Ūkininkų turgelyje teko matyti keistą avietę, kurią kai kurie pirkėjai vadina „braškės ir avietės hibridu“, kai kas - net ir genetiškai modifikuotu augalu. Jau penkiolika metų tokią aviečių rūšį auginantis ūkininkas Vytautas Neliupšis pabrėžia, kad šių aviečių prekybos centruose galima rasti labai retai, todėl pamačius kur nors turguje tokios uogos atrodo it stebuklas.
Iš toli atkeliavusi rūšis ištveria lietuviškas žiemas
„Botaninis šios rūšies pavadinimas Rubus illecebrosus. Tai – natūralus gamtinis augalas, o ne išvesta rūšis. Žemuoginės avietės – nebe naujiena Lietuvoje. Net tuomet, prieš 15 metų mes jas čia ir įsigijome, iš toli nevežėme. Jau daug žmonių yra jų ragavę, kai kurie – ir auginę. Todėl pirkėjai labai nenustemba, na, o jei atsiranda koks nematęs, tai pasidomi, paragauja“, - pasakojo aviečių ir braškių augintojas.
Šios uogos angliškai vadinamos „braškinėmis avietėmis“, kiti jas vadina šiaurinėmis arba šeriuotosiomis avietėmis.
Žemuoginės avietės yra didesnės, apvalesnės už mums įprastas. Paragavęs gali atpažinti šiek tiek žemuogės skonio, tačiau pati uoga nėra tokia saldi, kaip mums įprastos avietės ar braškės. Prekybos centruose jų galima rasti itin retai, ne dažnai matyti ir turguose. Sodininkų teigimu, uogos netransportabilios, jas geriau greičiau suvartoti.
Tačiau V. Neliupšio teigimu, žemuoginės avietės, net ir neuždengtos, ištveria lietuviškas žiemas, prisitaiko prie šaltesnio klimato ir nėra lepios. Ūkininkas augina įvairių rūšių avietes ir braškes.
Noriai parduoda sodinukus
„Galima iš jų ir uogienę virti, pavyzdžiui mes visuomet turim šių uogų uogienės. Labai tinka papuošimams konditerijoje arba galima tiesiog valgyti nuo krūmo. Tai yra tiesiog avietė. Tik ji kitaip atrodo, todėl gali pasirodyti kažin koks stebuklas“, - apie žemuoginės avietės vartojimo būdus kalbėjo ūkininkas.
„Balkone jų neišauginsi, tai yra sodo augalai. Kambary reikia auginti kambarinius augalus, balkone – „balkoninius“. Nereikia su avietėmis eksperimentuoti. Jas prižiūrėti nesudėtinga, kai žinai kaip. Jei nežinai, reikia pasiskaityti, pasimokyti. Dabar tos informacijos gausu ir susirasti galima greit“, - dėstė V. Neliupšis.
Vyras visai nesibaimina, kad padidėjus tokios rūšies aviečių augintojų skaičiui nebeliks pirkėjų.
„Yra toks dalykas, kaip konkurencija, prie jos turi priprast. Keistas klausimas, ar nebijau, kad nebeliks uogų pirkėjų. Visuomet kažkas tokias uogas augins, jų turės ir tai yra normalu“, - gūžčiojo pečiais ūkininkas.
Laikosi griežtų taisyklių
Pabandžiusieji auginti žemuogines avietes perspėja, jog jos plinta itin greit. Neretai sodininkai šios rūšies uogų šakniastiebius apriboja statinėmis, konteineriais ar dideliais vazonais, kurie įkasami į žemę. Plėvelę aviečių šakniastiebiai įveikia ir toliau plinta po visą sodą ar daržą.
V. Neliupšis pabrėžia, kad dėl šios avietės niekas nieko nekryžmino ir tai tikrai ne genetinių tyrimų rezultatas. Tiesiog lietuviams mažiau matyta aviečių rūšis, kilusi iš Tolimųjų Rytų.
Apskritai uogos sodininkų mėgstamos dėl to, jog dera nuo rugpjūčio iki vėlyvo rudens ir gražiai žydi (iš žemuoginių aviečių galima kurti gyvatvores).
V. Neliupšis patikino, jog parduodamas sodinukus laikosi visų Europos Sąjungos nustatytų reikalavimų. Nors ūkininkas parduoda tik savo ūkyje išaugusius uogų ūglius, privalo turėti įvairius dokumentus, sodinukų auginimą ir pardavimą kontroliuoja Valstybinė augalų apsaugos tarnyba.
„Laikomės visų taisyklių. Kitaip negalima. Gyvename Europos Sąjungoje, todėl turime turėti ir augalų pasus, ir nurodyti kilmės šalį“, - tikino ūkininkas.
