Niekad neturėjau jokio mėgstamo, ypatingo, būtino medžio. Augau provincijoje, buvusio dvaro kumetyne, aplinkui buvo daug medžių...
Galima sakyti, kad visa mano vaikystė buvo labiau „medinė“, nei „metalinė“.
Netoliese augančiuose lazdynuose, vadinamose Požnugarėse, pavasariais išsipjaudavau kotą meškerei, nulupdavau žievę, džiovindavau ir žvejodavau ežere, dažnai – nuo medžio šakos.
Vaikai iš medžio darydavom žaislus, lankus su strėlėmis, šautuvus, krūmuose įsirengdavome slėptuves, dažnai medžiuose būdavo sukonstruojamos „lėktuvų“ kabinos ir pan. Anuomet viskas buvo medis...
Kiaulę vyrai mėsinėdavo pasiguldę ant medinių tvarto durų, ir numirėlį į kapus veždavo mediniame sunkvežimio kėbule, apkaišytame jaunais, nukirstais berželiais.
Tiesa, buvo vienas medis, gal liepa, kuriame mėgdavau sėdėti, galvoti, žiūrėti ar šiaip spjaudyti žemyn ir nieko negalvoti. Jis augo keistoje vietoje, vidury šlaito. Užsiropštęs kone į pačią viršūnę matydavau miestelio bažnyčios bokštus, o apačioje buvo neįžengiami brūzgynai, dilgėlynai, trūnėsiai, šiukšlės, tamsa.
Bet man svarbus buvo ne pats medis, o tai, ką jis man padeda nuveikti.
Palei geležinkelį, kuriuo kartais pralėkdavo traukinys Maskva–Kaliningradas, stūksojo labai tankiai suaugusių eglučių siena. Apsauginis barjeras nuo sniego. Mes žaisdavome prie geležinkelio, mes bėgdavome per tas eglutes, jos mus išlaikydavo – taip tvirtai persipynusios šakos.
Jėzus Kristus vaikščiojo vandeniu, man gyvenime teko keliauti medžių viršūnėmis. Ir tai ne metafora. Nuostabus jausmas, kurį ligi šiol prisimenu.
Tai tiek medžių mano pasaulyje. Man jie patinka, bet aš ne stabmeldys. Aš jais naudojausi kaip instrumentais, o ne bendravau tarsi su kokiais meilės ar kulto objektais. Nemanau, kad jie turi kažkokių ypatingų galių. Visos galios mūsų viduje, tik reikia jas pažadinti, aptikti, puoselėti.
Medžių nesodinau ir nesodinsiu – tegul tai daro tie, kurie geriau išmano. Žmogaus sąmoningumą užauginti sunkiau nei medį.
