Suvokus, koks glaudus ryšys sieja žmogų ir jo aplinką, XX a. antroje pusėje išaugo visuomenės susidomėjimas aplinkos apsaugos problemomis ir ekologija. Vieniems ekologija tapo kone naująja religija, kiti gi tai vertina skeptiškai – kaip paprasčiausią madą, kuri, kaip ir kitos mados, laikui bėgant praeis.
Šiaip ar taip, reikia pripažinti, kad ekologinis švietimas nuveikė nemažai – pradėjome skaityti maisto produktų etiketes, parduotuvėse padaugėjo prekių be pavojingų priedų, vis daugiau žmonių kavinių maistą iškeičia į ruoštą namuose.
Prancūzų filosofas J. Offroy de la Mettrie yra pasakęs: „Esame tai, ką valgome.“ Jau niekas neabejoja, kad mūsų fizinė sveikata labai priklauso nuo mitybos. Netinkama mityba gali sukelti tiek trumpalaikių sutrikimų, tiek ilgalaikių susirgimų, kartais netgi tampa mirties priežastimi. Didžiulę žalą daro ir pastarąjį šimtmetį į maisto gamybą intensyviai besibraunanti chemijos pramonė. Trąšos, pesticidai, E priedai maiste yra siejami su padidėjusiu alergenų, astmos, onkologinių ir kitokių susirgimų skaičiumi.
Atrodo, pats paprasčiausias būdas pasirūpinti ne tik savo sveikata, bet ir viso pasaulio ateitimi – rinktis tik ekologiškus produktus, t. y. aukštos kokybės maistą, pagamintą darant minimalų poveikį aplinkai. Jų sudėtyje nėra sintetinių maisto priedų ir genetiškai modifikuotų produktų, jie neužteršti cheminėmis medžiagomis; išauginti rūpinantis aplinka, nenaudojant cheminių trąšų ir sintetinių pesticidų; ekologiniuose ūkiuose dirbantys žmonės nenaudoja chemikalų.
Ekologinis maistas yra įvairesnis, šviežesnis skanesnis, maistingesnis ir švaresnis. Ekologinė žemdirbystė palaiko regiono ar vietos ekonomiką, leidžia pažaboti monopolijas, nealina dirvos, mažina jos eroziją, tausoja neatsinaujinančius energijos šaltinius, išsaugo bioįvairovę.
„Žaliasis smegenų plovimas“
Tačiau kuo labiau domimasi ekologija, tuo daugiau norinčiųjų iš to susidomėjimo pasipelnyti. Žodis „ekologiškas“ tapo šventąja karve, kaip ir žodžiai „natūralus“, „kaimiškas“, „sveikas“, „žalias“, „gamta“. Gamintojai įvairiais būdais bando apmulkinti pirkėją manipuliuodami tariamu produkto ekologiškumu.
Produktų ženklinimas „Eko“, „Sveikas“, „Natūralus“ ir panašiais ženklais ar klijuojamos žalios, augaliniais motyvais puoštos etiketės, bandant sukurti ekologiškumo iliuziją, tėra rinkodaros triukai. Tikrai ekologiška produkcija yra griežtai reglamentuojama bei kontroliuojama ir turi būti pažymėta specialiais ženklais.
Ekologiškų produktų žymėjimas
Lietuvoje šiuo metu patvirtintas ovalo formos žalios spalvos ženklas su užrašu „Ekologinis žemės ūkis“. Šiuo ženklu turi būti žymimi visi rinkai tiekiami sertifikuoti Lietuvoje išauginti ir / arba pagaminti bei paruošti ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai (taip pat ir akvakultūros), skirti žmonių arba ūkinių gyvūnų maistui. Nuo 2010 m. liepos 1 d. visus fasuotus ekologiškus gaminius, pagamintus bet kurioje ES valstybėje ir atitinkančius būtinus standartus, privaloma ženklinti naujuoju ES ekologiško maisto gaminio logotipu (lapas iš žaliame fone išdėstytų žvaigždžių). Kartu su ES ženklu gali būti naudojami ir kiti – privatūs, regioniniai ar nacionaliniai logotipai.
Ar galima pasitikėti sertifikatais?
Ekologiškos produkcijos augintojai ir gamintojai paprastai stengiasi laikytis visų reikalavimų, nes ekologinių ūkių kontrolė, kaip ir sankcijos už aptiktus pažeidimus, yra gana griežta.
Kas kita, kai šią produkciją bandoma parduoti. Nedideliems ūkiams leidžiama prekiauti nesupakuota produkcija turguje. Griežtos apskaitos šiuo atveju nėra. Todėl išlieka tikimybė, kad koks nors nesąžiningas ūkininkas, turintis ekologiško ūkio sertifikatą, gali prekiauti ne sava, o neekologiniame ūkyje užauginta produkcija.
Nors pardavinėjama produkcija taip pat gali būti tikrinama, tačiau statistika rodo, kad turguose patikrinamas tik labai mažas procentas tokios produkcijos. Sukontroliuoti, ar ūkininkas nepardavė daugiau produkcijos nei užaugino, lengviausia tuomet, kai ji tiekiama kooperatyvams ar prekybos centrams pagal sutartis, kai yra supakuota. Dėl šios priežasties pirkti ekologiškus produktus specializuotose parduotuvėse ar prekybos centrų ekologiniuose skyriuose yra saugiau nei turgeliuose.
Ūkininkų turgeliai: už ir prieš
Nepaisant minėtų problemų, dauguma žmonių vis tiek mieliau ir dažniau apsipirkinėja turgeliuose. Viena iš svarbiausių tokio pasirinkimo priežasčių – kainos, kurios turguje būna gerokai mažesnės nei specializuotose parduotuvėse.
Deja, vis dažniau prie jų bando prisišlieti ir perpardavinėtojai ar tiesiog lietuviškos įmonės, su natūriniais ūkiais neturinčios nieko bendra. Kainos čia ne visada didesnės nei prekybos centruose, o jei ir didesnės – tai labai nedaug.
Didžiuosiuose maisto turguose galima rasti įvairiausios produkcijos – tiek lietuviškos, užaugintos savo ūkyje arba auginamos pramoniniuose ūkiuose, tiek atvežtos iš kitų šalių. Čia irgi galima nusipirkti natūralių, sveikų produktų, tačiau lengviau tai padaryti tiems, kurie jau turi pažįstamų prekiautojų.
Ko gero, geriausiai maistą pirkti tiesiai iš gamintojo. Pirkti maistą tiesiai iš ūkininko verta dėl kelių priežasčių. Visų pirma, tai dažniausiai yra gerokai pigiau. Antra, pažindami ūkininką asmeniškai ar pasikliaudami rekomendacijomis, galime tikėtis daugiau sąžiningumo.
Trečia, atvykę į ūkį galime patys įvertinti, kaip atrodo laukai, ar tvarkingai laikoma produkcija, ar ūkininkas kelia pasitikėjimą. Žinoma, toks apsipirkimo būdas nėra labai patogus, nes taip galima įsigyti tik ilgai negendančių ar šaldymui tinkamų produktų, tačiau dažnai važinėti keliasdešimt kilometrų dėl litro pieno ar grietinės vargu ar apsimoka.
Daugiau naudingų patarimų rasite ČIA
