys - konkurso „Nuostabiausia vieta medaus mėnesiui“ dalis. Dalyvauk konkurse ir tu, papasakok, kaip praleidai savo medaus mėnesį, ir laimėk kvietimus pasilepinti SPA procedūromis!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

Lietuva apsisprendė – pažadas NATO bus įgyvendintas, bet džiaugsmą lydi nerimo signalai (471)

Kitąmet Lietuva pirmą sykį per pastaruosius du dešimtmečius gynybai skirs 2 proc. BVP –...

Šešis ne savo vaikus auginanti moteris: dabar apsisukti ir išeiti negaliu

Pasibeldus į vieno iš „ SOS vaikų kaimo “ namelio duris, pirmasis mane lojimu pasitinka prie...

R. Valatka. Pagonišką nuotykių ilgesį aitrina nedegantys kumečių laiškai iš praeities (192)

Aksominis sezonas. Turėjo baigtis su Žoline. Bet nesibaigė. Užplūdusi šiluma ir akivaizdžiai...

Nematyta Anykščių pusė: daug netikėtų atradimų – vos per vieną dieną (27)

Anykščiai – miestas siurprizas. Tarp ežerų ir miškų įsikūręs nedidelis miestelis jau nuo...

Atakas Ispanijoje įvykdžiusi kuopelė „neutralizuota“, aptikti šiurpą keliantys radiniai (258)

Kuopelė, kuri panaudodama automobilius įvykdė atakas Barselonoje ir Kambrilse, buvo...

Vėžio pacientams viena klaida mirties riziką padidina net 2,5 karto (2)

Vėžys – sunki liga, kuriai įveikti reikia daug jėgų ir stiprybės. Chemoterapija , kurią...

6 stiliaus patarimai moterims su didele krūtine

Bičiulės su mažesne krūtine kas kartą varto akis, kai skundžiatės savo apvaliomis formomis? Jos...

Naujos kartos automobiliai gali tapti išsigelbėjimu ieškantiems būsto nuomai

Savavaldis transportas – jau realybė. Taksi be vairuotojų važinėja po Pitsburgą, San Franciską...

Būtina aplankyti bent kartą gyvenime: šie paplūdimiai garsėja visoje Europoje (16)

Keisčiausių formų uolos ir paslaptingos grotos, tarp jų įsispraudę paplūdimiai su Atlanto...

Žvilgsnis iš arti: Malaizijos milijardieriaus paveldėtoja dalinasi ištaigingo gyvenimo akimirkomis (1)

Paprasti mirtingieji dažnai ieško progų žvilgtelėti į turtingų ir žinomų gyvenimus. Kadangi...