Kapinės Lietuvoje palengva užsipildo. Kur ateityje laidosime savo artimuosius? Naujų kapinių įrengimui įnirtingai priešinasi netoliese gyvenantys žmonės. Ne išeitis ir palaikų kremavimas – pelenus bet kur išbarstyti draudžiama. Laidojimo vieta gali tapti ir miškas. Tačiau Lietuvoje tai nepopuliaru, nes, etnologo Liberto Klimkos žodžiais, tai prieštarautų kapinių kultui – „būtų gėda prieš kaimynus“.
Neleistina veikla užsiima velionio artimieji, kremuotus pelenus išberiantys jūroje, ežere, upėje arba tiesiog tėviškės miške, taip norėdami mirusįjį priartinti prie gamtos.
„Žmonių palaikai gali būti užkasami kape, padedami laidojimo rūsyje, kolumbariumo nišoje ar išbarstomi kapinių kremuotų palaikų barstymo lauke. Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato žmonių palaikų laidojimo kitose vietose“, – skurdų laidojimo vietų pasirinkimą atskleidė Vilniaus visuomenės sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas, laikinai vykdantis direktoriaus funkcijas, Vytautas Andriuška.
Kapavietė miške: netinka, nes nereiktų ravėti
Senosios kapinės kasmet pilnėja, o naujų įrengimui priešinasi netoliese gyvenantys žmonės. Ką daryti? Galbūt verta atsigręžti į praeitį ir pagalvoti apie palaikų laidojimą miške?
Miško kapinaitės nugrimzdo užmarštin, nes L. Klimkos įsitikinimu, pasikeitė filosofinė mąstysena. Mokslininko žodžiais, natūralumą pakeitė kapinių kultas. Todėl laidojimas miške gali pasirodyti atgrasus, bijoma neigiamos kaimynų reakcijos.
Anksčiau lietuviai laidoti namų aplinkoje ar net ežero dugne
Bendros kapinės – lietuviškosios kultūros dalis. Renkantis vietą prioritetas buvo teikiamas patogumui, o ne atokesnėms teritorijoms. Vienas iš pagrindinių kapinių vietos pasirinkimo svertų – gruntas. Labiausiai laidojimo vietoms tinka smėlėti kalneliai.
Laidoti lietuvį ne kapinėse yra rimtas iššūkis, kadangi susiformavusios tradicijos lemia, kad amžinojo poilsio vieta turi būti pašventinta, o pašventinta žemė, anot L. Klimkos, kaip tik ir yra tradicinės kapinės.
Amžinojo poilsio atgulti šalia namų (nuosavoje žemėje) lietuviai dažniausiai nesiryžta. Etnologas aiškino, kad tai labai reti atvejai. Vis dėlto jis paminėjo rašytoją Antaną Vienuolį, atgulusį namų aplinkoje – savo sode.
Norėdami išsiskirti netradicinį laidojimo būdą kartais rinkdavosi dvarininkai. Jie vengdavo savo artimuosius laidoti bendrose kapinėse kartu su įvairaus luomo žmonėmis. Todėl dvarininkams šeimyninių kapinaičių įrengimas savoje žemėje pasirodė patrauklus. Taip bandyta išsaugoti savastį ir giminės išskirtinumą.
Akmens amžiuje toks paprotys, pasak L. Klimkos, Lietuvoje buvo vyraujantis – namų aplinka buvo be galo svarbi: „Akmens amžiuje buvo laidojama namuose – prie namų židinio. Paskui kapinės nutolo ir jos atsidūrė būtinai už vandens – už ežero, už upės. Vanduo buvo skiriamoji riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Paskui pilkapių kultūra atėjo, kai mikrokosmosas buvo kuriamas mirusiesiems.“
Vis dėlto lietuvių laidojimo apeigos buvo susijusios su gamtos reiškiniais. Obelių ežere rastos sudegintų mirusiųjų laidojimo vietos leidžia manyti, kad vis dėlto ne vien tik tradicinės kapinės buvo vienintelė laidojimo vieta. Archeologai pažymi, kad tokiu būdu mirusieji buvo laidojami beveik tūkstantį metų. Šis archeologinis atradimas leido labiau įsigilinti į IV – XIV a. laidojimo tradicijas.
L. Klimka linkęs manyti, kad tokių laidojimo pavyzdžių būtų galima aptikti ir daugiau, tačiau tam trukdo lėtas Lietuvos ežerų tyrinėjimas.
Kremavimas – sena, palaikų išbarstymas – nauja
L. Klmkai pelenų išbarstymas tėviškės gamtoje neatrodo smerktinas dalykas. Priešingai – tai jis sieja su tapimu gamtos dalimi: „Tai galima sieti su labai gražiu tėviškės jausmu. Susiliejimas su tėviškės gamta – kas gali būti šventesnio. Tai labai priimtinas dalykas. Tai priešprieša kapų kultui, kuris nuėjo nežinia kur – nepriimtinos formos. Antra, tai pabrėžia, kad žmogaus kūnas yra laikinas, bet jis susiformavo, gimė šitoje žemėje ir jis grįžta į šitą žemę, šitą gamtą. Man tai atrodo net labai gražu.“
Kremavimas yra būdingas baltų kultūrai, o pelenų išbarstymas – naujiena. Tuo įsitikinęs L. Klimka pridūrė, kad baltų gentys mirusiuosius degindavo, tačiau „pelenai buvo sumaišomi su įkapėmis ir laidojami arba pilkapiuose, arba kituose kapuose“.
Kapinių medžių kirtimas – išsigimimo požymis?
Kapinėse kasmet mažėja medžių. Žmonės, prižiūrintys artimųjų kapus, komunalininkų prašo, kad šie būtų iškirsti, nes esą rudenį krentantys lapai pridaro papildomų rūpesčių.
Tokį požiūrį L. Klimka vertina neigiamai. Anot jo, lietuviškos kapinės neįsivaizduojamos be medžių. Etnologas aiškino, kad „kapinių medis yra kelias į dausas“. Kadaise medis buvo tapatinamas su paukščių taku.
Etnologas kapinių medžių kirtimą palygino su nuprotėjimu ir išsigimusiu kultu: „Koplytėlės pirmosios buvo keliamos į medžius. Tai ir maldos kelias, ir sielos kelias į Dievų pasaulį. Lietuviai būtinai darydavo kapinaites medžių pavėsyje. Kirtimas reiškia besikeičiančius papročius. Prie mano tėvų kapelio kaimynė nukirto pušaitę, nes spygliai byra jai ant kapo – iki tokio nuprotėjimo. Lapai krinta – reikia grėbstyt. Nėra gražiau, kaip rudenį ant kapo nukritę lapai. Tai išsigimęs kultas. Žmonėms spygliai, lapai negerai – visiško estetinio jausmo praradimo požymiai.“
Kapinių medžiai, pašnekovo teigimu, kaip tik palengvina kapavietes prižiūrinčių žmonių dalią, nes ten, kur auga daug medžių, skurdesnė žolė – „šienauti praktiškai nereikia“.
